Mūsų žmonės

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Mokyti kitus – iššūkis ar pašaukimas?

Pirmasis rudens mėnuo kiekvieną iš mūsų paliečia mokslo metų pradžios nuotaikomis. Ir nesvarbu, ar semiamės žinių dabar, ar tai darėme praeityje, rugsėjis visuomet išliks mokytojų, mokyklos ar Alma mater simboliu. Tad ši tema neaplenkė ir rubrikos „Mūsų žmonės“, kurioje norime papasakoti apie jauną mokytoją neregį Grigą Sakalį. Nors Lietuvoje tarp neregių mokytojo specialybė nėra itin reta nuo praėjusio šimtmečio antrosios pusės, tačiau šių pedagogų profesinis kelias pasukdavo į neregių ir silpnaregių ugdymo įstaigas. G. Sakalio pasirinkimas nuvedė į mokyklą, kuri nėra skirta sutrikusios regos mokiniams, kurioje aplinkos, darbo vietos ir metodų pritaikomumas daugiausia priklausė nuo paties jauno pedagogo. Tiesa, apie G. Sakalio mokytojavimo laiką kalbėsime kaip apie studijų metu įgytą praktiką, tačiau beveik vieni metai pedagoginių iššūkių bendrojo ugdymo įstaigoje, tai reta ir unikali patirtis nematančiajam. 

Baigęs mokyklą, G. Sakalis pasuko į savo mėgstamos srities, tai yra istorijos, studijas Vilniaus universitete (VU). Įgijęs bakalauro laipsnį jis pasiryžo, kaip pats įvardijo, avantiūrai, papildomoms metų trukmės pedagogikos studijoms. Jaunuolis atviravo: „Tik ketvirtame bakalauro kurse pradėjau galvoti apie šią kryptį. O dar kaip tik dalyvavau viename Vilniaus „Vaivorykštės tako“ gimnazijos projekte, kuriame susipažinau su šios mokyklos draugiška bendruomene. Dar net neapsigynus bakalauro darbo, su šios mokyklos direktoriumi suderinome dėl būsimų studijų praktikos, aptarėme, kokie mokiniai manęs lauks, kas gali būti sudėtinga. Tai man padėjo pasiruošti psichologiškai.“ 

VU absolventas atvirauja, kad prie šio sprendimo prisidėjo ir palanki neregiui studijuoti VU aplinka. Jauno pedagogo vertinimu, šis universitetas ne tik išlaikė egzaminą dėl aplinkos pritaikomumo, bet ir visa VU bendruomenė jo neišskyrė iš kitų studentų kaip žmogaus, kuriam nematymas gali sutrukdyti siekti norimo išsilavinimo. O kai G. Sakaliui prireikdavo pagalbos, jis jos visuomet sulaukdavo. „Kai įstojau, man noriai pagelbėdavo studentų atstovybė. Po kelerių metų atsirado ir neįgaliųjų reikalų koordinatorė. Tačiau aš visuomet esu už studento iniciatyvas, studijų metodų ir kitų dalykų derinimą, nes tik pats žmogus geriausiai gali pasakyti, kaip jam galima padėti. Tad pats asmeniškai daug bendravau su dėstytojais, kartu sprendėme iškilusius sunkumus. Visi dėstytojai buvo supratingi ir geranoriški“, – pasakojo pedagogas. 

Nors istorijos specialybė palanki tuo, kad čia beveik nėra jokių brėžinių, schemų, tačiau studijos neįmanomos be didžiulio informacijos srauto, gausybės knygų, senųjų spaudinių, kurių nebuvo brailio raštu. Tai teko skenuotis ir medžiaga naudotis pasitelkiant ekrano skaitymo programas. Studijų pradžioje G. Sakaliui skenuoti padėjo Istorijos fakulteto dėstytojai, bibliotekos darbuotojai, bet greitai tuometis studentas įsigijo gerą nešiojamąjį skenerį ir sėkmingai medžiagą apdorodavo pats. Taip pat dėstytojai leido įrašinėti paskaitas, tačiau medžiagos šifravimas labai užtrukdavo, tad vyras pasirinko konspektavimą kompiuteriu, tik prieš tai dėstytojus perspėdavo, kad tai darys su ausinėmis dėl sintezatoriaus keliamo garso. 

Baigus studijas, tuo džiaugėsi ne tik G. Sakalis, bet ir jo artimieji, nei akimirkai nesudvejoję Grigo pasirinkimu. G. Sakalio sesuo Urtė Sakalytė prisiminė: „Dėl brolio džiaugiuosi tūkstantį kartų labiau, nei pati baigusi universitetą. Nenustoju stebėtis, kaip jis puikiai įveikė iššūkius. Juk reikėjo patekti į visai nepažįstamą erdvę ir jau po poros savaičių su baltąja lazdele nardyti VU labirintais; einant universiteto kiemeliais pagal garsą pataikyti į reikiamą bromą; į universitetą važinėti viešuoju transportu, ateiti į paskaitas per Kaziuko muges, Europos dienas, maratonus ir kitus miesto renginius, kai kelią staiga pastoja milžiniška „taburetė“ ar atitvarai, ar kai labai prisninga; kiekvieną kartą naujam dėstytojui prisistatyti ir susitarti dėl technologijų, kurios neregiui yra neišvengiamas dalykas, o ne prasimanymai; ir, galiausiai, perskaičius ir išnagrinėjus krūvą šaltinių reginčiųjų raštu, parašyti bakalauro darbą. Rodos, nieko neįprasto, kaip ir visiems kitiems. Bet skirtumas tas, kad nematančiajam reikia įdėti maždaug dvigubai daugiau darbo, vadinasi, reikia turėti bent dvigubai daugiau noro ir ryžto.“ 

G. Sakalis ryžto nei kiek nepritrūko ir mokykloje. Istorijos mokyti teko šeštokus, dešimtokus ir vieną vienuoliktokę. Praktika truko nuo rudens iki pavasario. Nors pradžioje paprastai studentai pamokose dalyvauja tik jas stebėdami, Grigo praktikos mentorė jau nuo pat pirmų kartų leisdavo padirbėti su klase, kaskart paskirdavo vis daugiau užduočių, leisdama jam pristatyti temą, klausinėti, kol galiausiai jį paliko dirbti savarankiškai. 

Nors privačioje mokykloje klasėse buvo iki dešimties mokinių, tačiau G. Sakaliui teko patirti įvairiausių išbandymų: „Didžiausias iššūkis kiekvienam pedagogui – vaikų dėmesio sutelkimas, drausmė. Per seminarus buvome perspėti, kad kai ateisim į mokyklą, mokiniai išsibandys ribas. Ir man pasitaikė tokių, kurie žiūrėjo, kiek jiems leidžiama neklausyti. Kartą teko net vieną mokinį išprašyti iš klasės. Bet kitais atvejais dažniausiai užtekdavo atsisukti į tą pusę, kur šurmulys ar pradėdavau vaikščioti po klasę ir viskas nurimdavo. Drausmę padėjo išlaikyti ir mano išskirtinė situacija, mokiniai buvo jautresni, atidesni, o ir šioje mokykloje pajutau daug geranoriškumo vieni kitiems apskritai“, – įspūdžiais dalijosi G. Sakalis. 

Praktikos metu iškilę sunkumai buvo aptariami per studijų seminarus. Jų Grigas labai laukdavo, pasisemdavo patarimų, sužinodavo, kaip sekasi kitiems. Visiems problemos iškildavo panašios, išskyrus techninius dalykus, nulemtus dėl vaikino negalėjimo matyti. Tačiau ir šie buvo puikiai išspręsti pasitelkus išradingumą ir mokyklos bendruomenės palaikymą, kai, tarkim, vietoj lentos buvo pasitelktas didelis kompiuterio monitorius, kuriame buvo rašomas tekstas tokiu šriftu, kad jį matytų toliausiai sėdintys mokiniai. 

Mokykloje G. Sakaliui teko ir dar vienas neeilinis išbandymas – karantinas. Dėl jo pedagogas apgailestauja, kad tai sutrukdė gyvam bendravimui, neleido išbandyti daugiau alternatyvių darbo metodų taikant įvairias technologijas. Kaip ir kitiems mokytojams, taip ir jam teko prašyti, kad padarytas užduotis mokiniai siųstų elektroniniu paštu. Bet čia susidurta su labai nedideliu mokinių aktyvumu: „Pradžioje galvojau, kad tai galbūt maištas prieš mane. Net terminus pratęsiau kelis kartus, kol paaiškėjo, kad tai visos šalies mokinių problema, kad tas metodas nėra efektyvus apskritai. Tad teko rinktis žinių patikrinimą žodžiu.“ 

Pasibaigus praktikai G. Sakalis šį laikotarpį vertina kaip sėkmingą. Per jį vaikinas dar labiau pajuto pedagogo profesijos svarbą ir žavesį, suteikiamą galimybę kryptingai naudoti savo žinias ir išmanymą ugdant jauną žmogų, formuojant jo mąstymą, ruošiant jį tolesniam gyvenimui. Nuo mokyklos G. Sakalis žada nenutolti, tik gal rinksis kiek kitokias darbo formas, nei įprastą pamokų vedimą prieš klasę. Tai korepetitoriaus darbas, edukacinės veiklos, darbas su nedidelėmis grupelėmis. „Nors neregiui ši specialybė yra gana sudėtinga, bet įveikiama. Tad palaikyčiau ir kitus ją rinktis. Svarbiausia pasiryžti ir nebijoti iššūkių, kuriuos šiandien neregys daugiausia gali įveikti su technologijomis. Jos yra mūsų „akys“, padedančios įgyvendinti tikslus“, – drąsino Grigas Sakalis. 

Studijas VU ir pedagoginę praktiką Vilniaus „Vaivorykštės tako“ gimnazijoje vainikavo ir dar vienas prasmingas baigiamasis studijų momentas – G. Sakaliui diplomų įteikimo iškilmėse VU didžiajame kieme kartu su įprastu diplomu įteiktas ir diplomas brailio raštu. G. Sakalis jau yra antrasis VU neregys absolventas, kuris taip pagerbiamas. Pirmoji brailio diplomą 2019 m. gavo Ugnė Žilytė, baigusi vokiečių filologiją. Vertindamas šį universiteto žingsnį, G. Sakalis neslėpė susijaudinimo: „Toks simbolinis momentas man reiškia lūžį, ėjimą link draugiškesnės aplinkos. Ypač šiuo laiku, kai technologijos bando užgožti mūsų raštą. Pirmiausia neregys mokomas skaityti ir rašyti tik brailio raštu, tai pagrindas. Tad kuo daugiau bus mums draugiškesnės aplinkos su brailio raštu, tuo didesnis stimulas bus juo naudotis.“ 

Nuotrauka: Studijas universitete G. Sakalis baigė su pedagoginės praktikos bendrojo lavinimo mokykloje patirtimi / asmeninio archyvo nuotr. 

Grigo Sakalio nuotrauka. Jaunas vidutinio kūno sudėjimo vyras matomas visu ūgiu, kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jis pozuoja akmenimis grįstame Vilniaus universiteto vidiniame kieme, esančiame prie Šv. Jonų bažnyčios. Vaikino plaukai tamsūs, trumpi, žvilgsnis nuleistas žemyn, vaikinas nuoširdžiai šypsosi. Jis vilki baltus marškinius trumpomis rankovėmis, juodas kelnes, kurios sujuostos juodu diržu, avi tamsius batus. Rankose, ties krūtine, vaikinas laiko tamsų VU diplomą, dešinėje rankoje – taip pat ir gėlių puokštę. Už vaikino, antrame nuotraukos plane, prie aukštos šviesios bažnyčios stoviniuoja kiti universitetą baigę studentai ir jų artimieji.