Kasdienybės iššūkiai

Henrikas Stukas, [email protected]

Prisijaukinti pasaulį

Iki šiol retkarčiais mintimis vis grįžtu prie dar jaunystėje skaitytos knygos „Marko Polo kelionės“. Versdamas knygos puslapius ne tik žavėjausi keliautojo narsa, ištverme, pasakotojo talentu, bet ir nepažintų kraštų magija. Nuo tada mane kamuoja įkyri mintis – ar verta neregiui keliauti? Kuo skiriasi reginčiojo ir aklojo pažintis su svečiais kraštais? Juk keliautojui vienas iš svarbesnių, o gal ir svarbiausias pažintinės kelionės informacijos šaltinis – akys. Jų dėka mes sotinamės nepažintų kraštų vaizdais, gėrimės aplinka. Matome vietinius gyventojus, gamtą, gyvūniją. O kur dar grafinė informacija! Tad su kokiais įspūdžiais iš kelionių grįžta neregiai? Kokie mechanizmai jiems kompensuoja akis? Ir kiek teisinga vieno neregio išsakyta mintis: „Aš galiu labai pigiai organizuoti neregiams pažintines keliones. Tam tikslui tereikia autobuso ir daug įvairiausių kvapų. O koks skirtumas, ką čiupinėti. Akmenys ar plytos pasaulyje visur vienodos“? 

Nepaisant tam tikro skepsio, pastaraisiais dešimtmečiais pažintinės kelionės tarp neregių ir silpnaregių tampa vis populiaresnės. Pasaulio žemėlapyje nedaug teliko vietų, kur nebūtų buvę neregiai. Ypač keliauti mėgsta jaunimas. Keliaujama ne tik grupėmis, bet ir mažais būreliais. Drąsuoliai nebijo leistis į kelionę ir vieni. Kur ir kaip keliauja mūsų jaunimas? Kokias keliones renkasi? Apie tai ir dar daug ką pasakojama šiame straipsnyje. 

Žygimantas, 22 metai: 

Pirmoji mano tolima kelionė – 2009 metais į Egiptą. Tai buvo poilsinė kelionė, į ją mane pasiėmė krikšto tėvai. Tada pirmą kartą prisiliečiau prie svetimos kultūros, pajutau jos nepakartojamą ir slėpiningą praeitį bei didybę. Neišdildomą įspūdį paliko piramidės, jas saugantys sfinksai. Nuo to laiko užsidegiau kelionių aistra. Žiūrint formaliai, statistiškai šalių esu aplankęs tikrai labai daug. Pabuvojęs, bet ne jas pažinęs. Dažniausiai keliaudavau su sporto reikalais. Nusileidus svečios šalies oro uoste, iš karto būdavau nugabenamas į viešbutį. Vėliau – sporto aikštynas ar baseinas. Dažniausiai tuo ir pasibaigdavo pažintis su šalimi. 

Pati įsimintiniausia kelionė įvyko prieš penkerius metus. Tada keliavome į Briuselį. Šią kelionę gavau kaip Europos egzamino laimėtojo apdovanojimą. Briuselį pažinau pakankamai išsamiai. Sužinojau ne tik miesto istoriją, bet galėjau daug ką apčiupinėti, pauosti, paragauti. Iki šiol man Briuselis išlieka kaip didžiausią įspūdį palikęs Europos miestas. Tiesa, dar šiek tiek matau dienos šviesą, bet neįžiūriu nei pastatų, nei žmonių figūrų. Gal dėl to keliaudamas atkreipiu dėmesį į tas detales, į kurias regintieji nesigilina. 

Kelionių metu ypač žavi istorinės vietos, pasikeitusi aplinka. Štai Bankoke – Karališkųjų rūmų kompleksas. Vaikščiodamas po jį nematau nei pastatų didybės, nei puošnumo, nei šventyklų nepakartojamo grožio. Tačiau klausydamas gido pasakojimų visa tai įsivaizduoju. Stengiuosi įsivaizduoti ir pasinerti emociškai į tuos seniai praėjusius laikus. Aišku, kai ką gali pačiupinėti, jei kur leidžiama paliesti. 

Keliaujant įsijungia visi pojūčiai. Pavyzdžiui Kaire, eidamas šio miesto gatvėmis, pajutau, koks užkampis yra Lietuva. Kairo gatvėse gyvenimas verda, kunkuliuoja ne tik dienomis, bet ir naktimis. Žmonių tiek daug, kad eini nesibaigiančioje minioje. O kur dar į minią įsimaišę vietiniai motociklininkai su mopedininkais. Čia prekiaujama tiesiai gatvėje ar ant šaligatvių. Įsiliejęs į minią fiziškai pajuntu milžiniško miesto pulsą: nesibaigiantį gausmą, kvapus, kartais jie ne patys maloniausi. Man smagu pasinerti į čia tvyrantį chaosą. Kitas dalykas – ilgai išliekantys skoniai. Keliaudamas mėgstu ragauti vietinės virtuvės patiekalus. Degustuodamas nacionalinius patiekalus ilgai jaučiu jų skonines savybes. Dar vienas niuansas – vietinė kalba. Mielai klausausi praeivių. Nors nesuprantu nė žodžio, bet klausydamasis melodingo, o kartais ir kapoto kalbos tekėjimo fantazuoju ir mintyse piešiu praeivių portretus, jų charakteristikas, išskiriu tipiškiausius bruožus. 

Šiemet ankstyvą pavasarį 20 dienų keliavau po Tailandą. Ši kelionė – man pačiam netikėta. Draugai ilgai mane kalbino keliauti kartu, bet abejojau ir nedrįsau. Apsisprendžiau likus vos kelioms savaitėms iki nuotykio pradžios. Keliauti pasirinkome savarankiškai, tad kelionės maršrutą sudarinėjome patys. Pirmiausia, susipažinome su šalimi. Medžiagą rinkome internete ir klausėmės pažįstamų žmonių patarimų. Planuojant kelionę svarbu sau atsakyti į klausimą – koks tavo kelionės tikslas ir ką ketini nuveikti šalyje. Vieni važiuoja ieškodami siautulio, kiti – gamtos, treti – pažinimo. Mūsų kelionės tikslas – susipažinti su visa šalimi, aplankyti kuo įvairesnes Tailando vietas. Pirmiausia, mes susidarėme vietų, kurias norėtume aplankyti, sąrašą. Tada atmetimo būdu pasirinkome kelis pagrindinius kelionės taškus. Ir tik po to ėmėme planuoti maršrutus. Lėktuvo bilietus, nakvynės vietas užsirezervavome internetu. Ne visas nakvynes užsisakėme iš karto, dalį palikome savieigai. Keliavome keturiese, tarp mūsų buvo vienas mažas vaikas. 

Pirmasis kelionės taškas – Tailando sostinė Bankokas. Retas turistas renkasi šį miestą. O mes norėjome pajusti daugiamilijoninio miesto gyvenimą. Troškome prasilėkti vietine transporto priemone – tuktuku. Tai mopedai. Kai kurie net su medžiaginiais stogeliais. Malonu buvo justi pro ausis švilpiantį vėją, kai patyrę tuktukų vairuotojai sumaniai nardė transporto labirintuose. Apie Karalių rūmus jau užsiminiau. Bankokas alsavo karščiu ir tvoskė automobilių, motociklų išmetamųjų dujų tvaiku. Tačiau visi žmonės buvo atsipalaidavę, geranoriški ir niekur neskubantys. Tai tikrai santūrių žmonių šalis. 

Antrasis mūsų kelionės taškas buvo džiunglės. Jas iš sostinės pasiekėme lėktuvu. Tailando gamta tikrai labai įvairi ir europiečiui netgi egzotiška. Džiunglėse praleidome kelias dienas. Čia iš pradžių buvome užsisakę nakvynę viešbutyje, o vėliau apsigyvenome nameliuose ant polių. Pastarieji tokie aukšti, kad iškišęs ranką pro langą be vargo apčiuopi palmės lapus. Norėdamas nors šiek tiek pažinti džiungles be vietinio gido pagalbos neapsieisi. Tiek viešbutis, tiek nameliai pastatyti vaizdingose vietose. Pro langą galima grožėtis džiunglių vaizdu. O mane džiunglės pasitiko neapsakomu cikadų svirpimu, kuris primena aukštos įtampos laidų gausmą. Dauguma išgirstų garsų nebuvo įprasti ausiai. Iš visų išsiskyrė beždžionių klegesys. Tailande beždžionės – įprastas reiškinys, gausu jų rūšių ir porūšių. Neišdildomą įspūdį paliko kelionės vietinėmis valtimis. Iš pradžių keliavome dirbtiniu ežeru, tyvuliuojančiu tarp kalnų. Vėliau motorinėmis valtimis, vadinamaisiais lokteilais, plaukėme gilyn į džiungles. Šios valtys dengtos, stogeliai turistus saugo nuo ypač kaitrių saulės spindulių ar liūčių. Kelionės metu gidas pasakojo apie vietinę gamtą. Kai gidas įsijautęs pasakojo apie medžiuose tupinčias beždžionėles ir primygtinai rodė jas man, nesėkmingai mėginau paaiškinti, kad jų nematau. Teliko tik pritariamai linksėti. Plaukiant mus stebino ir tai, kad vandens telkiniuose Tailande temperatūra pakyla virš 30 laipsnių. 

Trečiasis išvykos taškas – kelionė į Krabi regioną. Tai vienas iš turizmo centrų, nors jame nesurasite garsiųjų paplūdimių. Šis regionas – atspirties taškas keliaujantiems po jame išsidėsčiusias daugiau nei 100 gyvenamų ir negyvenamų salų. Mes aplankėme keturias salas. Iš pirmo žvilgsnio visos jos panašios: vanduo, paplūdimys, smėlis ir uolos. Tačiau iš tiesų kiekvienoje saloje smėlis vis kitoks. Salos pasiekiamos plaukiant motoriniu laiveliu, o kelionės metu turistai vaišinami vietiniais vaisiais, tarp kurių dominavo ananasas. Tailande šis vaisius lyg Lietuvoje bulvė. Iki šiol atmintyje išlikusi ekskursija į mangroves. Tai vandenyje augantys medžiai. Plaukėme kajakais. Medžiuose gausu paukščių ir beždžionių. Netgi teko pabuvoti Mauglio „kailyje“ – pakliūti į beždžionių nelaisvę. Šiek tiek išalkęs išsitraukiau šokoladuką ir ruošiausi jį suvalgyti. Net pats nepajutau, kaip atsidūriau kelių nemažų beždžionių apsuptyje. Jos siausdamos mane pusračiu nenumaldomai artėjo. Suvokiau – nieko gero nelauk. Sustingau nežinodamas ką daryti. Gidas nebuvo pataręs, kaip elgtis patekus į tokią keblią situaciją. O beždžionės vis artėjo. Laimei, pasirodė gidas ir šūksniais išvaikė nekviestas įsibrovėles. 

Paskutinysis kelionės taškas – garsieji Tailando paplūdimiai. Teko skristi į kitą šalies dalį. Čia oro temperatūra 10 laipsnių žemesnė negu kitur ir siekia tik 26 laipsnius pagal Celsijų. Tačiau dėl drėgmės jutimiškai paplūdimiuose karščiau negu kitur. Vienoje vietoje neužsibūdavome. Keliavome po įvairius salos paplūdimius. 

Keliais žodžiais jau užsiminiau apie nepažintos šalies kultūrą ir žmones. Europietį dažnai glumina vietinių gyventojų geranoriškumas, vidinė ramybė ir ištvermingumas. Miestuose jiems tenka stovėti milžiniškose spūstyse. Europoje tikrai tokių nebūna. Visi ramiai laukia, nešaukia, nesikeikia ir neburnoja ant kitų vairuotojų. Ten konkurencija taip pat kitokia. Štai mes norėjome keliauti po didžiulį ežerą. Atėjome į vietinę turizmo agentūrėlę. Čia mus maloniai pasitiko savininkė. Išklausiusi, ko mes norime ir pamačiusi, kad esame su mažu vaiku, patarė eiti į kitą agentūrėlę, kuri suteikė komfortiškesnę kelionę laiveliu. 

Ypač įdomi ir egzotiška vietinė Tailando virtuvė. Susidariau įspūdį, kad retas žmogus maistą gamina namuose. Dažniausiai maistas yra perkamas gatvėse. O juo prekiaujama ne tik restoranuose, kavinėse, bet ir gatvėse, paplūdimiuose ir t. t. Čia sočiai pavalgyti galima už 2–3 eurus. Manau, vietiniai suranda dar pigesnio maisto. Populiariausi valgiai: vištiena, jūros gėrybės su ryžiais arba iš ryžių pagamintais makaronais. Jie gardinami citrinos sultimis. Patiekaluose nevengiama ir bambukų ūglių. Vietiniai mėgsta tikrai aštrų maistą. Čia neveikia europiečiams būdinga aštrumo sąvoka. Jų normalus maistas mums prilygsta ypač aštriam. Visada reikia prašyti švelnaus maisto. Desertų pasirinkimas ne itin įvairus. Dominuoja mango vaisių su ryžiais ir saldžiu pienu desertas. Žinoma, populiariausi vaisiai yra ananasai, arbūzai, papajos, pasiflorai, kokosai ir keli vietiniai, kurių pavadinimų nė nepamenu. Vienas iš jų – diuranas – turi labai specifinį kvapą. Diuranus netgi draudžiama įsinešti į lėktuvą. Kartą keleiviui ketinus paskanauti šio vaisiaus pasklido tokia smarvė, kad teko tupdyti lėktuvą. Ragavau su šiuo vaisiumi ledų. Jo skonis saldus, primenantis keptą svogūną. Pasirodo, Tailande vaisiai ne tik desertų pagrindas, bet ir dažniausia mirties priežastis – dažnai patiriamos traumos nuo krintančio kokoso riešuto. 

Nuotrauka: Kelionės į svečias šalis Žygimantui atneša pažinimo džiaugsmą per bendravimą, garsus, kvapus, vaizduotę / asmeninio archyvo nuotr. 

Jauno vaikino nuotrauka kelionės užsienyje metu. Žygimantas – dvidešimt dvejų metų vidutinio sudėjimo vyras, nuotraukoje matomas visu ūgiu, pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jis pozuoja sėdintis medinės valties gale, apsuptas ramiai tyvuliuojančio vandens ir džiungles primenančių kalnuotoje pakrantėje augančių medžių. Vaikinas sėdi valties gale ant siauros atramos, sukryžiavęs kojas. Jo plaukai gana šviesūs, trumpi, vaikinas užsidėjęs akinius tamsiais stiklais, veidas ramus. Žygimantas vilki tamsius kamufliažinius marškinėlius trumpomis rankovėmis, tamsius šortus ir avi basutes. Abi rankas jis padėjęs ant kairiojo kelio, atrodo susimąstęs.