Aklas pasimatymas

Irma Jokštytė, [email protected]

„Kultūra, pirmiausia, yra diskusija“

Kai šnekinome publicistą, dėstytoją, žurnalistą Rytį Zemkauską, Lietuvoje dar gyvenome karantino režimu. Neilgai atsikvėpę šiandien vėl turime progų apie jį nuolat pagalvoti, nes scenarijų dėl viruso gali būti visokių. Vis dėlto R. Zemkausko išsakytos mintys yra apie nevienadienius dalykus: kultūros poveikį ir jo svarbą, apie atstumą ne tik karantino metu, bet ir mūsų kasdieniame gyvenime, apie mokymąsi pykti ir apie tai, kaip mes turtėjame priimdami kitų skirtumus. „Gold FM“ laidos „Aklas pasimatymas“ svečią kalbiname drauge su Kristijonu Bartoševičiumi. 

– Kristijonas. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Jūsų pozicija projekte – Kauno mito kūrėjas. Kaip kilo šita užduotis – sukurti Kauno mitą? 

– Mito kūrėjas. Aš norėjau, kad būtų kokia pareigybė, kuri skambėtų kaip iš „Hario Poterio“ ar „Žiedų valdovo“. Tai todėl mes ją taip pavadinome. Tų pareigų kaip ir nebeturiu, dabar esu mažiau daugiau meno vadovas. Bet idėja labai paprasta ir kyla iš to paties Tolkieno idėjos, kurią aš labai seniai nešiojuosi ir kuri man padarė didelį įspūdį. Būtent, kad mitą galima sukurti ir šiais laikais ir kad tai gali būti naudingas įrankis keisti visuomenę, pagerinti ją arba spręsti kai kurias joje iškylančias problemas. Tiesą pasakius, mitai visais laikais tą vaidmenį ir atliko – mes nieko naujo nepadarėme, mes tik įvardijome tai, kas seniai buvo. 

– Kristijonas. Ar visuomenė pasiduoda tiems mitams? 

– „Pasiduoda“ toks gana keistas žodis. Jeigu tu žmonėms primeti kažką ir sakai – „pasiduokit“, aš tai nepasiduočiau. Bet jeigu man pasakoja įdomią ir įtraukiančią istoriją, ir ta istorija sudygsta mano sąmonėje po kiek laiko – paprastai kalbant, kaip ir filmą žiūrint arba klausantis muzikos – jeigu tai paveikia, sugrįžta pas mane po kiek laiko, tai štai, ir visas efektas. Iš esmės to ir siekiama – čia minkštoji galia. Ir, tiesą sakant, menas daugiausia mums ir kalba tokiais būdais, tai yra, bando komentuoti žmogiškąją dramą, žmogiškąją tikrovę meno kalba tokiu būdu, kad mes reaguotume ir įsitrauktume ir tai galėtų toliau gyventi jau priėmėjo sąmonėje ir duotų gerų rezultatų. 

– Irma. Ar tas mitas jau yra sukurtas, ar dar kuriamas? 

– Jis neturi būti sukurtas, nes jei taip jau būtų, tai viskas pasibaigs. Tai yra procesas, kuris svarbiau už kažkokį ryškų rezultatą. Yra sukurtas miesto pasakojimas, kuris suteikia mažų mažiausiai dvi dimensijas – saulėtąjį Kauną ir požeminį Kauną. Kitaip sakant, juo mes pabrėžiame laiko tėkmę ir perteikiame ją pasakos ar transcendencijos būdais: visa tai, kas buvo kada nors Kaune su gatvėmis, namais, žmonėmis, viskas galų gale patenka į požeminį Kauną ir ten visiems laikams lieka. Pabrėžiu, ne tik žmonės, bet ir gatvės, kurių jau nebėra, taip pat ir idėjos, kurių nebėra, daiktai, kurių nebėra. 

Yra saulėtasis Kaunas, kuriame mes gyvename. Toks suskirstymas labai stipriai, mano supratimu, praturtina miestą, nes padaro jį gilų, įdomų, paslaptingą ir patrauklų. Atsirado Kauno žvėries idėja. Žvėris, be jokios abejonės, vaikams tai gali būti tiesiog pavidalas piešinėliais, dar kitiems – tai gali būti visai neblogas simbolis kokioms nors sporto varžyboms ar, na net nežinau, alaus gėrimo varžyboms – visai gerai. Nes žmonės nori pasilinksminti ir jiems visai tinka istorijos, kurios tampa jų pasilinksminimų palydovais. Ir, aišku, dar kam nors tai gali būti metafora – miesto energijos, miesto jėgos, miesto sargybinio. Visa šitai veikia, ir veikia ne viename pasaulio mieste. 

– Kristijonas. Ryti, Jūs labai giliai analizuojate miesto koncepciją. Ar nebūna, kad kartais susilaukiate tokių pastabų, kad „Na, vyruti, tu čia per giliai kapstai“. Kartais taip žmonės mėgsta sakyti apie tai, ko nesupranta. 

– Tokie žmonės supyksta, kai jiems pradedi taip analizuoti, bet paskui sėdi ir laimingi žiūri kokį „bajevyką“ per „teliką“. Nors jie atlieka lygiai tą patį darbą – žiūri kažkokią mitinę istoriją ir ji jiems puikiausiai įeina į galvą, ir jie pasijaučia karžygiais. Iš esmės toks ir yra tikslas – jų gyvenimas įgauna daugiau prasmės. Mano supratimu, tai vienas iš svarbiausių kultūros tikslų – įprasminti mūsų būtį. Mes esam prieštaringos būtybės. Ir kartais mums reikia paprasto paaiškinimo, kartais reikia sudėtingesnio – tai yra normalu. Man atrodo, kad kai kurioms auditorijoms visai nebūtina dėstyti kažkokių sudėtingų koncepcijų. Mes, duok Dieve, sukurkime patrauklią Kauno miesto žvėries istoriją, tokią, kuri žmonėms patiktų. Tai yra svarbiausia. 

– Kristijonas. Bet kaip sukurti kažką tokio, kad būtų priimtina visiems? 

– Visiškai visiems – taip niekada nebus. Bet, sakykim, pakankamam kiekiui žmonių. Dar labai svarbu, kad tas sukurtas dalykas būtų daugiabriaunis: kad vaikas pasiimtų viena, vienų interesų žmogus pasiimtų kita, kitų interesų – pasiimtų trečią dalį to paties brangakmenio, kaip jį pavadintų kokie rytiečiai, labai mėgstantys sutaurinti pavadinimus. Tada viskas gerai. 

– Irma. Norėčiau grįžti prie pačios kultūros sąvokos. Kaunas 2022 m. taps kultūros sostine. Kokios kultūros sostine norėtumėte, kad jis taptų? Ir kas Jums apskritai yra kultūra? 

– Aš patikslinsiu – Kaunas jau yra kultūros sostinė šiuo metu, ir tai labai labai svarbu. Seniau, prieš 10–20 metų, būdavo tituliniai kultūros metai ir tuomet įvykdavo didelis šou. Po kiek laiko buvo suprasta, kad tai yra niekai, nieko bendro neturintys nei su kultūra, nei su niekuo – tai beprasmiškas užsiėmimas. „Kultūros sostinė“ yra procesas, ir tie 2022-ieji, jeigu mums pasiseks, bus tik gero 5 metų darbo pabaigtuvės. 

– Irma. Kalbame apie kultūrą ir jos svarbą mūsų gyvenime. Jūs taip drąsiai sakote, kad kultūra gelbsti gyvybes. Kaip ji tą daro, kokiomis formomis? 

– Man tai, kad aš save apriboju ir, pavyzdžiui, sėdžiu namie dėl kitų (karantino metu – red. past.), tai jau yra kultūrinis veiksmas. Veikiu, iš pirmo žvilgsnio, net beveik priešiškai sau, bet aš elgiuosi teisingai sociumo, visuomenės, bendruomenės atžvilgiu. Visa tai yra kultūriniai dalykai. Kultūra, mano nuomone, pirmiausia, yra diskusija. Ir kultūra gelbsti ekonomiką, o ne atvirkščiai. Nes tik laisvėje gyvenantys žmonės yra turtingi. Turiu galvoje visą bendruomenę. Atskiri vienetai sugeba praturtėti despotijose. O laisvės, žmogaus teisės yra kultūros dalykai. Jos nepačiupinėjamos. Ir labai gerai pasijauti dabar, šitoje viruso situacijoje, kai išryškėja kultūros vertingumas. Jeigu pajėgsime jį teisingai suprasti, mes nemažai išmoksime. 

– Irma. Kokią gali turėti įtaką kultūrai būtent tokia situacija, kokioje mes esame šiandien? Kai tarsi turime būti per didesnį fizinį atstumą vienas nuo kito? 

– Kartais tas fizinis atstumas naudingas – tada yra mažiau destrukcijos, nes kai gauni prieiti, tai kartais ir sugriauni. Bet aš, pirmiausia, manyčiau, kad mes visi turime progą gerai pagalvoti. Galvoti niekada nekenkia, mano supratimu, ir, pykit nepykit, savirefleksija yra geras dalykas. Dažniausiai negebėjimas suprasti prasmės, dėl ko tu gyveni, yra visa ko naikinimo priežastis. Kultūra – prasmės ieškojimas. 

Svarstymas apie kultūrą, nuolatinė diskusija neduoda atsakymų. Bet ji kelia klausimų. O diskutuoti mes galime ir iš tolo. Žiūrėkite, mūsų nuotolinės diskusijos, net ir mandagumo prasme: vienas kalba, kitas ant viršaus pradeda kalbėti, techniškai sudėtinga darosi, negirdi vienas kito. Žodžiu, diskusijos virtualioje erdvėje pasidaro ramesnės: vienas nutyla, kitam duoda pasisakyti – visai neblogai pavyksta, aš manau. Mums reikėtų dažniau tai praktikuoti. Aš duočiau porą mėnesių karantino kiekvienai valstybei kiekvienais metais profilaktiškai. 

– Kristijonas. Ar visuomenė išmoks ko nors, ar tiesiog tai bus etapas, kuris praeis? Ar mes ir toliau labai daug skraidysime lėktuvais, važinėsime taršiomis priemonėmis? 

– Jeigu mus dabar visus paleisk, tai mes greitai grįšime prie to, kas buvo, ir niekas nepasikeis. Per trumpas laikas. Norint, kad pokytis veiktų, reikia ilgiau išbūti toje situacijoje. Jei karantino arba ta grėsmės situacija tęstųsi 5 metus, tada, manau, taip. Bet jeigu dabar mes grįšime prie maždaug normalaus gyvenimo, tik su tam tikromis korekcijomis, tai įtakos pokyčiui bus labai mažai. Nebent, sakyčiau, tam tikra higiena: galbūt jos atsiras šiek tiek daugiau. Visomis prasmėmis – ir rankas plautis – man buvo atradimas, kad buvo žmonių, kuriems tas kažkaip neaišku buvo... Ir paskui – informacinė higiena. Kadangi mes visi labiau sulindome į informacines erdves, aktualizavosi „fake news“, dezinformacijos ir panašūs dalykai. 

– Kristijonas. Kalbame apie kultūrą, bet kultūroje gimsta daug santykių. Tiek „Kaunas 2022“ kontekste, tiek mite apie miesto žvėrį, apie praeitį, ryšius tarp miestiečių. Kaip matote santykius, kai fiziniai kontaktai šiuo metu yra nutraukti? Ar gali virtualūs pokalbiai kompensuoti bent dalelę žmogiškojo prisilietimo? 

– Man atrodo, kad gali. Vien tas faktas, kad mes pajėgūs skaityti knygą ir skaitydami ją susikurti ištisą pasaulį savo galvoje – tai jau rodo mūsų milžiniškus gebėjimus atlikti labai daug ką iki artimo kontakto. Bet aišku, tikro prisilietimo, žmogiškos šilumos niekas nepakeis. Su kai kuriais iš tų žmonių mes sėdime užsidarę ir tai yra nemenkas iššūkis. Čia yra labai svarbus momentas – mes turime išmokti pyktis. Išvis manau, kad tai prasmingas užsiėmimas – mokytis pyktis. Atitinkamai tai reiškia tam tikrą elgesio etiką – grįžtu prie to paties – tam tikrą higieną. Ir kultūra čia gali padėti. Juk kultūra ne veltui perduodama neretai per tokias netiesioginio prisilietimo formas – knygas, muziką. Aš manau, kad čia yra civilizacijos sėkmė – kai išmokta rašto, kai išmokta perteikti patirtį nekontaktiniu būdu. 

– Irma. Ryti, šiek tiek kalbėjote, kad užaugote patyčių visuomenėje, o dabar visuomenė keičiasi. Kokią įtaką kultūroje ir mūsų santykiuose turi fiziniai skirtumai, pavyzdžiui, tokie kaip negalia. Ar jie pastebimi? 

– Aš labai norėčiau, kad nebebūtų pastebima, nes tai nieko bendra neturi su žmogaus gebėjimais dalyvauti visuomenėje. Mes įvairiais būdais galime dalyvauti, ir tai yra labai vertinga. Net sunku pradėti sakyti, kaip vertinga mums nustoti skirstytis. 

– Kristijonas. Kodėl vertinga? Kai visi skirtingi, kyla tiek daug problemų, reikia tiek skirtingų „dėžučių“, pritaikymo... 

– Taigi mes praturtiname įvairove vieni kitus. Jeigu mes visai vienodi, tai kas iš to įdomaus? Aš turiu pasakyti ačiū kokiam nors neįgaliam žmogui, kad jo dėka aš kažką padariau dėl kitų – pritaikiau ką nors, padėjau ką nors padaryti. Bet ne tik šitas dalykas. Aš manau, kad tas nuolatinis ginčas tarp visokių ir yra laisvė, ir yra demokratija, ir yra kultūra. Visuomenėje niekada nesibaigs ginčas – mūsų darbas mokytis ginčytis kuo efektyviau, debatų kultūros. Kaip ir sakiau – išmokti teisingai pykti. Produktyviai. Kad tas pyktis būtų ne šiaip siekis sunaikinti priešininką, kad jo tiesiog nebūtų, bet kad tas pyktis augintų. 

– Kristijonas. Visuomenėje dažnai pastebiu žmonių, kurie sąmoningai ar nesąmoningai tarsteli: „Geriau nesipykim“. Kodėl jie taip sako? 

– Žmonės vengia konflikto, nes tai yra darbas: aš konfliktuoju – aš dirbu, įsijungia visos mano savybės. Yra posakis „Duok durniui kelią“. Nereikia duoti durniui kelio. Kai kuriais atvejais demokratija ir kultūra turi imtis gana grubių disciplinos priemonių. Civilizacija yra disciplinuota, kitaip ji išsigimsta, žlunga ir tampa destruktyvi. 

Aš siūlau gyventi sąmoningai. Jei taip gyvensite, lengva nebus. Bet tik taip pasieksite visai kitokią gyvenimo kokybę. Bus įdomu. 

Visą pokalbį išgirsite paspaudę nuorodą. 

Nuotrauka: R. Zemkauskas / asmeninio archyvo nuotr. 

Ryčio Zemkausko portretas. Vidutinio amžiaus vyras pozuoja sėdėdamas ant kėdės kambaryje, jis matomas nuo kelių iki viršugalvio, abi rankas alkūnėmis atrėmęs į kelius ir palinkęs į priekį. Vyro plaukai tamsūs, trumpi, žvilgsnis atrodo rimtas, nukreiptas tiesiai į skaitytoją. Žurnalistas užsiauginęs ūsus ir barzdą, užsidėjęs akinius tamsiais rėmeliais. Vyras vilki tamsią palaidinę, švarką ir kelnes. Už jo nugaros matomas stovinčios kėdės kraštas ir šviesios užuolaidos.