Mūzų pėdsakais

Autoriaus nuotraukaIeva Šukytė, [email protected]

Šokti tamsoje per miesto chaosą

 

Pasaulyje paskelbus koronaviruso pandemiją, tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse buvo uždarytos kultūros įstaigos, muziejai, kino teatrai. Žmonės pradėjo ieškoti alternatyvių filmų žiūrėjimo būdų. Išaugo VOD (internetinių platformų) paklausa, dalis kino festivalių persikėlė į virtualią erdvę. Ne išimtis buvo ir šių metų 25-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis "Kino pavasaris", kuris savo programoje siūlė filmų ir su garsiniu vaizdavimu. Tačiau net ir mažinant apribojimus bei leidžiant pamažu organizuoti kultūros renginius, kino teatrai iki šiol neskuba atsidaryti. Nustatytos veiklos reguliacijos, atstumo laikymasis kino teatrams neleidžia funkcionuoti visu pajėgumu ir gali sukelti dar didesnių nuostolių. Didžiosios Holivudo studijos nukėlė filmų premjeras į metų pabaigą, todėl filmų rodytojai susiduria su naujų filmų trūkumu. Platintojai ir didžiosios studijos nenori prarasti dar daugiau lėšų, todėl vis dar atsargiai žvelgia į pamažu atsidarantį kultūros sektorių. Sumažėjus naujo turinio pasiūlai, galima atsigręžti į senesnius kūrinius, kurie jau buvo rodyti kino teatruose ir juos galima rasti internetinėse platformose. Šiame straipsnyje aptarsime du vaidybinius filmus, kurie apkeliavo ne vieną kino festivalį ir pasakoja apie regos negalią turinčius žmones, siekiančius savo tikslo. 

Danų režisierius Larsas von Trieras - kino industrijoje nevienareikšmiškai vertinama asmenybė. 1995 m. kartu su Thomu Vinterbergu parašę "Dogma 95" manifestą jie drauge nusprendė kovoti prieš didžiąsias studijas ir jų didelių biudžetų filmus. Savo pirmuose filmuose režisieriai dėmesį sutelkė į pasakojamą istoriją ir aktorių darbą. Filmai buvo filmuojami su rankose laikoma kamera, be jokio specialaus apšvietimo ar efektų. Po dešimties metų judėjimui nutrūkus, L. von Trieras perėjo prie trilogijos apie depresiją, naudodamas religinę simboliką, cituodamas meno kūrinius, neretai pasitelkdamas smurtą, vaizduodamas žiūrovus provokuojančias scenas, dėl kurių kritikų nuomonės iki šiol dažnai išsiskiria. Pats kenčiantis nuo depresijos ir nerimo sutrikimo, režisierius šias patirtis netiesiogiai perkėlė į savo kūrinius. Visi režisieriaus filmai buvo nufilmuoti Danijoje arba Švedijoje dėl jo paniškos baimės skraidyti. Kaip teigė pats L. von Trieras, jis bijo visko išskyrus kino kūrimą. 

Parašas po straipsniuRežisierius mėgsta dirbti trilogijomis, kurias jungia bendra tema. Pirmoji trilogija "Auksinė širdis" iki šiol geriausiai vertinama kūrėjo filmografijoje. Visi trys filmai "Prieš bangas" "Breaking Waves", 1996), "Idiotai" "The Idiots", 1998) ir "Šokėja tamsoje" "Dancer in the Dark", 2000) buvo pristatyti Kanų kino festivalyje, kaip ir beveik visi kiti jo filmai. Pastarasis 2000-ųjų miuziklas - paskutinė trilogijos dalis - buvo apdovanotas "Auksine palmės šakele" kaip geriausias filmas, o islandų dainininkė Bjork, atlikusi pagrindinį vaidmenį, paskelbta geriausia aktore. Kūrinys iki šiol patenka į kino kritikų geriausių 2000-ųjų filmų topus, nors po premjeros iš kai kurių susilaukė kritikos dėl savo melodramiškumo. 

Filmo siužetas nukelia į 7-ojo dešimtmečio Jungtines Amerikos Valstijas, kur imigrantė iš Čekoslovakijos Selma Ježkova (akt. dainininkė Bjork) dirba ir gyvena su dvylikamečiu sūnumi Džinu. Ji atvyko į Ameriką žinodama, kad čia jos sūnui galės atlikti akių operaciją ir apsaugoti jį nuo apakimo. Pati Selma serga reta genetine liga, kurią paveldėjo iš savo šeimos. Ji beveik nemato, tačiau kiekvieną dieną pluša fabrike ir apsiima papildomų darbų, tikėdamasi uždirbti kuo daugiau pinigų. Šios paslapties nežino niekas, išskyrus kaimyną ir jų namų savininką Bilą, kuris vieną vakarą ateina pasiguosti Selmai, kad prarado visus paveldėtus pinigus dėl besaikio išlaidavimo. Norėdama jį paguosti, moteris išduoda savo paslaptį, atskleisdama, kad Čekoslovakijoje ji neturi jokios šeimos ir visus pinigus laiko namuose sūnaus operacijai. 

"Auksinės širdies" trilogijos pagrindiniai veikėjai - naivūs, geri žmonės, kuriems tai tampa jų pačių tragedijos ašimi. Selma iki pat pabaigos išlieka ištikima savo principams, net jei jie ir atsigręžia prieš ją pačią. Bilui pasisavinus jos pinigus ir apkaltinus vagyste, moteris pasiryžta juos atgauti dėl begalinės meilės savo sūnui. Tai tampa filmo lūžio momentu, po kurio veikėjos gyvenimas staigiai pasisuka tragiška linkme. Tačiau ji iki pat pabaigos laikosi savo pažado ir neatskleidžia Bilo paslapties, net jei tai ir padėtų Selmai bent kiek palengvinti savo gyvenimą. 

"Šokėja tamsoje" primena "Dogmos 95" stilių - filmas nufilmuotas dokumentiniu stiliumi, pasitelkiamos minimalistinės lokacijos, tačiau L. von Trieras naudoja spalvų korekciją - suteikia ryškesnius tonus muzikinėse scenose, kurios labiau atspindi pačios veikėjos vidinę būseną ir skleidžiamą gerumą. Taip pat šis judėjimas nepripažino istorinio laikotarpio filmų ir pagal jį muziką buvo galima naudoti tik jeigu ji realiai skamba scenoje. Todėl laikoma, kad "Šokėja tamsoje" turi tik "Dogmai 95" būdingų bruožų, tačiau nėra pripažįstamas grynu šio judėjimo filmu. 

Pats filmo pavadinimas yra siejamas su Fredo Aistairo ir Cydo Charisse 1953-iųjų miuzikle "The Band Wagon" atliekama daina "Dancing in the Dark" "Šokti tamsoje"). Juostos herojė Selma užaugo Čekoslovakijoje žiūrėdama amerikietiškus miuziklus. Filme ji kartu su bendradarbe Kati (akt. Catherine Deneuve) po darbo leisdavo laiką kino teatre, žiūrėdamos miuziklus, kurių siužetą dėl prastos regos jai nupasakodavo draugė. Jos abi taip pat priklausė mėgėjų teatro trupei, kuri ruošėsi "Muzikos garsų" "The Sound of Music") pasirodymui. Filme be originalių Bjork sukurtų dainų taip pat atliekamos ir kelios šio miuziklo dainos. Cituojami miuziklai parodo Selmos meilę jiems, tai tampa viena iš siužeto paralelių. Selmai muzika yra jos sunkaus gyvenimo paguoda. Net ir dirbant fabrike, mašinos jai skleisdavo melodijas, leidusias svajoti apie kitokį gyvenimą, kurį ji pasiaukodama suteikė savo sūnui. 

Parašas po straipsniuLenkų režisieriaus Andrzejaus Jakimowskio filmografijoje - tik penki filmai. Tačiau ne vienas iš jų buvo nominuotas arba gavo apdovanojimą Lenkijos kino apdovanojimuose bei buvo rodytas tarptautiniuose festivaliuose - Venecijoje, Toronte, Tokijuje. Tarp geriausiai žinomų kino kūrėjų filmų - 2007-ųjų "Burtai" "Tricks") bei "Įsivaizduok" "Imagine", 2012), kuris pasakoja apie regos negalią turintį dėstytoją. Toronto kino festivalyje pristatytas bei Lietuvoje anksčiau rodytas filmas pasakoja apie neregį Ianą (akt. Edwardas Hoggas), kuris vaikšto be lazdelės, naudodamas echolokacijos techniką, kreipiančią dėmesį į supančius garsus ir kvapus. Dėl savo taikomos metodikos Ianas gauna darbą Lisabonos institute, kuriame mokosi neregiai. Jis vadovaujasi principu, kad regos negalią turintys žmonės neprivalo jaustis bejėgiais. Atkreipdami dėmesį į juos supančią aplinką, jie gali išmokti vaikščioti be lazdelės ar kitų pagalbos. Tai ne visai įtikina kitus instituto darbuotojus, tačiau Ianui vis tiek pasiūloma darbo vieta. 

Institute jis sutinka studentę Evą (akt. Alexandra Maria Lara). Sulūžus jos lazdelei, ji nori išmokti vaikščioti be jos. Kartu su Ianu jie pasineria į miestą už instituto ribų. Tačiau randai ant vyro veido taip pat atskleidžia, kad šis jo taikomas metodas ne visada veikia. Jis ne kartą atsitrenkė į objektą ar pargriuvo ant žemės. 

Režisierius A. Jakimowskis leidžia žiūrovams pajausti, kaip veikia šis metodas. Keliose scenose jie kartu su Ianu ir Eva bando atpažinti garsus, kurie sklinda už instituto sienų arba nėra matomi ekrane. Filmo metu taip pat kyla abejonė, ar Ianas iš tiesų yra aklas. Galbūt jis tik apsimetėlis, besinaudojantis padėtimi? Tačiau filmo eigoje šios abejonės išsklaidomos. "Įsivaizduok" taip pat sutinkame neprofesionalių neregių aktorių, kurie mokosi institute. Beveik atskiru veikėju galėtume laikyti pačią Portugalijos sostinę Lisaboną, pilną energijos, išskirtinių garsų ir savitos architektūros. Tačiau pagrindine istorijos ašimi visada išlieka Iano ir Evos meilės istorija, kuri per miesto chaosą ir garsus leidžia jiems tapti artimesniais ir labiau pasitikėti vienas kitu. 

Kviečiu atrasti šiuos filmus. "Šokėja tamsoje" ir "Įsivaizduok" prieinami "Google Play" arba "Just Watch" platformose. 

 

Nuotrauka: Selma (akt. Bjork), pagrindinė Larso von Triero filmo "Šokėja tamsoje" herojė / filmo stopkadras 

Scena iš filmo "Šokėja tamsoje". Nuotraukoje vaizduojamos dvi moterys. Kairėje nuotraukos pusėje dešiniuoju profiliu nuo kaklo iki viršugalvio matoma jauna tamsiaplaukė Selma. Ji meiliu žvilgsniu žvelgia į priešais ją stovinčią aukštesnę šviesiaplaukę moterį, kuri abiejomis rankomis laiko Selmos veidą. Selma atrodo rami, švelniai šypsosi. Priešais ją stovinti moteris matoma kairiuoju profiliu, beveik iš nugaros, nuo pečių iki viršugalvio. Jos plaukai šviesūs, iki pečių, banguoti. Ji šiek tiek pasilenkusi žemyn, vilki šviesų megztuką. 

Nuotrauka: Neregys Ianas filme "Įsivaizduok" siekia praplėsti erdvės suvokimo ribas / filmo stopkadras 

Scena iš filmo "Įsivaizduok". Nuotraukos centre - neregys Ianas. Jaunas vyras matomas nuo kelių iki viršugalvio, pasisukęs kairiuoju profiliu. Šalia kairiojo šono stovi dviratis, kurio vairą vyras laiko abiejomis rankomis. Vyras - vidutinio kūno sudėjimo, trumpų tamsių plaukų, užsiauginęs trumpą barzdą ir ūsus. Jis galvą kiek pakėlęs aukštyn, užsimerkęs ir atrodo susimąstęs. Ianas vilki šviesius marškinėlius trumpomis rankovėmis, ant kurių apykaklės pasikabinęs akinius tamsintais stiklais, ant kairės rankos segi laikrodį, vilki tamsias kelnes. Antrame nuotraukos plane, už Iano, matomas didelis kiemas, kurio gale - šviesus betoninis pastatas su keliais langais. Palei pastato sieną sėdi bent dešimt žmonių, keletas iš jų rankose laiko baltąsias lazdeles. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]