Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaAustėja Žostautaitė, VDU Viešosios komunikacijos katedros dėstytoja

Tiek mažai laiko, bet tiek daug reikia padaryti


 

Jaunosios kartos mūsų organizacijos narys Marius Marijonas Maželis yra pavyzdys, kaip turiningai išnaudoti laisvalaikį, pačiam būti pokyčiu, o ne laukti, kol kažkas pagerins sąlygas. Kitiems žmonėms Marius prisistato itin paprastai: „Esu toks kaip visi. Aklumą aš traktuoju tik kaip nepatogumą. Juk jei dabar jums uždėtų batus atvirkščiai – ant kairės kojos dešinį, o ant dešinės kairį, – būtų nepatogu, bet eiti vis tiek galėtumėte. Taip yra ir su aklumu, nepatogu, bet gyventi gali!“ O gyvena Marius išties intensyviai ir pilnakraujiškai: dirba masažuotoju, nuolat išbando naujas sporto šakas, tobulinasi įvairiose stovyklose ir seminaruose, keliauja po Lietuvą ir kitas šalis, dažnai bendraudamas su reginčiaisiais, juos edukuoja apie neregio gyvenimą. Paklaustas, kodėl jo veiklos tokios skirtingos, Marius apibendrina: „Įdomiau, kai gali save realizuoti ne vienoje srityje!“ 

 

Parašas po straipsniu

 

Iš kur tiek motyvacijos? 

 

„Vaikystėje po galvos traumos pradėjo silpnėti regėjimas. Paauglystėje sužinojau, kad gydytojai negali sustabdyti šio proceso. Tuomet buvo labai sunku tai suvokti ir prisitaikyti. Emocinė būsena taip slėgė, kad iki studijų, galima sakyti, ne gyvenau, o egzistavau. Buvau apatiškas ir pasyvus, tarsi mirtininkas laukiau pabaigos ir nemačiau prasmės kažką daryti – juk tuoj vis tiek nieko nebematysiu“, – prisimena M. Maželis. 

Studijuojant Šiaulių universitete istorijos specialybę ir senkant paskutiniams regėjimo likučiams, silpnėjo susidomėjimas studijų dalyku, bet tuo pat metu jaunuolio viduje įvyko lūžis. „Įstojau į Vilniaus kolegiją masažo specialybę ir pradėjau galvoti, kad gal geriau nugyvensiu gyvenimą trumpai ir turiningai, nei taip toliau vegetuosiu. Pradėjau ieškoti, domėtis, ką dar galėčiau nuveikti“, – anų dienų patirtimi dalijasi Marius. Pradėjęs į pasaulį žiūrėti ne iš „apkasų“, o tiesiog gyventi ir džiaugtis, pašnekovas sako, kad užsinorėjo atsigriebti už prarastą laiką ir gyvenimą patirti visa jo pilnatve – „semti tarsi sriubą dideliais samčiais!“ Mariaus gyvenimo moto tapo angliška frazė „Tiek mažai laiko, bet tiek daug reikia padaryti!“ Mariaus „dienotvarkė“ pradėjo pildytis vis įdomesnėmis veiklomis. Sportu, fizine kultūra jaunuolis domėjosi dar būdamas moksleivis, bet dziudo treniruotes pradėjo lankyti jau pabaigęs mokyklą, pasiūlius draugui. Čia gavo progą pasigalynėti su kitais vyrais. Anot jo, masažo menas ir fizinis aktyvumas – labai susiję dalykai. Dziudo treniruotėmis draugystė su sportu tik prasidėjo. Bene įspūdingiausiai sportinei „avantiūrai“ Marius ryžosi 2017 metais. Tuomet su Lietuvoje gerai žinomu sporto žurnalistu Ramūnu Grumbinu mažiau nei per pusmetį pasirengė Vilniaus „Danske bank“ maratonui ir sėkmingai jį įveikė. 42 kilometrai per mažiau nei keturias valandas! M. Maželis yra pirmasis ir kol kas vienintelis neregys Lietuvoje, nubėgęs visą maratoną. Silpnaregiams suskaičiuoti neužtektų vienos rankos pirštų, bet neregys – kol kas vienintelis. 2019 m. Vilniaus maratono metu Marius nubėgo pusmaratonį – 21 km, o tų pačių metų pabaigoje vykęs Vilniaus kalėdinis „Eurovaistinės“ 12 km bėgimas, anot jo paties, atrodė kaip lengva treniruotė. 

Dar gerokai prieš pradėdamas rengtis maratonui, Marius pasvajodavo, kad būtų smagu išmokus šokti, galbūt lankyti šokių studiją. Vieną rudenį, užklupus darganoms, socialiniame tinkle „Facebook“ pradėjo stebėti, ką laisvalaikiu veikia kiti draugai ir pažįstami. Nemaža dalis jų – šoko. „Supratau, kad skelbimai apie renkamas šokių grupes mane vis labiau domina ir pasiryžau pats paskambinti“, – prisimena pašnekovas. Marius neslepia, kad tokių skambučių atliko ne vieną ir dažniausiai jie pasibaigdavo neigiamu atsakymu, kol paskambinus į „Šokių akademiją“ jos vadovė Jurgita Česnavičiūtė-Jančorienė patikėjo, kad neregio svajonė šokti – įgyvendinama. Pradėjęs šokti M. Maželis sulaukė įvairių nuomonių, daugelis bandė sakyti, kad tai ne jam, bet šokių akademijos vadovė neišsigando jį priimti. Todėl nė nemirktelėjęs nužygiavo mokytis aktyvių Lotynų Amerikos šokių ne individualiai, o reginčių žmonių grupėje. „Bendraudamas vis dar jaučiu, kad žmonės nežino apie neregį, kaip jis gyvena, dirba ar susitvarko buityje, – pasakoja Marius. – Dauguma mano, kad neregys nesavarankiškas: kur nuvesi ir paliksi, ten ir bus. Todėl man ir kilo noras parodyti ir įrodyti, kad nematantis žmogus yra visavertis visuomenės narys. Reikia rodyti, kad tu gali, tau pavyksta daryti daug dalykų ne ką prasčiau nei regintiesiems, o išimtinais atvejais – net geriau. Aišku, nenoriu pasakyti, kad neregiui nereikia pagalbos, tik noriu paskatinti kitus savo likimo draugus veikti ir taip integruotis į visuomenę, plėsti jos supratimą apie mūsų galimybes.“ 

Šokiai Mariui tapo tramplinu į aktyvesnį gyvenimą ir atviresnį bendravimą. Jis prisipažįsta, kad pirmosiose šokių repeticijose jautėsi nejaukiai, bet užsidegimas ir noras skatino kantriai mokytis, kol pradėjo jausti savo kūną ir muziką visa esybe. „Po pirmojo sezono pradėjau glaudžiai bendrauti su savo šokių grupe, kartu leisti laisvalaikį, važinėti į renginius, stovyklas, švęsti gimtadienius, – prisimena Marius. – Buvome Gruzijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Italijoje, Maroke, Kuboje, Tailande, Kipre. Kur bebūtume – kalnuose ar muziejuje – mano šokių grupės draugai, matydami kažką gražaus, stengiasi apie tai man papasakoti. Būna, pasiimame nešiojamąją muzikos kolonėlę, sustojame kokioje aikštėje ar gatvelėje ir pradedame šokti. Aplinkiniai bematant tampa mūsų žiūrovais ir taip pasidarome sau ir kitiems šventę. Niekada nevažiuojame specialiai į kažkokį renginį šokti, mes tiesiog tai darome ekspromtu. Tiesiog linksminamės kurdami sau ir kitiems „vaibą“ („vibe“ – angl. ypatingai džiugi, motyvuojanti atmosfera). Taigi, šokdamas suradau šaunią kompaniją, su kuria patiriu smagių nuotykių.“ 

Vėliau atėjo susidomėjimas ir kitų žanrų šokiais. Marius net įžvelgia, kad jo asmenybė tarsi lindihopas („lindy hop“), šokio rūšis, atsiradusi 1928 m. mišriose afroamerikiečių ir amerikiečių gyvenamųjų rajonų bendruomenėse Harleme, Niujorke. Šis šokis buvo labai populiarus svingo („swing“) klestėjimo laikais 1930–1940 m. Lindihopas – vikrus, energingas, greitas ir nutrūktgalviškas šokis, daug laisvės improvizacijai. Primena džiazą muzikoje – neregys šokėjas tokiam palyginimui neprieštarauja. 

Savo veiklią kasdienybę Marius nuolat papildo naujomis patirtimis ir potyriais. Dažniausiai tai būna kas nors ekstremalaus. Pašnekovas laipiojimo parke „Uno“ įveikė visas, net ir sudėtingiausias, trasas, čiuožė su banglente per Atlanto vandenyno bangas Maroke, važiavo dviračiu-tandemu nuo Juodkrantės į Nidą ir atgal, šoko su parašiutu, Islandijoje kopė į kalnus. Prie laužo ar šiaip kompanijoje mėgsta į rankas paimti gitarą. „Visada norisi daugiau – išjausti, pamatyti, paragauti, aplankyti ir tai veda į priekį. Visi mes žinome, kad reikia džiaugtis gyvenimu, bet gal ne visi žino, kaip tai daryti? Tereikia pakelti akis, ištempti ausis ir domėtis tuo, ką gyvenimas gali tau pasiūlyti! Yra daugybė dalykų, kuriuos norėčiau išbandyti“, – samprotauja M. Maželis. 

 

Pastebėti šalia esantį 

 

Anot Mariaus, žodis yra ginklas, kuris gali žmogų motyvuoti, o gali ir nublokšti į liūdesį. Todėl reikia visada stengtis pastebėti šalia esančius ir juos pagirti net už paprasčiausius poelgius. „Kai buvome Gruzijoje su šokiais, šeimininkai pagal tradiciją mus gausiai vaišino skanumynais ir visi iš eilės sakė tostus už tėvynę, meilę, šeimą, šalį. Atėjo mano eilė, galvoju, kad viskas jau lyg ir išlinkėta... Ir tada prisiminiau, kad visą kelionę mūsų grupę vežioja vairuotojas Kostas, ir sakau: „Keliu tostą už Kostą, kad jis saugiai, tvarkingai mus visur nuveždavo. Uždėdavo gražios muzikos.“ Po to tosto mūsų vairuotojas jautėsi labai dėkingas ir kai užsimanėme kelionės pabaigoje dar nupirkti lauktuvių, Kostas sako: „Jeigu Mariui reikia, tai mes važiuojam geriausio vyno!“ 

Pastebėdamas kitus, Marius užmezga su jais draugišką ryšį ir pats gauna teigiamos energijos. Viešėdamas Tailande jis paprašė padavėjo, kad perduotų pusryčių virėjui atsiliepimą apie skanų maistą, palinkėtų jam laimės ir tokiais nuostabiais patiekalais dar ilgus metus džiuginti kitus. „Po to kiekvieną kartą prie pusryčių dar gaudavau papildomą staigmenėlę – tai pyragaitį, tai vaisių. Džiugu, kai žmogų pakylėja tavo žodžiai“, – sako Marius. 

Šiomis dienomis energija ir sumanymais trykštantis neregys sakosi gyvenantis pokarantininiu ritmu ir pamažu grįžtantis į įprastą „dienotvarkę“ bei laisvalaikio įvairovę. Karantino M. Maželis nedramatizuoja, kaip tik įžvelgia teigiamą aspektą – buvo daug laiko susitvarkyti namus, laiko tiems darbams, kuriems neprisiruošdavo anksčiau. Visada skubantiems ir lekiantiems buvo proga sustoti ir pamąstyti, ar teisinga kryptimi lekia. Marius puoselėja mintį aktyviau prisidėti prie LASS atsinaujinimo, modernesnio ir patrauklesnio jaunam žmogui įvaizdžio formavimo. Jis turi pasiūlymų, grįstų savo patirtimi, kaip neregių bendruomenei šiuolaikiškiau integruotis į visuomenę, kuri vis dar turi gana ribotą suvokimą apie regėjimo netekusius žmones, jų savarankiškumą. Tad palinkėkime jam sėkmės realizuojant savo idėjas. 

 

Nuotrauka: Mariui paklūsta ir sudėtingi akrobatinės jogos viražai / „AcroYoga in a tie“ archyvo nuotr. 

Akimirka iš „AcroYoga“ treniruotės gamtoje. Vasaros laikotarpiu, erdviame, saulės apšviestame namo kieme, vyksta „AcroYoga“ užsiėmimas. Pačiame nuotraukos centre – Marius Maželis, jaunas, sportiško sudėjimo vyras. Jis pozuoja ore, grakščiai, tam tikra jogos poza, jis tarsi sėdi šlaunimis įsirėmęs ant iškeltų moters kojų, kuri, gulėdama ant žemės nugara, jį tvirtai laiko ore. Marius matomas visu ūgiu, atsisukęs tiesiai į skaitytoją. Jo laikysena tiesi, abi rankas jis plačiai ištiesęs į šonus, kojos sulenktos per kelius ir pasuktos į šonus taip, kad keliai atsidūrę klubų aukštyje, o palenktomis pėdomis vyras užsikabinęs už moters blauzdų. Mariaus plaukai tamsūs, trumpi, akys užmerktos, veido išraiška rami. Vyras vilki šviesius laisvus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir šortus. Moteris, kuri savo kojomis laiko Marių, guli ant žemės ant nugaros, pasitiesusi nedidelį šviesų patiesalą. Ji skaitytojui matoma nuo viršugalvio. Jos laikysena tiesi, kojos iškeltos į viršų, pėdomis sudaro tvirtą atramą Mariui, rankas delnais atrėmusi į savo šlaunis. Aplinkui pratimą atliekančią porą tolėliau, ant žolės, išsirikiavę dar keli žmonės, kai kurie stebintys Marių, kai kurie bandantys pratimą atlikti patys. Už jų yra apytiksliai 3 metrų aukščio krūmas, po kuriuo padėta nemažai daiktų – jogos kilimėlių, drabužių, rankšluosčių. Už krūmo matosi dalis didelio medinio namo, o dar toliau – aukšti žaliuojantys medžiai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]