Mūzų pėdsakais

Indrė Gaskaitė

Po pasakos skliautu

Gėlės, bitutės, saulės spindulėliai, žaidžiantys maži voriukai, akmenėlis, upelis, net paprasčiausias saldainio popieriukas – gali kalbėti, jausti, svajoti. Jaukus, draugiškas, šviesus ir skaidrus Indrės Gaskaitės pasakų pasaulis! Toks paprastas, artimas, spalvingas ir toks nepažįstamas, besiskleidžiantis pačiais įvairiausiais pavidalais ir dialogais. Šiame pasaulyje auga gerumo sodai, karaliauja pasitikėjimas, o neigiami personažai veikiau sukelia atlaidžią šypseną nei kokį kitą stipresnį antipatišką jausmą. 

Jauna autorė nuo 2014 metų jau išleido tris savo pasakų kompaktines plokšteles. Kiekviena pasaka – nedidelis žmonių balsų, gamtos ir muzikos garsų sklidinas spektaklis. Visiškai tikėtina, kad netrukus sulauksime ir ketvirtosios, o šios dvi „Mūsų žodžio“ skaitytojams patikėtos pasakos taps smagiais ir prasmingais spektakliukais. 

Redakcija 

Kas auga širdies sode? 

Viename dideliame mieste gyveno mergaitė. Kartą ji išėjo į kiemą pažaisti ir pamatė žilą senelį, rankoje laikantį tuščią pintinę. 

– Sveikas, seneli, kodėl tavo pintinė tuščia? 

– Ak, mergaite, šį rytą išėjau pasivaikščioti po savo širdies sodą, nes norėjau prisiskinti obuolių nuo gerumo medžio... Tačiau mano širdies sode niekas neauga. 

– Širdies sode? – pasitikslino mergaitė. 

– Taip, kiekvieno žmogaus širdyje gali būti sodas, o jame augti meilės gėlės, gerumo medžiai, čiulbėti dosnumo paukščiai. 

– O iš kur galima gauti gėlių, paukščių ir medžių nusipirkti? 

Senelis tik liūdnai nusišypsojo ir išnyko. Dairydamasi mergaitė pamatė kregždutę. 

– Labas, mergaite! Ko nerimauji, gal ko ieškai? 

– Ką tik senelis man papasakojo apie širdies sodą, ir užsinorėjau tokį turėti savo širdyje, tik nežinau, kaip užauginti. 

– Ach, kaip tik išskridau iš vieno širdies sodo! Supranti, mažoji mergaite, mes, dosnumo paukščiai, gyvename širdies sode tol, kol žmogaus širdis dosni. Jei žmogus nustoja dalytis, išskrendame ir ieškome kitos širdies. 

– Vadinasi, norint, kad jūs čiulbėtumėte širdies sode, reikia dalytis? 

– Taip, mažoji mergaite, meilės gėlės taip pat žydi tik žmogui mylint. Jei nustoja mylėti – jos nuvysta. 

– O gerumo medžiai? 

– Tokie medžiai auga ir duoda vaisių tik tada, kai žmogaus širdis spindi gerumu. 

– Tai aš tikrai galiu užauginti savo širdyje sodą, jei dalysiuosi, mylėsiu ir būsiu gera? 

– Žinoma. Na, man jau metas. Iki susitikimo! 

Kregždutė greitai dingo dangaus platybėse. Mergaitei virš galvos tingiai plaukė baltas debesis. 

– Sveika, mergaite! Girdėjau, kad nori užauginti savo širdyje sodą. Galiu padėti. Ten, už miško, gyvena močiutė. Gal norėtum ją aplankyti, išvirti arbatos, iššluoti kambarėlį ir pasišnekučiuoti? 

– Gerai. 

Tuomet debesis nusileido ir pasisiūlė nunešti pas močiutę. Mergaitė paniro į debesį ir nuplaukė dangumi. Greitai jie pasiekė mišką, už kelių akimirkų – ir pačią trobelę, susigūžusią tankmėje. 

– Štai ir kelionės tikslas, – tarė debesis ir nusileido žemėn. 

– Ačiū, debesėli. 

– Sėkmės, mergaite! – palinkėjo debesis ir pamažu nuslinko tolyn. Mergaitė užėjo trobelėn ir pamatė, kad senutė tuo metu miegojo. Mažoji tuojau ėmėsi darbo – iššlavė aslą. Netrukus senolė pabudo. 

– Laba diena, močiutėle. 

– Kas tu ir ko čia atėjai? 

– Aš – mergaitė, atėjau jums trobelės sutvarkyti, paruošti arbatos ir pasikalbėti. 

– Nepažįstu jokių mergaičių... Eik lauk iš mano trobelės. 

– Atleiskite, močiutėle. Viso geriausio! 

Mergaitė išėjo pro duris ir pamatė tą patį debesį: 

– Nepavyko, ar ne? 

– Pavyko – iššlaviau trobelę. 

– O, tai dabar tavo širdies sode išaugo meilės gėlių. 

– Kokios gražios, kaip nuostabu! 

– Medžiai bus dar gražesni. Keliaukime toliau. 

Debesis su mergaite ant nugaros pasileido per dangų. Staiga jie stabtelėjo prie senos obels: jos šakos buvo taip aplipusios obuoliais, kad net linko žemėn. 

– Leiskimės čia. 

– Leiskimės. 

Jiems priartėjus prie obels, ši paprašė: 

– Mergaite, ar gali nuraškyti šiek tiek obuolių? Man labai sunku juos laikyti. 

– Žinoma, – sutiko mergaitė ir ėmė raškyti obuolius. Kai baigė, obelis padėkojo: 

– Ačiū! Pasirink keletą obuolėlių, jų gali prireikti. 

Mergaitė įsimetė į sterblę keletą obuolių, atsisveikino ir su debesėliu vėl pakilo. 

– Dabar tavo širdyje užaugo gerumo medžių. Jie nuostabūs ir tikrai duos gausių vaisių. Ar dar nepavargai, mažoji mergaite? 

– Ne, juk mano širdies sode dar trūksta paukščių. 

Skrisdami keliautojai pakelėje pastebėjo sėdint elgetą. 

– Leiskimės, – pasiūlė debesis. 

– Gerai, galėsime obuoliais pavaišinti elgetą, – nušvito mergaitė ir iškart šūktelėjo: 

– Sveikas! Kaip gyveni? 

– Puikiai! – atsakė elgeta, – džiaugiuosi saule, paukščiais, dangumi. Tik labai noriu valgyti... 

– Kaip tik turiu obuolių – imk! 

Mergaitė, padavusi elgetai obuolių, išgirdo nuostabią giesmę. Dosnumo paukščiai taip gražiai čiulbėjo, kad mergaitė pati ėmė dainuoti, o su ja – elgeta ir, žinoma, debesis. Po akimirkos mergaitė pamatė senelį, laikantį tą pačią tuščią pintinę. Mažoji įdėjo į ją obuolių, ir senelis plačiai nusišypsojo. Tada šalia atsirado aplankyta senelė, obelis ir kregždutė – visi kartu dainavo džiaugsmingą dainą. 

Vorų šeimynėlė 

Vienoje palėpėje jaukiai gyveno vorų šeimynėlė: ponas voras, ponia vorienė ir keletas mažų voriukų. Rodos, gyvenk ir džiaukis! Vieną popietę voriukai užsimanė pažaisti. 

– Mama, tėti, mes norime pažaisti! 

– Tai žaiskite, – atsakė tėtis. 

– Bet mes neturime žaislų. 

– Nereikia jums tų žaislų, geriau aš paseksiu pasaką, juk mamos pasakos geriau už žaislelius. 

– Mes norime žaislų! Nereikia mums pasakų! 

– Gal norite nuotykių iš mano vaikystės, kai aš buvau toks mažas kaip ir jūs? 

– Žaislų! Tik žaislų! 

– Ką jau darysi, likite su mama, o aš keliauju ieškoti žaislų. 

– Keliauk, tėti! 

– Klausykite mamos ir laukite manęs grįžtant. 

Ir voras iškeliavo. Bekeliaudamas jis pamatė sraigę: 

– Kur keliauji, ponuli? 

– Einu vaikams žaislelių ieškoti, gal tu nori būti žaisleliu? 

– Visai pakvaišai, ponuli? Juk sraigės negali būti žaislu, nes jos gyvos! 

– Na taip, tu teisi. 

Kiek paėjęs voras pamatė akmenį. 

– Kur čia šlaistaisi? – piktai sumurmėjo akmuo. 

– Ieškau savo vaikučiams žaisliukų, kad jie turėtų su kuo žaisti. 

– Žaislų užsimanė! Kam tie žaislai? Mano vaikai be žaislų užaugo ir nebuvo jokių sunkumų! 

Išklausęs akmens nepasitenkinimą, voras patraukė toliau. Staiga jis išgirdo dūzgimą. Apsidairęs išvydo pilką bitelę. 

– Kur, tamsta, ropoji? 

– Ropoju vaikiukams žaisliukų parnešti, jie taip trokšta žaisti. Gal tu žinai, kur galėčiau jų gauti? 

– Aš pati tikrai ne, tačiau žinau, kas žino. 

– Kas gi? – nekantriai paklausė tėtis voras. 

– Ten, už miško, teka mažytis senelis upeliukas. Jis tikriausiai žino! 

– Tuoj pat pas jį nuroposiu, ačiū tau, bitute! 

Ir voras kiek įmanydamas leidosi senelio upelio ieškoti. Vos gaudydamas kvapą jis pribėgo upelį. 

– Laba diena, upeli! 

– Sveikas, voriuk, matau, kad pavargai. Sėsk ant manojo kranto, nurimk, jei ištroškęs, atsigerk mano vandens. 

Voras atsigėrė vandens ir atsisėdo ant upelio kranto. 

– Kuo galiu padėti? 

– Aš ieškau savo vaikeliams žaislelių, kad šie galėtų žaisti, bet niekur nerandu. Maniau, kad atnešiu sraigę, akmenėlį ar bitelę, tačiau nė vienas nenorėjo tapti žaisliuku, o bitutė sakė, kad tu gali man padėti. 

– Galiu. Matai ten, šalia medžio, daug nukritusių šakelių. Surink jas ir vaikučiai galės su jomis žaisti. 

Voras surinko šakeles. 

– Ačiū, upeli! 

– Tai dar ne viskas, pažiūrėk, po tavo kojomis žaidžia saulės spinduliukai – parnešk juos voriukams. 

Voras surinko spindulius ir jau ketino eiti. 

– Palauk dar sekundėlę, imk puokštę tyrų linkėjimų. Tai ne žaisliukai, bet ne ką mažiau vertingi! Kai grįši, pasidalinkite visi, turėtų visiems užtekti. 

– Ačiū, nuostabusis upeli, mano voriukai bus patys laimingiausi žemėje, o kai aš matysiu laimingus savo vaikus, tai ir pats būsiu laimingas, o su manimi ir ponia vorienė! 

Atsisveikinęs su upeliu voras pasileido takeliais, kalnais ir pievom į namus. Kai sugrįžo, vaikai labai nudžiugo, tuoj voras padalino dovanas. Kiekvienam po šakelę, po saulės spindulėlį ir po gražų upelio linkėjimą. Ir voras su voriene po šiltą linkėjimą gavo. Tai bent šventė vorų namuose, tikriausiai ji tebesitęsia dar ir šiandien! 

Autorės nuotrauka. Indrė Gaskaitė. Jauna mergina nuotraukoje vaizduojama nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Jos plaukai tamsūs, ilgi, žvilgsnis nukreiptas pirmyn, veidą puošia plati šypsena. 

Vaikiškas piešinys. Ant balto popieriaus lapo akvarele ar kitomis spalvinimo priemonėmis nupieštas primityvus piešinys – keturios pievoje augančios gėlės, dangaus fonas ir jame skraidanti didžiulė bitė.