Forumas

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

KAI ŠALIGATVIS TAMPA NEBE ŠALIGATVIS


 

Parašas po straipsniuElektromobiliai, elektriniai paspirtukai, žalioji energija, dalijimosi ekonomika – pavadinimai ir sąvokos, vis dažniau atsirandančios ne tik mūsų žodyne, bet ir gyvenime. Apie begarsius, elektra varomus automobilius aklieji pradėjo kalbėti jau prieš dešimtmetį. Suprantama, kodėl. Neregiams jie gali tapti automobiliais-žudikais, be garso iš kažkur išnyrančiais, atliekančiais savo „juodą darbą“ ir kažin kur dingstančiais. Dėl elektromobilių keliamo pavojaus susirūpinusi tiek Europos aklųjų sąjunga, tiek nacionalinės Europos aklųjų organizacijos, tačiau bendrų siūlymų, rekomendacijų gamintojams ar kitokių dokumentų, kaip reikėtų spręsti šią problemą, bent jau kol kas nėra. 

Per dešimtmetį mažai kas pasikeitė, elektromobilių Lietuvoje padaugėjo, bet ne tiek, kad jie keltų realų pavojų, tačiau labai padaugėjo kitų elektra varomų susisiekimo priemonių – elektrinių paspirtukų (toliau – e. paspirtukai), riedžių, o kiek ir kokių artimiausiu metu jų atsiras? Švilpia šaligatviais, pėsčiųjų takais su vėjeliu. Apie tokių priemonių naudojimo kultūrą, jų keliamą grėsmę pėsčiųjų saugumui Lietuvoje garsiau pradėta kalbėti prieš trejetą dvejetą metų. Praėjusiais metais visuomenę, savivaldybių atstovus į diskusiją šiuo klausimu kvietė Susisiekimo ministerija. Diskusija įvyko, tačiau, kiek galima spręsti iš informacijos viešojoje erdvėje, jokio platesnio atgarsio ji nesulaukė. Apskritai pradėjus gilintis į šią temą greitai paaiškėja, kad e. paspirtukų sparčiai gausėja, bet informacijos su jų naudojimu susijusiais klausimais labai nedaug. Valdininkai rimtais veidais siuntinėja vieni pas kitus, nurodo vieną kitą atmintinę internete. Antai atsakingas Susisiekimo ministerijos darbuotojas, paprašytas plačiau pakomentuoti e. paspirtukų situaciją Lietuvoje, patarė kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją, esą ji ruošianti kažkokius jų naudojimo taisyklių pakeitimus ar kitus su šiuo klausimu susijusius teisės aktus (informacija apie tai buvo pasirodžiusi ir žiniasklaidoje), raštu pasiteiravus Vidaus reikalų ministerijoje, po savaitės sulaukėme atsakymo, kad mūsų raštas pagal kompetenciją persiųstas Susisiekimo ministerijai. Tikrai išsamų ir geranorišką interviu pavyko gauti tik iš Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ Tvaraus susisiekimo skyriaus vadovo Antono Nikitino, bet apie tai vėliau. 

 

Palieka, kur pakliūva 

 

Sprendžiant iš pasisakymų socialiniuose tinkluose, dalis neregių ir silpnaregių didelių problemų dėl e. paspirtukų nemato, daugiau nerimo kelia elektromobiliai. Vis dėlto problema egzistuoja ir vertinimai nevienareikšmiški: e. paspirtukai važiuoja tyliai, greitai, dažnai pajunti tik tada, kai jau būna pralėkę pro šalį... Kita problema – jų statymas. Nuomojami e. paspirtukai paliekami bet kur: siauruose šaligatviuose, prie perėjų, praėjimuose tarp namų, kol atsiras kitas naudotojas. Šiuolaikinėje visuomenėje tai vadinama dalijimosi ekonomika – tik akliesiems iš tokio dalijimosi mažai džiaugsmo! Štai keli įrašai feisbuke šia tema. 

Vilnietė Jūratė S. „Pasidalinsiu savo patirtimi. Neseniai „Bolto“ paspirtukai atsirado Šiauliuose ir Panevėžyje. Atidarymo proga pamačiau feisbuke nuotrauką: e. paspirtukai sustatyti ant geltonų taktilinių plytelių. Pasirodo, dar daug žmonių net nežino taktilinių plytelių paskirties. Pati esu ne vienam žmogui aiškinusi, kam jos skirtos. Reikia daugiau švietėjiškos sklaidos. Dėl Panevėžio informavau „Bolto“ vadovą, atsiprašė, pakeis.“ 

Klaipėdietis Aleksas K. „Dažnai e. paspirtukai paliekami bet kaip ir bet kur, vidury šaligatvio arba ant siaurų šaligatvių, kur ir taip praėjimui vietos vos vienam žmogui. Negana to, prie jų prisilietus dar ir kaukti pradeda. Tada iš išgąsčio prarandi orientaciją, o ir jausmas, lyg kažką vogtum. Apie tai, kad jie nepaiso jokių taisyklių, ir kalbėti neverta. Jiems galima lėkti visur: ir šaligatviu, ir gatve, ir dviračių takais, ir autostrada.“ 

Vilnietis Nerijus M. „Kliudo tuomet, kai būna palikti ne vietoje ant šaligatvio. Praeitą savaitę tokį vieną aptikau prie Skroblų g. 15-o namo Vilniuje, tai supykęs per turėklą ant pievelės permečiau – tegu kaukia!“ Nežinantiems pasakysime, kad aklųjų gyvenamuosiuose rajonuose gausu orientavimuisi skirtų turėklų, iš čia ir tasai „per turėklą permečiau“. 

Iš priekio užkliudytas ir, anot Alekso K., pradėjęs kaukti ar pypsėti paspirtukas – dar pusė bėdos, kiekvienas neregys beveik kasdien savo kelyje susiduria su pačiomis įvairiausiomis kliūtimis, išmoksta jas apeiti, prasilenkti... Neretas vaizdelis – ant šono parverstas ar „pargriuvęs“ paspirtukas, o tai jau rimta kliūtis. Traumų priežastimi gali tapti ir ne vietoje palikto paspirtuko važiuojamoji dalis. Ji vos kelių centimetrų aukščio, koja užkliuvus ar jai užsikabinus už pastatyto šonu ar galu e. paspirtuko pagrindo, galima ir ant grindinio išsitiesti. O tada jau kaip pasiseks – nuo nedidelio nusibalnojimo iki rimtos traumos. 

Tiek Vilniuje, tiek kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose e. paspirtukų – tiek privačių, tiek nuomojamų – sparčiai daugėja. Šiais metais sostinėje juos nuomoja trys įmonės, žinomiausia iš jų – daugeliui gerai pažįstama „Bolt“. Žurnalistas, rinkdamas medžiagą straipsniui, savo paties emocijomis ir subjektyviais įspūdžiais vadovautis turi mažiausiai. Vis dėlto vieną istoriją, susijusią su „Boltu“, čia papasakosiu. Kažkurį ketvirtadienį, radęs e. paspirtuką praėjime tarp namų netoli savo laiptinės, mintyse keiktelėjau, bet suprasdamas, kad pasaulio vis tiek „nepataisysiu“, palikau ramybėje. Po paros paspirtukas vis dar stovėjo. Jau supykęs ėmiau ieškoti „Bolto“ kontaktų, pasirodė, paskambinti neįmanoma. Parašiau e. paštu, kad antra para praėjime tarp namų stovi jų paspirtukas ir, kad jis kelia realų pavojų mano ir kitų neregių sveikatai. Jokio atsako! Šeštadienį ryte neapsikentęs paskambinau pagalbos telefonu 112 ir paprašiau, kad šį įvykį jie užregistruotų. Pažadėjo užregistruoti, perduoti policijai, tik iškart perspėjo, kad policija, tikriausiai, į tokį smulkų pažeidimą nereaguos. Pirmadienį vis dėlto sulaukiau „Bolto“ atstovės laiško. Atsiprašė už nepatogumus, rašė, kad įmonė e. paspirtukų naudotojus edukuojanti, aiškinanti naudojimo taisykles ir pan. Parašiau jiems, kad ne vietoje paliekami e. paspirtukai nėra tik mano, bet daugelio neregių ir silpnaregių galvos skausmas. Gavau dar vieną laišką su apgailestavimu dėl iškilusių nepatogumų ir patvirtinimu, kad įmonė rūpinasi e. paspirtukų naudojimo kultūra. Bendravimas mandagus, pagarbus, kaip ir priklauso save gerbiančiai įmonei, tik vis tiek e. paspirtukai statomi kur papuola ir kaip papuola, ir stovi ten tol, kol pasinaudos kitas klientas. Švystelėti tokį „padarą“ nuo šaligatvio ant žolės ar, anot Nerijaus M., permesti „per turėklą“ – ne išeitis. Visų į šalis neišsvaidysime, nors, atvirai kalbant, pagunda kyla dažnai. O ir iškilus rimtesniam incidentui kažin ar liktume teisūs – vis dėlto svetimos nuosavybės gadinimas. Policija nekreiptų dėmesio, galbūt, bet, spėju, iki tol, kol klausimas suktųsi tik apie paspirtukus, o ne apie juos svaidančius žmones. 

Aleksas M. svarsto, kad išeitį, matyt, galima rasti. Reikia, kad į atitinkamas tarnybas ar institucijas kreiptųsi LASS ar kokia kita visuomeninė organizacija. Galima būtų kreiptis ir tiesiai į pačias įmones, nes tiek „Boltas“, tiek pernai e. paspirtukus nuomojusi „Citybee“, yra atsakingos ir draugiškos įmonės. Tačiau tai turi daryti juridinis asmuo, nes jei kreipsis keletas aklųjų elektroniniais laiškais, gaus šablonišką atsakymą su apgailestaujančiu tekstu ir kaip jie stengsis viską ištaisyti. Užbėgdami į priekį pasakysime, kad LASS respublikiniame centre jau bręsta mintis dėl tokio kreipimosi reikalingumo. Kol kas ne visai aišku, kas turėtų būti jo adresatas, o gal adresatai. 

 

Prilyginti motoriniams dviračiams 

 

Nėra taip, kad e. paspirtukai ir jų naudojimas būtų visiškos „džiunglės“ ir jose galiotų džiunglių įstatymai. Internete galima rasti vieną kitą šiam reikalui skirtą atmintinę, nuorodą į LR įstatymus, Kelių eismo taisykles. Štai keletas visiems žinotinų dalykų: 

• Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, transporto priemonė, kuri turi ne mažiau kaip du ratus ir vidaus degimo variklį ar elektros variklį, kurių didžiausioji naudingoji galia ne didesnė kaip 1 kW, ir kurios didžiausiasis projektinis greitis ne didesnis kaip 25 km/val., priskiriama motoriniam dviračiui. Tokios transporto priemonės vairuotojas turi laikytis Kelių eismo taisyklių VIII skyriuje nurodytų reikalavimų (Reikalavimai dviračių vairuotojams). 

• Dviračiu, motoriniu dviračiu ar šiai kategorijai priskirtinu paspirtuku, e. riedžiais ir panašiai, galima važiuoti dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais, arba dviračių juostomis, kur jų nėra – tam tinkamu kelkraščiu. Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, e. paspirtuko vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti, kelti pavojaus. Važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas. Suaugusieji turi užtikrinti, kad nepilnamečiai tinkamai elgtųsi kelyje, patiems rodyti tinkamą (gerą) pavyzdį. 

• Asmenys, važiuojantys e. paspirtukais, kaip ir visi viešajame eisme dalyvaujantieji, privalo vykdyti Kelių eismo taisyklių reikalavimus, būti atidūs, saugoti save, gerbti kitus eismo dalyvius. Būtina sąmoningai suprasti – kelyje esi ne vienas, savitarpio pagarba ir atsargumas yra saugaus dalyvavimo eisme pagrindas. Važiuojant pro pėsčiąjį privalu sumažinti greitį iki žmogaus ėjimui artimo greičio (3–7 km/val.) ir išlaikyti saugų atstumą. Ten, kur nėra dviračių takų ar dviračių juostų, kelkraščių, dviračiams leidžiama važiuoti šaligatviais. Lietuvoje tai nuspręsta leisti 2014 m., atsižvelgiant į nepakankamą dviračių takų infrastruktūrą ir siekiant užtikrinti dviratininkų saugumą. 

Jau minėjome, kad išsamiausią informaciją apie e. paspirtukus suteikė Vilniaus savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ atstovas A. Nikitinas, išreiškęs Vilniaus miesto savivaldybės poziciją aptariamu klausimu. „Mieste galimi įvairūs judėjimo būdai, – sako A. Nikitinas. – E. paspirtukai – nauja priemonė, todėl labiau pastebima. Inovatyvi yra ir dalijimosi paslauga. Vertinant iš miesto perspektyvos, tai yra gerai, atsiranda alternatyvūs judėjimo būdai – dviratis, paspirtukas. Šiais metais e. paspirtukus Vilniuje nuomoja trys įmonės, tačiau nereikia pamiršti, kad mieste yra daug privačių dviračių, paspirtukų, riedlenčių ir visos šios priemonės dalyvauja eisme. Kai kalbame apie pėsčiųjų saugumą, jos taip pat gali kelti pavojų.“ 

A. Nikitinas atkreipia dėmesį, kad e. paspirtukų nuoma – privatus verslas ir savivaldybė į jį tiesiogiai nesikišanti, bet miestas paslaugą priima ir palaiko. „Dirbame su įmonėmis, kad labiau edukuotų savo klientus apie e. paspirtukų naudojimą, taip pat ir palikimą. Teikiame rekomendacijas, pavyzdžiui, jeigu yra dviračių takas, juo ir reikėtų važiuoti. Savivaldybė taip pat teikia rekomendacijas dėl e. paspirtukų statymo, bet statymo vietų nenurodo. Daugelis vartotojų patys juos palieka prie dviračių stovų. Nesiekiame problemos spręsti draudimais ar baudomis, nes pati paslauga miestui reikalinga. Dalis paslaugos patogumo ir patrauklumo yra tai, kad priemone pasinaudojus, ją galima palikti nebūtinai griežtai nurodytoje vietoje. Gyvenimas įvairesnis nei bet kokie draudimai ar nurodymai.“ Anot pašnekovo, iššūkių yra, bet jie mažėja, žmonių sąmoningumas auga, o savivaldybės tikslas – ne drausti, bet skatinti. Trumpalaikių nepatogumų gali būti, bet ilguoju laikotarpiu jie atsipirks. 

Pokalbio pabaigoje A. Nikitino pasiteiravome apie dviračių takus Vilniuje – ką turėtų apie juos žinoti neregys ar silpnaregis? Su senais takais situacija galinti būti įvairi, tačiau tiesiant naujus aiškiai skiriasi danga ir spalva. Dviračių takas raudonas, kontrastingas šaligatviui. Takas asfaltuotas, šaligatvis klotas plytelėmis. Takas paprastai būna šiek tiek žemiau nei šaligatvis – atsiranda aukščio skirtumas. Atsisakoma dviračių takus žymėjusių baltų linijų, dviračiai šaligatviais, kur buvo nubrėžtos tokios linijos, gali važiuoti, bet neturi pirmumo pėsčiųjų atžvilgiu. Pašnekovas pripažįsta, kad senieji takai sunkumų neregiams ir silpnaregiams gali kelti, tačiau naujieji – neturėtų. 

Šiuo straipsniu e. paspirtukų ir kitų panašių susisiekimo priemonių temos neišsėmėme, o greičiau prie jos tik prisilietėme. Anksčiau ar vėliau neišvengsime ir begarsių e. automobilių problemos. Kiek visa tai aktualu, kiek nusipelno mūsų dėmesio ir diskusijų – spręsti tiktai mums! 

 

Nuotrauka: Bet kur ant šaligatvio paliktas e. paspirtukas – didelis iššūkis nematantiems ar prastai matantiems / redakcijos nuotr. 

Vilniaus centre, gatvėje, paliktų e. paspirtukų nuotrauka. Ant plytelėmis dengto šaligatvio pastatyti du „Bolto“ paspirtukai, vienas – tvarkingai, arčiau pastato, kitas – viduryje šaligatvio, pasuktas skersai šaligatvio šonu, taip užimant didesnę dalį praėjimo. Prie pastato sienų matomi keli cementiniai, maždaug pusės metro aukščio, vazonai su žydinčiomis gėlėmis. Už paspirtukų, antrame nuotraukos plane, stovi tvarkingai dviračių prirakinimo vietoje paliktas dviratis, o dar toliau – gatvė, kurioje žingsniuoja praeiviai, matomi parduotuvių vitrinų langai, stovintys automobiliai ir kavinės skėčiai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo logotipas