Laiko juosta

Brandiname lyderius 

Liepos 26–rugpjūčio 1 d. 22 jaunuoliai (14 LASS narių ir 8 savanoriai) mokėsi komunikacijos pagrindų stovykloje „Susikalbėjimo menas“ Nemunaityje, Alytaus rajone. Vyko lyderystės, viešo kalbėjimo, motyvacijos, vidinės ir išorinės komunikacijos paskaitos bei praktiniai užsiėmimai. 

Trumpai apie išmoktas pamokas. Ryškų pėdsaką paliko LNDT aktorė, lektorė Adrija Čepaitė, kuri kiekviename budino lyderio savybes. Ji kvietė įsiklausyti į savo leksiką, kuri atskleidžia mūsų ketinimą, pasvarstyti, kuo skiriasi „aš daryčiau“ nuo „aš darau“, „aš norėčiau“ nuo „aš noriu“. Lektorės žodžiais, lyderio kalba yra aiški ir konkreti, ji yra ir sėkmingos komunikacijos pagrindas. Todėl norinčiam lyderiauti iš pradžių pravartu atsisakyti žodžių „tarkim, nežinau, gal..“: juk negalime „tarkim gimdyti“. Atrodo neįtikėtina, bet pakeitus savo leksiką keičiasi mūsų veiksmai ir gyvenimas. Stovyklos dalyvius lektorė privertė susimąstyti, kodėl kai kurie žmonės tapę lyderiais pagal pareigas, patiki, kad jie yra vadovai, ir aplink save formuoja nelaisvų vykdytojų komandą. O tikrasis lyderis pasitiki žmonėmis, jis yra tas, kuris augina ir buria vadovų komandą, šalia jo visi turi laisvą valią priimti sprendimus. Lyderis veikia ir prisiima atsakomybę už rezultatą. Jis keičia žmonių gyvenimą, kuria idėjas ir kelia tikslus, viršijančius savo galimybes. Galbūt todėl, praktiškai pamačius ne tokius paprastus lyderystės niuansus ir sumokamą asmeninę kainą, susitikimas su LASS pirmininku Sigitu Armonu buvo intensyvus. Jo metu buvo išaiškinta organizacijos struktūra, atsakyta į probleminius klausimus ir pristatyta pagrindinė jaunimo idėja – „Zelvos“ poilsiavietės gelbėjimo planas. 

Lektorius Kristijonas Bartoševičius – kultūrininkas, mokytojas – motyvavo veikti. Stinga motyvacijos, žmonės stabdo save, nes bijo nesėkmės. Jaunystė, anot Kristijono, yra laikas, kai galima klysti. „Sunkiausias klausimas gyvenime – ar nugriuvus gulėti, ar atsikėlus eiti toliau? Pasiekti tikslą reikia laiko.“ Lektorė Lina Garbenčiūtė – LNF projektų vadovė – stovyklos jaunimui pristatė LNF struktūrą ir veiklą, supažindino su jaunimo veiklos galimybėmis. Vidinės komunikacijos būdų organizacijoje padėjo ieškoti lektorius Vytautas Černiauskas – komunikacijos specialistas, startuolių mentorius. Jo pateikta praktinė užduotis atskleidė visus komunikacijos privalumus, kiekvieno vietą grupėje, norą įsitraukti ar atsitraukti, vadovauti, veikti, piktintis, nedalyvauti, apkalbėti... 

Ši paprasta užduotis stovyklos dalyviams atskleidė visos mūsų organizacijos veikimo sudėtingumą. Praktiškai, akivaizdžiai ir nesumeluotai. Ir nors užduotis galų gale buvo atlikta puikiai, pergalės jausmo nebuvo. Paaiškėjo, kad kai turi atlikti užduotį čia ir dabar, nuspręsti greitai, dažniausiai nėra laiko komunikuoti, derinti ir kažkas lieka nepriimtas, nesuprastas, neinformuotas. Geriausiai sudėtingus bendradarbiavimo mechanizmus atskleidė dalyvių mintys po užduoties: „Kiekvienas turi žinoti savo vaidmenį komandoje.“ „Reikia aiškiai ištransliuoti savo viziją, idėją.“ „Komandoje labai svarbus atidumas, labai svarbu atidžiai įsigilinti į gautą informaciją.“ „Tiesioginis nedalyvavimas dar nėra nieko nedarymas.“ „Tvirta komanda yra tada, kai visi jos nariai jaučiasi gerai.“ „Komandoje turi būti ryšys, kad kiekvienas padėtų kitam.“ „Reikia prisiimti atsakomybę pačiam už savo veiksmus“. 

Psichologė Ieva Šližienė padėjo „paleisti“ susikaupusias emocijas ir susiorientuoti savo jausmuose, sustoti ir pailsėti. Jos užduotys paskatino atkreipti dėmesį į kokybišką procesą, be kurio negali būti kokybiško rezultato. Procesas vyko kokybiškas, o rezultatą pamatysime... 

Stovykloje be mokomųjų užsiėmimų buvo subalansuota pažintinė ir laisvalaikio programa. Užsiėmimų programą vainikavo kūrybinės molio dirbtuvės su keramike Neringa Zakarauskaite. Vieną popietę išbandėme aktyvaus turizmo prieinamumą neregiams „Tarzanijoje“. Čia ne vienas prisipažino patyręs pirmąjį kartą – įveikė kliūtis medžių viršūnėse, susitvarkė su aukščio baime ir perskriejo per Nemuną. Patriotinę gaidą apmąstymams apie savo vietą ir prasmę šiame laike uždavė Nemunaičio seniūnas istorikas Rimantas Avižienis, supažindinęs su išskirtine miestelio istorija: 1945 m. birželio 2 d. Nemunaičio miestelyje esančioje pranciškonų koplyčioje partizano priesaiką priėmė apie 120 Adolfo Ramanausko-Vanago kuopos, Vaclovo Voverio-Žaibo, Konstantino Barausko-Vėžio ir kitų būrių partizanai. Už žinias ir patyrimus labai dėkojame komandoje buvusiems savanoriams, treneriams, visiems, globojusiems ir padėjusiems. 

Vis dėlto, ką iš šių mokymų išsineša dalyviai? Dar kelios jų mintys, pasibaigus stovyklai: „Esu pavargęs, buvo labai intensyvu. Išlaisvėjau, jaučiuosi žymiai paaugęs, subrendęs kaip žmogus. Žiūrėjau skeptiškai į LASS, jaučiau ribą tarp savęs ir organizacijos. Sugebėjau atsiriboti nuo išankstinių nuostatų. Galiu būti stiprus tik kumštyje, o ne pavieniui. Noriu prisidėti, rasti dialogą ir ryšį. Matau didelius darbus ir viziją šioje organizacijoje.“ 

„Nežinojimas ir gandai pavirsta pykčiu, bet teisingiau būtų juos paversti konstruktyviu darbu. Noriu prisidėti prie LASS vizijos kūrimo.“ 

„Jaučiuosi pavargusi. Buvau išklausyta ir išgirsta. Man įdomu, kas vyksta, noriu tobulėti. Organizacija turi potencialo ir daug, tik turime veikti.“ 

„Iš šios stovyklos išsinešu pirmus kartus. LASS organizacijoje matau save tarptautinėje jaunimo veikloje. Norėčiau į LASS pritraukti daugiau jaunimo, gyvenančio toliau nuo didžiųjų miestų.“ 

„Jaučiuosi rami. Mes renkamės, ar patys norime valdyti savo gyvenimą, ar tai atiduodame kitiems.“ 

Ką gi, daug dalykų yra mūsų pačių rankose. 

Lina Puodžiūnė 

Nuotrauka: LASS jaunimas turėjo progą praktiškai išbandyti komandinio bendradarbiavimo galią ir sunkumus / L. Puodžiūnės nuotr. 

Nuotraukos pirmame plane matomi trys jauni žmonės: du vaikinai ir mergina. Nuotraukos kairėje pusėje nuo liemens iki viršugalvio vaizduojama dešiniuoju profiliu pasisukusi mergina. Ji maždaug dvidešimties metų amžiaus, ilgų šviesių plaukų, vilkinti šviesią gėlėtą suknelę ar palaidinę. Abi rankas ji padėjusi ant kelių, sulenkusi per alkūnes, dešinėje rankoje laiko rašiklį. Palinkusi į priekį ji kažką sako šalia jos esantiems vaikinams. Merginai iš kairės, nuotraukos viduryje, nuo kelių iki viršugalvio matomas panašaus amžiaus vaikinas. Jis taip pat rankas susidėjęs ant kelių, palinkęs į priekį įdėmiai klausosi pašnekovų. Vaikino plaukai tamsūs ir trumpi, jis vilki šviesius marškinėlius trumpomis rankovėmis ir tamsius džinsus, ant kaklo kabo šviesi kortelė, kurioje įrašytas vardas. Vaikinui iš kairės, dešinėje nuotraukos pusėje, nuo klubų iki viršugalvio matomas kitas jaunas vaikinas. Jis palinkęs į priekį link priešais jį sėdinčios merginos, rankos nuleistos žemyn. Vaikino plaukai tamsūs, trumpi, jis užsidėjęs akinius tamsiais rėmeliais, vilki šviesius marškinėlius trumpomis rankovėmis su šviesių ir tamsių spalvų užrašu ant krūtinės, šviesius džinsus, o ant kaklo pasikabinęs vardo kortelę. Už trijulės nugarų, antrame nuotraukos plane, taip pat susispietę sėdi dar keli stovyklos dalyviai. 

Stovyklos Palangoje atgarsiai 

Ko gero, premjero Sauliaus Skvernelio pažadas šią vasarą rengti kuo daugiau įvairaus pobūdžio stovyklų, COVID-19 viruso ir jį lydėjusio karantino išvargintiems jaunuoliams su regėjimo negalia išsipildė su kaupu. Tai gerai pajuto Vilniaus miesto sutrikusios regos vaikų ir jaunimo sporto klubo „Vėjas“ nariai. Gavęs finansavimą iš sporto rėmimo fondo prie LR švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, rugpjūčio 3–12 dienomis suorganizavo jau antrą sporto treniruočių ir turizmo stovyklą Palangoje. Joje dalyvavo 22 sporto klubo „Vėjas“ nariai – 18 jaunuolių ir 4 treneriai. 

„Esu labai dėkingas už gautą finansavimą ir galimybes suorganizuoti tokias fiziškai aktyvias stovyklas jaunuoliams su regėjimo negalia, – sakė klubo prezidentas ir lengvosios atletikos treneris Linas Balsys. – Jau po 2019 metais vykusios stovyklos beveik visi joje dalyvavę užtikrino, kad dalyvaus ir šiais metais. Džiugu ir tai, kad didėja norinčių sportuoti skaičius, vis aktyvesnis tampa sunkesnę negalią turintis jaunimas. Šiais metais turėjome jau net 4 visiškai nematančius jaunuolius.“ 

Sporto klubo „Vėjas“ nariai turėjo galimybę net tris kartus po dvi valandas lankytis šiuolaikiškai įrengtame, Tarptautinės plaukimo federacijos reikalavimus atitinkančiame Palangos sporto ir sveikatingumo komplekso baseine. Tai modernus 8 takelių po 25 metrus baseinas su tribūnomis žiūrovams. Daugeliui jaunuolių plaukimas nebuvo svetimas. Mokykloje treneris L. Balsys kas savaitę rinkdavo grupę į baseiną pasimokyti plaukimo įgūdžių. Taigi vieni Palangos baseine prisiminė vieno ar kito plaukimo stiliaus judesius, o kiti net lenktyniavo su treneriu. Šiose varžybose nepralenkiama buvo dalyvė Karolina, 2,2 km distanciją nuplaukusi per 47 min. Po plaukimo treniruočių visiems buvo ypač smagi antroji dalis. Dalyviai noriai kaitinosi trijose skirtingose pirtyse, masažavo kūną specialiai tam pritaikytame masažiniame baseine ir burbulinėje vonioje. 

Palangos stadione vyko lengvosios atletikos ir fizinio pasirengimo treniruotės. Jaunuoliai bėgiojo, atlikinėjo pratimus kojoms, treniravosi šuolio į tolį rungtyje, treniruoklių salėje raumenis stiprino kilnodami svarmenis. Sutapo, kad rugpjūčio 7–8 d. būtent Palangos stadione vyko Lietuvos lengvosios atletikos čempionatas. Jaunimas galėjo stebėti įvairių rungčių varžybas ir matyti įžymių lengvaatlečių, tokių kaip Andrius Gudžius ar Simas Bertašius, pasirodymus. Čempionate taip pat dalyvavo ir geriausi mūsų sportininkai – Oksana Dobrovolskaja, Petras Krapikas ir kiti. „Pirmą kartą į čempionatą buvo integruoti ir žmonės su negalia, todėl šiek tiek koregavome programą ir vykome į stadioną pažiūrėti varžybų, – sakė L. Balsys. – Norėjome, kad mūsų jaunimas pajustų tą aukšto lygio varžybų dvasią, kad galėtų iš arčiau stebėti ir net pabendrauti su sportininkais, apie kuriuos yra tik girdėję, matę per televiziją ar girdėję per radiją. Dabar patyrė, kaip žiūrovai šiltais plojimais sutikdavo startuojančius žmones su negalia ir kaip juos palaikydavo. Jaunimas suprato, kad reikia bendrauti ne tik savame rate, bet ir su sveikais žmonėmis.“ 

Sporto klubas į stovyklavietę pasiėmė nemažai priemonių: šoudauno stalą, šaškių, šachmatų lentas, kamuolių, volų, įvairių stovelių-žymeklių. Dalyviai žaisdami šoudauną ne tik gerino žaidimo techniką, bet ir atrado kylančių „žvaigždžių“, pavyzdžiui, septintoką Justiną. Loginis mąstymas ir protinis darbas atsiskleidė žaidžiant šachmatais ir sprendžiant trenerio Gedimino Rutkausko paruoštus tik iš pirmo žvilgsnio paprastus uždavinukus. Pajūryje susiskirstę komandomis jaunuoliai kartu su treneriais žaidė golbolą, aklųjų futbolą. Netradiciškai suorganizuotos virvės traukimo varžybos. Komandos iki pusės įbridusios į jūrą stengėsi nugalėti ne tik priešininkų komandą traukdami virvę į savo pusę, bet ir išsilaikyti ant kojų, kad jų neišverstų bangos. Tai buvo labai linksma užduotis. 

Vieną dieną stovyklautojai praleido turistaudami gamtoje. Išsinuomoję du šešiaviečius ir keturvietį keturračius, dviračių taku neskubėdami, mėgaudamiesi saulėtu oru ir gera nuotaika, važiavo iš Palangos į Šventąją. Smagu pasidžiaugti, kad tą dieną buvo numinta apie 30 kilometrų! Kaip teigia ilgametę pedagoginę patirtį turintis G. Rutkauskas, tokia išvyka su jaunuoliais gamtoje keturračiais jam pirmoji. Nemažas būrys vaikų šitokiomis „karietomis“ keliavo pirmąkart. 

Vakarais jaunieji sportininkai grupelėmis vaikštinėdavo po Palangą, eidavo ant tilto palydėti saulės. Stovyklos vadovai užsakė ekskursiją po Palangą. Jos metu stovyklautojai sužinojo apie šio miesto praeitį, didikų Tiškevičių indėlį į Palangos kultūrą, apėjo Tiškevičių parką. Gidė papasakojo didingų „Baltosios“ bei „Anapilio“ vilų istorijas, pateikė įdomių faktų apie Gintaro muziejuje saugomą gintarinių dirbinių kolekciją. Tiek stovyklos organizatoriai, tiek dalyviai liko labai patenkinti plačia jos programa. Beveik dvi savaites jaunimas gyveno aktyvaus poilsio nuotaikomis ir sportinio režimo ritmu. Paskutinį vakarą laimingais ir besišypsančiais veidais sportininkai dėkojo treneriams už stovyklos potyrius, aktyviai praleistą laiką ir galbūt naujai užgimusią meilę kuriai nors sporto šakai. Belieka išreikšti viltį, kad sporto treniruočių ir turizmo stovyklos Palangoje taps gražia sporto klubo „Vėjas“ tradicija, o norinčių joje dalyvauti skaičius kasmet augs. 

Vytautas Lėveris 

Nuotrauka: Sporto klubo „Vėjas“ nariai džiaugiasi antrą kartą rengiama sporto treniruočių ir turizmo stovykla Palangoje / asmeninio archyvo nuotr. 

Akimirka iš Palangoje vykusios sporto treniruočių ir turizmo stovyklos. Lauko stadione, apsuptame žaliuojančių medžių, bėgioja sportuojantys vaikai. Ovalo formos stadiono aikštė subraižyta maždaug metro pločio linijomis, skiriančiomis bėgimo takelius, kurie pažymėti skaičiais. Po šiuos takelius išsibarstę laksto maždaug dešimties–penkiolikos metų amžiaus vaikai, vilkintys marškinėlius trumpomis rankovėmis, šortus ir avintys sportinius batus. Dešinėje nuotraukos pusėje, netoli vaikų, stovi jaunas ar vidutinio amžiaus treneris, taip pat vilkintis marškinėlius ir šortus, avintis sportinius batus, ant galvos užsidėjęs kepurę su snapeliu. Už jo nugaros matomos aštuonių eilių žiūrovų tribūnos. 

Choro „Vilnius“ jubiliejus 

Vienas garsiausių šalies chorų „Vilnius“ švenčia 50 metų jubiliejų. 1970 m. rugsėjo 16 d. įvyko pirmoji choro repeticija, į kurią susirinko 20 dainininkų. 50 metų žymi itin prasmingą ir įsimintiną choro kūrybinį kelią: beveik nuo pat pirmųjų metų choras koncertuoja su žymiausiais orkestrais ir solistais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje; rengia įdomias, vertingas ir šiuolaikiškas programas, edukacinius projektus; dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, jungtiniuose projektuose; nuo 2011 m. rengia tarptautinį šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalį. 

Išskirtinė ir choro istorija, bylojanti apie tai, kad kolektyvas buvo įkurtas kaip Lietuvos aklųjų draugijos kamerinis mišrus choras. Buriant kolektyvą nutarta, kad jame pusė choristų bus neregiai ir silpnaregiai, kita dalis – regintys, dainininkai profesionalai. Tokia unikali idėja pasiteisino, o jos ištakos siejamos net su 1928-aisiais, kai šalyje prasidėjo neregių ir silpnaregių švietimas, jų muzikinis lavinimas. Laikui bėgant ši muzikinė sklaida sparčiai plėtėsi, kol 1970 m. tapo tvirtu pagrindu įkuriant profesionalųjį aklųjų ir silpnaregių chorą. 

Per penkias dešimtis metų chorui vadovavo garsiausi Lietuvos choro dirigentai – Rimantas Zdanavičius (1970–1976), Antanas Jozėnas (1976–1992), Jurijus Kalcas (1992–2001), Povilas Gylys (2001–2015). Nuo 2015 m. choro vyriausiasis dirigentas yra žymus Lietuvos chorvedys ir pedagogas Artūras Dambrauskas, kuris dar labiau praplėtė kūrybines kryptis, į jas įtraukdamas ir džiazo, populiariosios muzikos programų, itin pamėgtų klausytojų. 

Visus šiuos metus buvo stengtasi puoselėti išskirtines choro tradicijas išlaikant chore tam tikrą neregių ir silpnaregių dainininkų skaičių. Tačiau keičiantis laikmečiui, kai technologijos neregiams atveria vis daugiau kitų profesinių pasirinkimų, choro dainininko profesija tampa vis mažiau aktuali. Tad šiandien chore žmonių su regos negalia dainuoja nedaug, tačiau visuomet išliks emociniai, istoriniai ryšiai. Choro unikalumą itin taikliai yra apibūdinęs kompozitorius Julius Juzeliūnas: „Aklųjų specifika – jų neblaško jokie regimieji vaizdiniai, jie garsui atiduoda didesnę širdies dalį. [...] Jie audžia mūsų kultūrinį gyvenimą dalyvaudami tokiame gražiame chore, yra sukūrę labai gražią tradiciją.“ 

Minint valstybinio choro „Vilnius“ 50-metį, Lietuvos aklųjų biblioteka parengė parodą, kurią galima aplankyti Tiflotyros skaitykloje iki rugsėjo 30 dienos. 

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė