Redakcijos skiltis

Metų pradžioje, prieš visus karantinus, didžiuosiuose miestuose teko susitikti su skirtingų regionų LASS jaunimo atstovais. Į susitikimus atėjo labai įvairaus amžiaus ir labai skirtingų pomėgių bei poreikių žmonės. Dėkinga esu kiekvienam, išsakiusiam savo mintis, idėjas, skaudulius... Apibendrinant, pokalbiuose suformuluota pagrindinė problema – nebendraujame, nesikeičiame informacija, nesusitinkame vieni su kitais. Tai kaip galime vieni kitiems padėti? Atsipeikėję po karantino šoko karštą birželį vėl susitikome „Zelvoje“ – jau ne mažose grupelėse, o visi kartu. Diskusijose ir vėl iškelta svarbiausia problema – komunikacija. Bet kas yra ta komunikacija mūsų bendruomenėje? Ar ji savaime suprantama, ar kiekvienas iš mūsų turi jos mokytis ir siekti? Ar susitikus svarbu tik išsakyti savo nuomonę, bandyti įrodyti savo tiesą, ar vis dėlto tarpusavio bendrystė laimi tada, kai suvokiame, kad šalia mūsų – kitas žmogus. Kurio mintys – ne geresnės ir ne blogesnės, tiesiog kitokios, galbūt – kitaip reiškiamos. 

Drįstu teigti, kad visaverčiam bendravimui iš tiesų svarbiausia yra ne vien tai, ką mes sakome. Daug svarbiau yra tai, kaip mes klausomės. Pirmiausia reikia išmokti iš tiesų išgirsti ir priimti, ką kitas žmogus kalba – be nuostatų ir išankstinio nusiteikimo. Pagaliau, palaikyti tuos, kurie daro, imasi iniciatyvos, o ne jiems pradėjus naują veiklą plakti botagu – „ne taip darai!“ Juk visi mes keičiamės, augame, jei niekas nepervažiuoja buldozeriu, o kai kada net ir po to gebame pakilti. 

Visiškai nesvarbu, jaunas ar brandus žmogus, jei jis atviras kitam, šalia esančiam, pasauliui ir naujam pažinimui – gera augti su juo kartu. Įkvėpta tokių asmenybių, kartais piktiems ar nedrįstantiems norisi pedagogiškai sušukti – „Būk gyvas! Gaudyk šią akimirką, išbūk joje dabar šimtu procentų, kitos tokios nebebus!“ Tai ne taip paprasta padaryti, kaip pasakyti. Bet ieškant savęs, gryninant, ko sieki gyvenime, dažnai užduodant sau nepatogius klausimus – kas aš esu, kodėl aš esu, koks aš esu? – atrandi savo vidinę tvirtybę. Tuomet prarandama baimė patirti, atrasti, klysti, pažinti, iš naujo bandyti. Gal tai ir reiškia gyventi? 

Lina Puodžiūnė 

Linos Puodžiūnės nuotrauka. Vidutinio amžiaus moteris pozuoja dideliame aukštyje, sėdėdama ant apžvalgos bokšto grindų. Nuotraukoje matoma tik dalis apžvalgos bokšto – jis metalinis, aukštais turėklais, grindys taip pat iš metalo, tačiau skylėtos tarsi tinklas, tad žiūrint į apačią iš viršaus matoma žemė. Tolumoje – žaliuojančios pušų ir eglių viršūnės. Moteris sėdi patogiai įsitaisiusi, sukryžiavusi kojas ir atsirėmusi į turėklą. Į skaitytoją ji kiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Lina – vidutinio sudėjimo, trumpų šviesių banguotų plaukų. Žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, moteris nuoširdžiai šypsosi. Ji vilki šviesius marškinius ilgomis rankovėmis, ant pečių užsigaubusi tamsią gėlėmis margintą skarą, dėvi kelnes su didelėmis kišenėmis, sportinius batelius. Moteris spinduliuoja pozityvumu ir šiluma.