Kasdienybės iššūkiai

Henrikas Stukas, [email protected]

ATOSTOGŲ VILIONĖS

Atostogaujant nesinori pasilikti namuose ir visus laisvadienius praleisti įprastoje buto, miesto ar kaimo aplinkoje. Dažnas atostogas planuoja iš anksto. Mėgstantys keliauti savarankiškai prieš gerą pusmetį sudaro kelionės maršrutą, lankytinų objektų sąrašą, taip pat nusiperka bilietus, užsisako nakvynės vietas. Kai kas pasirenka poilsį kaimo sodyboje, ežero, upės ir gamtos apsuptyje. Treti skuba nors savaitėlei susidraugauti su jūra. Iki šios vasaros neretam mūsų sąjungos nariui, ypač senjorams, buvo dvi įprastos atostogų vietos: Šventojoje – „Spindulio“ poilsio namai ir UAB „Liregus“ priklausanti poilsiavietė prie Zelvos ežero. Deja, šiemet daugelis neregių negalės ilsėtis įprastoje poilsio vietoje prie jūros. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos vadovų bei Tarybos sprendimu ši poilsiavietė buvo parduota. Įprastas atostogas „Spindulyje“ žadama pakeisti poilsiui skiriama pinigine kompensacija. Jauniems neregiams ar silpnaregiams Šventosios poilsiavietė buvusi nebuvusi. Jie greitai naujoje vietoje adaptuojasi ir prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų. Tuo tarpu vyresniems neregiams ilsėtis nepažįstamoje aplinkoje ne taip jau paprasta. Yra kelios priežastys: naujos aplinkos prisijaukinimas, neištirtas kelias prie jūros, parduotuvės ar maitinimo įstaigos, poilsiaujant tarp reginčiųjų nuolatinis buvimas dėmesio centre. 

Kur ir kaip ilsisi vyresnio amžiaus neregiai ir silpnaregiai? Kokį poilsį renkasi? Kiek svarbus aplinkos pritaikymas žmonėms, turintiems regos negalią, atostogoms pasirinktoje vietoje? Kokios kyla orientavimosi problemos atostogaujant naujoje vietoje ir kaip šias problemas sprendžia neregiai? Apie tai ir dar šį bei tą pasakoja mūsų pašnekovai. 

Algimantas, 63 metai: 

Esu dirbantis, todėl poilsio laikui didelės įtakos turi mano darbo grafikas. Atostogas dažniausiai tenka skaldyti į tris ar net keturias dalis. Ilsiuosi įvairiais metų laikais. Dažniausiai renkuosi aktyvų poilsį. Žinoma, atsižvelgdamas į nugyventus metus ir sveikatą. Per savo gyvenimą aplankiau 58 pasaulio šalis. Pradedant Europa ir baigiant Kaukazu. Tiesa, šiais metais poilsio planus pakoregavo pandemija. Buvo suplanuotas kruizas po Baltijos jūrą, bet teko apsiriboti Palanga. Atostogų metu stengiuosi daug judėti. Per dieną pėsčias nueinu nuo 10 iki 20 kilometrų. Nevengiu tų pačių poilsio vietų. Žinoma, visada norisi pamatyti kažką nauja, aplankyti kokią egzotinę šalį. 

Pažintinėje-poilsinėje kelionėje ne visada yra galimybių rinktis, todėl kalbėti apie neregiui ar silpnaregiui pritaikytą aplinką gana sudėtinga. Dažniausiai į keliones važiuoju su įvairiomis turizmo agentūromis, šalia visada būna artimieji ar gerai matantys draugai. Prireikus pagalbos, ji visada šalia. Kelionių metu supratau, kad negalima slėpti turimos negalios. O ypač svarbu – šiukštu ja nepiktnaudžiauti ir neverkšlenti skundžiantis iškilusiais nepatogumais ar dar kuo kitkuo. Kelionėje niekada nereikia skubėti. Visko nepamatysi. Geriau mažiau pamatyti, bet išsamiau. Keliaujant nutinka visko. Svarbu nepamesti galvos ir susidariusią situaciją įvertinti blaiviai. Vis tiek išeitis atsiras. Aplinkui žmonės, prireikus tikrai išties pagalbos ranką. Man taip pat teko kelis kartus prašyti pagalbos. Štai Slovakijoje keliaujant į stalaktitų urvus tikrai prireikė reginčio žmogaus globos. Taip nutiko ir viešint Ukrainoje, Odesoje. Šis miestas garsėja ne tik savo uostu, bet ir katakombomis. Po jas buvo surengta ekskursija. Teko eiti susikibus poromis, rankoje laikant degančią žvakę. Katakombose tamsu, paviršius nelygus ir nuolat tekdavo lankstytis, nes lubos tai aukštėjo, tai žemėjo. Pamažu prisitaikiau ir netgi buvo smagu. 

Keliaudamas vienas ir su neregių grupėmis pastebėjau, kad neregiai yra atsargesni ir atidesni. Jie rečiau patenka į nestandartines, juokingas situacijas. Dažniausiai būna, kad ką nors užkliudo, ar į juos kažkas atsitrenkia. Aš ne išimtis. Jei į ką nors atsitrenkiu, dažniausiai atsiprašau ne tik aš, bet ir žmogus, į kurį atsitrenkiau. Kartais atsilieki nuo grupės, bet tai smulkmenos, nurašomos kelionių nuotykiams. Tuo tarpu regintieji dažniau gali girtis nesusipratimais. Ypač į atmintį įstrigo kelionė į Bulgariją. Viena reginti moteris, lipdama iš autobuso, persiskėlė lūpą. Kita susipjaustė koją. Įdomiausia tai, kad į ligoninę ją lydėjau aš. Buvo tamsu, moterį pusiau nešiau, o ji man sakė kur eiti. 

Ilsintis Lietuvoje turiu pasirinkęs kelias poilsio vietas. Labai mėgstu Druskininkus ir Palangą – tai dvi mano mėgstamiausios poilsio vietos. Atsirinkau kelis poilsio namus ir visuomet stengiuosi ten apsistoti. Tai darau neatsitiktinai. Esu silpnaregis, todėl renkuosi jau žinomas poilsio vietas. Čia žinau kiekvieną laiptelį, kambarių išsidėstymą. Taip pat baldų bei virtuvinių prietaisų vietą. Pasirinkęs man žinomą poilsio vietą išvengiu adaptacinio laikotarpio ir streso. Dar man svarbu, kad šalia poilsio namų būtų parduotuvė, turgus ir maitinimo įstaigos. Atstumas prie jūros nėra svarbus. Kilometrą ar du prie jūros keliauti smagu. Takai išgrįsti ar išasfaltuoti, o eiti pakankamai saugu. O kur tas malonus pušyno kvapas! 

Retkarčiais poilsiauju ir su neregiais. Puikiai žinau, su kokiomis problemomis jie susiduria ilsėdamiesi. Negaliu tylėti dėl, švelniai tariant, skuboto ir nepamatuoto poilsio namų „Spindulys“ pardavimo. Man atrodo, mūsų sąjungos vadovai nelabai suvokia, kas sudaro sąjungos narių branduolį, matyt, ne taip dažnai susitinka su eiliniais nariais ir gal todėl nuo jų nutolsta. Kitaip nepaaiškinsi sprendimo parduoti vienintelius poilsio namus, esančius netoli Baltijos jūros: toks poilsis daugeliui buvo tikras išsigelbėjimas nuo kasdienės rutinos. Čia dauguma jautėsi saugiai, komfortabiliai, lyg būdami savo namuose. Suprantama, gal ne tiek daug ilsėjosi žmonių, gal ekonomiškai šis pastatas buvo nuostolingas, bet ar mes esame visuomeninė organizacija, siekianti pelno? Ar ne mūsų tiesioginė pareiga rūpintis žmonėmis, turinčiais regos negalią? Be to, man ramybės neduoda pinigų, gautų už „Spindulio“ pardavimą, panaudojimas. Dalis jų kiekvienais metais bus skiriama neregių poilsio kompensacijai. Gautoji suma nėra didelė ir greitai ištirps. Kai pinigai pasibaigs, kas bus toliau? Žvelgiant į ateitį gal vertėtų už šiuos gautus pinigus, dar šiek tiek pridėjus, nupirkti vilą, kurioje galėtų ilsėtis apie 20 neregių? Nekuriant didelio administracinio aparato, o pasamdžius gabų vadybininką, tokią vilą galima būtų nuomoti ištisus metus. Juk į pajūrį žmonės važiuoja ilsėtis ne tik vasaromis. Vila puikiausiai išsilaikytų ir neprireiktų LASS dotacijų. Niekada nepritarsiu LASS vadovų pasisakymams, kad ilsėtis neregiams tarp neregių yra atgyvena, kad aklieji turi ilsėtis savarankiškai. Tikiuosi, kad LASS vadovybė tinkamai panaudos gautas lėšas ir pasirūpins eilinių narių nepakartojamomis poilsio akimirkomis nuosavuose poilsio namuose prie Baltijos jūros. 

Levas, 61 metai: 

Dažniausiai ilsiuosi vasarą. Stengiuosi atostogauti aktyviai. Išvažiuodamas ilsėtis ieškau porininko. Dabar daug kalbama apie neregių savarankiškumą ir gebėjimą orientuotis nepažintoje aplinkoje. Aš esu kitoks. Man nauja vieta sukelia įtampą ir nesaugumo jausmą. Turėdamas porininką išvengiu streso. Ilsiuosi aktyviai, daug vaikštau. Poilsio aktyvumą koreguoja orai. Ypač nemėgstu kaitrių dienų. Kai karšta, negaliu aktyviai judėti. 

Atostogas leidžiu dvejopai: vykstu į keliones ir ilsiuosi prie ežero ar jūros. Jei yra galimybė, važiuoju į pažintines ekskursijas. Renkuosi vienos dienos išvykas, nes mėgstu miegoti savo lovoje. Į kelionę niekada nevažiuoju vienas. Visada turiu palydovą. Kadangi esu gana sėslus žmogus, iki šiol ilgesniam poilsiui rinkdavausi tik man gerai pažįstamas vietas: „Zelvą“ ir „Spindulį“. Gaila, bet poilsiavietės prie Baltijos jūros jau nebeturime. Atostogaudamas šiose poilsiavietėse jaučiausi komfortabiliai, visada būdavo su kuo persimesti vienu kitu žodeliu, ir kas svarbiausia, būdavau tarp savų. 

Man labai svarbus poilsiavietės teritorijos pritaikymas neregiams. Tiek „Zelvoje“, tiek anksčiau ir „Spindulyje“, aplinka buvo pritaikyta mums, neregiams. Galėdavau be baimės, vienas pasivaikščioti, pabėgioti ar prisėdęs ant suoliuko atsikvėpti. Iki šiol ypač gerai jaučiuosi „Zelvoje“. Čia aš viską žinau. Savarankiškai ne tik einu prie ežero, bet ir į valgyklą ar sporto aikštyną. Su metais ateina tam tikra patirtis ir suvokimas. Pradedu suprasti, kad amžius daro savo, silpnėja koordinacija, pastabumas ir tampu ne toks atsparus stresui. Manyčiau, kad vienintelėje neregiams ir silpnaregiams likusioje poilsiavietėje prie Zelvos ežero reikėtų dar šį tą patvarkyti, pataisyti. Juk „Zelvoje“ galima būtų ilsėtis ne tik vasarą. Kitais metų laikais niekas nedraudžia rengti reabilitacijos užsiėmimų tik ką regėjimo netekusiems žmonėms. Kitas veiklos laukas galėtų būti įvairiausi seminarai ir stovyklos. Šiuos darbus būtų galima finansuoti iš lėšų, gautų už parduotą poilsiavietę Šventojoje. Nesuaktyvinus „Zelvos“ veiklos, bijau, kad ir šios vienintelės poilsio vietos neteksime. 

Nuotrauka: Poilsiavietėje „Zelva“ neregiai ir silpnaregiai įpratę tiek poilsiauti, tiek organizuoti įvairius renginius / L. Puodžiūnės nuotr. 

Poilsiavietėje „Zelva“ jauna mergina ir vaikinas basomis žingsniuoja poilsiavietės keliuku į įkalnę nuo vandens telkinio. Kairėje nuotraukos pusėje einanti mergina liekna, matoma visu ūgiu, šiek tiek pasisukusi į jai iš kairės einantį vaikiną. Mergina kairę koją stato pirmyn ir kairiąja ranka laiko vaikinui už dešinės rankos. Dešinę ranką ištiesusi pirmyn, ji laiko baltąją lazdelę ir savo basutes. Mergina galvą palenkusi žemyn, užsidėjusi tamsią kepurę su snapeliu ir akinius nuo saulės, šviesius plaukus susipynusi į kasą. Ji vilki šviesią palaidinę su palmių raštais ties krūtine ir šviesius šortus. Dešinėje nuotraukos pusėje einantis vaikinas taip pat matomas visu ūgiu. Jis žengia pirmyn, kairiąją koją statydamas į priekį, o dešinę ranką sulenkęs per alkūnę. Jo plaukai tamsūs, sušukuoti į dešinę pusę, ant akių vaikinui užrištas tamsus raištis. Jis užsiauginęs trumpą barzdą, švelniai šypsosi. Vaikinas vilki tamsius marškinėlius trumpomis rankovėmis, ant kurių, ties krūtine, pavaizduotas medžio piešinys, ir tamsius šortus. Ant kaklo jis pasikabinęs šviesų apvalų pakabuką, ant kairės rankos segi tamsų laikrodį. Merginai ir vaikinui už nugarų – žaliuojanti pieva, ant kurios matomi nuo pušų nukritę kankorėžiai, o tolėliau – medinis poilsiavietės stalas su dviem suolais, kvadrato formos medinė persirengimo kabina, smėlėtas krantas, meldai ir tyvuliuojantis ežero vanduo.