Aklas pasimatymas

Irma Jokštytė, [email protected]

Pamatyti nematomą, aprėpti neaprėpiamą

Praėjusiais metais tarp aklųjų ir silpnaregių nemažo susidomėjimo sulaukė Kauno menininkų vykdytas projektas „(Ne)matoma architektūra“. Projektas, įgijęs naujų raiškos būdų, bus tęsiamas ir šiais metais. Yra ir naujų sumanymų! Su architektūrinių projektų autore ir projekto vadove architekte Rasa Chmieliauskaite kalbamės laidos „Aklas pasimatymas“ („Gold FM“) studijoje. 

– Kristijonas. Pernai nevizualiomis priemonėmis akliesiems ir silpnaregiams pristatėte Lietuvos architektūrą nuo gotikos iki postmodernizmo. Kodėl apskritai sumanėte neregiams papasakoti apie architektūrą, kodėl manėte, kad tai reikalinga? 

– Rasa. Nebuvo taip, kad vieną dieną tiesiog sugalvojau apie architektūrą papasakoti neregiams. Didžioji mūsų visuomenės dalis apie ją apskritai labai mažai supranta ir neturi įgūdžių vertinti architektūros išraišką ir kokybę. Architektūra juk yra ir meno sritis, kurios pagrindinis mastelis yra žmogus. Tai pasireiškia per objekto funkcionalumo ir jo estetikos balansą. Architektūros objektai turi būti prieinami, patogūs dirbti ar gyventi, palaikantys geras klimatines sąlygas ir tvarūs. 

Vis dėlto, meninė architektūros objekto raiška, jo atstovaujama meno srovė, architektūrinis stilius kuria didelę pridėtinę vertę ir per detales, ženklus pasakoja kūrėjo ir laikotarpio kultūrines vertybes, filosofiją. Neturintys konteksto ir įgūdžio perskaityti architektūros meno kalbą, regintys žmonės dažnai paviršutiniškai įvertina pastatą per kelias sekundes, jį „nuteisia“: patinka – nepatinka, gražu – negražu. Trūksta gilesnio supratimo apie architektūros objekto daugiasluoksniškumą. 

Pradėjau galvoti, kad jeigu negalėtume iškart susidaryti vizualaus pirmo įspūdžio – gražu, negražu – gal turėtume daugiau laiko ir smalsumo įsigilinti, patirti ir geriau suprasti, kas yra už matomo „fasado“. Taip nuosekliai priėjau prie žmonių, negalinčių statinio „nuteisti“ per kelias sekundes. 

– Kristijonas. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad neregiams yra svarbesnė architektūros statinio funkcinė, o ne meninė pusė. Durys, kampai, grindų paviršiaus pasikeitimas signalizuoja, kad reikia eiti tiesiai, sukti į kairę ar dešinę. Kaip į jūsų sumanymą reagavo aklieji ir silpnaregiai? 

– Rasa. Lina Puodžiūnė dalyvauti projekte surinko tokius aktyvius, smalsius, išprususius žmones iš LASS bendruomenės, kad jie drąsiai įsitraukė į mano pasiūlytą avantiūrą. Didžioji dalis jų kažką žinojo apie architektūros raiškas iš meno istorijos pamokų, tačiau niekada realiai nebuvo nagrinėję pastato per jo meninę vertę. Dalis žmonių nustebo, kad pastatą, jo detales galima liesti. Įsijungia kažkokie primesti elgesio viešoje vietoje standartai, kad liesti nėra normalu, – prisiminkim seną muziejų moto – „eksponatų neliesti“! Tačiau daugelį dalykų galima ir reikia liesti, o liečiant – pažinti. Turėklai, kolonos, durys, palangės, sienų dangos ir kiti elementai, langų rėmai, įvairios rankenos ir visų šių objektų medžiagiškumas – gali labai daug atskleisti apie bendrą architektūros vaizdą. 

Antra vertus, liesti pastatų išorę ar vidaus elementus ne visada būna patogu ir malonu. Prieš lankantis viename ar kitame objekte, teko pačiai pereiti ir daugelį paviršių nuvalyti su šluoste. Tai, kas malonu akiai, ne visada malonu pirštams. 

– Kristijonas. Kokius pasirinkote objektus? 

– Rasa. Turėjome sumanymą aprėpti svarbiausius architektūros raidą Lietuvoje formavusius stilius – nuo gotikos iki postmodernizmo. Pasirinkome penkis Kaune esančius objektus: vėlyvajai gotikai atstovauja Perkūno namas, barokui – Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, tarpukario Lietuvos modernizmui – buvę Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (dabar Kauno apskrities viešosios bibliotekos retųjų ir senųjų leidinių skyrius), brutalizmui – IX forto muziejus, postmodernizmui – Mykolo Žilinsko dailės galerija. 

– Irma. Kokiais metodais visa tai bandėte perteikti neregiams? 

– Rasa. Kadangi tokios konkrečios metodologijos, kiek man žinoma, sukurta nėra, teko metodologinę sistemą kurti mūsų komandai, konsultuojantis su neregių bendruomene. Iš esmės laikėmės mąstymo modeliavimo principų (angl. „Design thinking“) – tai yra kūrybinis problemų sprendimo procesas, kurio centre yra žmogus (ar konkreti žmonių grupė). Besiruošdami pastatų lankymui, pergalvojome savo naudojamą architektūrinį žodyną, kad profesiniai terminai neliktų savitiksliais skambiais žodžiais, bet paprasta, visiems suprantama kalba ir atskleistais priežastiniais ryšiais galėtume paaiškinti, kodėl pastatai atrodo būtent taip, kodėl toks jų apdailos ar konstrukcinių medžiagų pasirinkimas, kokie motyvai. 

Susipažindami su objektu dirbome tandemais – neregys ir regintysis. Regintis pagalbininkas padėdavo neregiui rasti būdingas tam tikro stiliaus ar laikotarpio detales. Taip pat pažinti erdvės geometrijai daug naudojome akustiką. Žmogus negali paliesti 30 m aukščio pastato, bet gali pajusti erdvės dydį klausydamas, o jos grožį – liesdamas detales. 

– Kristijonas. Ar per detales galima atskleisti pastato stilių, didybę? 

– Rasa. Geras klausimas. Patys nemažai apie tai galvojome, svarstėme, todėl susipažinimas su pastatu susidėjo iš kelių dalių: viena iš dalių – istorinio, socialinio, kultūrinio konteksto pristatymas, kodėl buvo taip, o ne kitaip. Kita – pastato pažinimas per jo detales, akustiką, trečia dalis – kitą dieną po išvykos pasirinktame objekte tose pačiose patalpose vykusios kūrybinės dirbtuvės. Po kiekvieno etapo būtinai buvo užfiksuojamos patirtys, reakcijos, įspūdžiai, kurie vėliau tapo neįkainojama medžiaga rengiant projekto leidinį. Senieji architektūros stiliai yra pakankamai nuoseklūs ir tolydūs: tai, kas glūdi pastato idėjoje, jo visumoje, dažnai perkeliama ir į atskiras detales. Dirbtuvių metu dalyvių tandemai siekė ne pavaizduoti tai, ką konkretaus pamatė, bet reflektuoti, kaip pajuto ir patyrė architektūros stilių. Baigiantis metams, Kauno menininkų namuose buvo surengta šių darbų paroda, pristatytas vaizdo klipas. 

– Kristijonas. Kaip jūsų rodomus architektūros objektus suvokė patys neregiai? 

– Rasa. Kiekvienas neregys ar silpnaregis turi savą erdvės suvokimą. Galime prie jo tik prisiliesti paviršutiniškai ir bandyti suprasti. Erdvę, proporcijas žmonės suvokia labai skirtingai: priklauso nuo amžiaus, fizinių galimybių, nuo to, ar žmogus praeityje matė, ar nematė. Mačiusieji dažnai vadovaujasi reginčiųjų logika, niekada nemačiusieji – susikuria savus vaizdinius ar erdvės sistemas. Vieni labiau kreipia dėmesį į smulkias, pasiekiamas detales, kiti labiau domisi erdviniais sprendimais. Sulaukėme labai įdomių originalių įžvalgų, pastebėjimų. Štai istorija su marmuru: reginčiojo akims tikras ir dirbtinis marmuras atrodo labai panašūs, tik ne neregio pirštams! Aklieji sakė, kad pojūtis visiškai skirtingas: dirbtinis turi šiltumo, minkštumo, natūralus – kietas ir šaltas. Neregio šioje vietoje neapgausi... 

– Kristijonas. Ar eliminavus regą iš mūsų patirčių lauko atsiskleidžia daugiau žmogaus psichologijos? 

– Rasa. Nesu šios srities specialistė ir negaliu atsakyti į šį klausimą, bet manau, kad eliminavus regą, ne tik išmokstama geriau naudotis savo kitais pojūčiais, bet ir tampama atidesniais. Kaip dalytis savo nevizualiomis patirtimis yra iššūkis, nes ne viską galima apibūdinti žodžiais. Labai norėjosi, kad ne neregiai mokytųsi „matyti“, bet matantieji pasimokytų iš jų kitokio pažinimo ir pripažintų savo ribotumą, slėpimąsi už vaizdų. 

– Irma. Grįžkime prie architektūros. Kiek svarbu yra žinoti statinio atsiradimo kontekstą, vienoje ar kitoje epochoje vyravusias estetines nuostatas? 

– Rasa. Konteksto žinojimas padeda ir išlaisvina. Nuo to, kur, kada, kieno buvo sukurtas pastatas, priklauso, kaip mes jį „skaitysime“. Štai, pavyzdžiui, Vakarų kultūroje (ir Lietuvoje) itin vertinamas paveldo objektų autentiškumas, medžiagiškumas. Jeigu architektūros paminklas senas, tai ir jo plytos turi būti senos! Profesinės patirties metus sėmiausi Japonijoje. Ten į paveldą žiūrima kiek kitaip – labiau vertinamas ne konkretus objektas, jo medžiaga, bet žinios, amatas, tradicijos perdavimas. Tūkstančio metų senumo šventykla gali būti perstatoma kas keliasdešimt metų iš to pačio tipo, bet naujų medžiagų. Tai visada naujas, šviežias statinys, atkuriamas identiškas iš naujo, vis perduodant meistrystę ir amžių žinias jauniems amatininkams. Pasaulyje architektūros perskaitymo būdų yra įvairių ir nebūtinai mūsiškis, vakarietiškas, yra teisingiausias. Tam tikrų specialių žinių turėjimo ir meninio pažinimo santykį architektūroje apibūdinčiau taip: per žinojimą ateina malonumas atpažįstant! Svečiuojantis, pavyzdžiui, Kaune ir pastato laiptinėje atpažinus tarpukario modernizmo turėklo formas, pažįstamas ne tik turėklas, bet ir architektūros idėja. 

– Irma. Pernai buvo „(Ne)matoma architektūra“, šiemet – „ECHOtektūra“. Kaip kilo mintis nuo medžiagiškos tikrovės, pastato konstrukcijų, proporcijų pereiti prie garsų? 

– Rasa. Pamatėme, kad tyrinėjant architektūros objektą daug informacijos suteikia garsas: nusako pastato dydį, medžiagiškumą. Garsas kaip priemonė yra universalus, lengvai skleidžiamas, perkeliamas, turi didesnį emocinį krūvį nei spausdintas žodis ar daiktas. Vėl dirbame komandoje su menotyrininku, režisieriumi, kultūros vadybininku Justinu Kalinausku ir šįkart pasitelkėme talentingą kompozitorių, atlikėją ir garso menininką Arną Mikalkėną. Sieksime suprasti, kaip garsas gali reprezentuoti architektūrinį objektą ir siūlysime neregiams pastatus suprasti, pažinti ir pamatyti per garsą, taip, tarsi žmogus teleportuotųsi į objektą. 

– Irma. Kaip visa tai atrodys praktiškai? 

– Rasa. Pirmiausia visi sutarėme, kad nenorime daryti teatrinio vaidinimo. Bus labiau pagrįsta echolokacija, medžiagos ir pastato erdvės akustinėmis savybėmis. Praktinių galimybių šiais laikais yra daug: garsus galima įrašinėti pastato viduje, simuliuoti kompiuterinėmis programomis, naudoti ausines, garsiakalbius. Galima labai įtikinamai sukurti norimą erdvę ir į ją perkelti dalyvį. Projekto pabaigoje tikimės išleisti audiosimuliacijas, reprezentuojančias konkrečius architektūros objektus – pastatus. 

– Irma. Pernai projektas vyko tik Kaune, kur ir kada vyks šiais metais? 

– Rasa. Koronaviruso pandemija visiems ir viską smarkiai sujaukė. Projektą pristatėme dar vasario mėnesį, kovo pradžioje Kaune aplankėme šešis objektus, dar panašiai tiek ketinome aplankyti Vilniuje. Projekto dirbtuves ir aktyvius susitikimus su neregių bendruomene manėme pradėti apie gegužės vidurį, bet dabar jau aišku, kad viskas pasistūmė bent mėnesiu. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais kviesime savanorius neregius į projekto dirbtuves ir testavimus. Visa informacija bus skelbiama tiek Kauno menininkų socialiniuose tinkluose, tiek Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos kanalais. 

– Irma. Pernai, baigdami projektą, brailio raštu išleidote leidinį. Koks tai leidinys, kokia jo paskirtis? 

– Rasa. Leidinys išleistas ne tik brailio raštu, bet ir su padidinto šrifto spauda, iškiliomis ir spalvotomis iliustracijomis, skirtingomis popieriaus faktūromis, taigi tinkamas naudoti visiems – tiek neregiams, tiek silpnaregiams, tiek matantiesiems. Leidinys išleistas 100 egz. tiražu, dėl to, deja, skirtas ne asmeniniam naudojimui, bet bibliotekoms, bendruomenėms, edukacinėms įstaigoms. 

Leidinyje pristatomi visi penki projekto metu nagrinėti architektūros stiliai: jie suprantamai ir glaustai aprašyti, šalia pateikti rekomenduojami aplankyti objektai su adresais, kiekvienas stilius iliustruotas faktūrine iliustracija. Šias iliustracijas kūriau remdamasi tyrimo ir dirbtuvių duomenimis, atsižvelgdama į neregių dalyvių pastabas ir komentarus. 

Norėtume su leidiniu aplankyti toliau nuo Kauno ar Vilniaus esančias aklųjų bendruomenes, rengti susitikimus, į juos įtraukti vietos architektus. Taip pat leidinį pristatyti įvairioms Lietuvos kultūros įstaigoms, kad mažėtų meno edukacijos atskirtis. Vis dėlto, dėl susidariusios epidemiologinės situacijos, šiemet to padaryti neįmanoma. Tačiau neabejoju, kad kitais metais temos aktualumas nesumažės ir leidinį pavyks pristatyti išsamiai. Kol kas su leidiniu galima susipažinti Kaune Menininkų namuose, projekte dalyvavusiose įstaigose, Kauno LASS, Vilniaus LASS būstinėje ir Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Pasistengsime, kad rudenį leidinys pasiektų ir daugiau viešųjų įstaigų ir bendruomenių. 

Visą laidą galite išgirsti paspaudę nuorodą. 

Nuotrauka: Architektė R. Chmieliauskaitė neregius ir silpnaregius kviečia pažinti architektūros objektus / L. Puodžiūnės nuotr. 

Du vaikinai stovi lauke prie šviesaus pagrindo, panašaus į stalą, ir susidomėję apžiūrinėja ant jo stovinčią nedidelę, maždaug 15 centimetrų, gipso ar kitos panašios medžiagos figūrą. Kairėje nuotraukos pusėje esantis vaikinas matomas dešiniuoju profiliu, nuo krūtinės iki viršugalvio, taip pat jo dešinė ranka, liečianti architektūros objektą. Vaikino plaukai tamsūs, trumpi, jis užsidėjęs akinius. Jo žvilgsnis nukreiptas į figūrą, o pravertos lūpos išduoda, kad vaikinas kažką sako. Vaikinas vilki šviesius marškinėlius trumpomis rankovėmis. Šalia jo, nuotraukos viduryje esantis vaikinas matomas nuo liemens iki viršugalvio, šiek tiek pasilenkęs link stalo. Jo plaukai tamsūs, trumpi, jis užsidėjęs akinius, žvilgsnis nukreiptas į figūrą, o lūpos taip pat šiek tiek pravertos. Vaikinas vilki prasegtus marškinius ilgomis rankovėmis, po kuriais apsirengęs marškinėlius su užrašu ties krūtine. Už vaikinų nugarų matosi masyvaus statinio detalė, panaši į apžiūrinėjamą maketą.