Redakcijos skiltis

 

 

 

Parašas po straipsniuTurbūt nesuklysime, kad pastaruosius tris mėnesius dažniausiai girdėti žodžiai buvo koronavirusas, karantinas, nuotolinis darbas ar mokslas, dezinfekcija, saviizoliacija ir kiti savais tapę panašūs burtažodžiai. Sena išmintis sako, kad per dažnai kartojami jie praranda savo pradinį svorį ir prasmę. Bet šiame gegužės numeryje mes neketinome išvengti karantino temų – vis dėlto, tai neeilinė patirtis ir iššūkis visiems žmonėms, bendruomenėms, medicinai, socialines paslaugas teikiančioms institucijoms, verslui. Kaip pavyko prisitaikyti, suvaldyti situaciją tiek regos negalią turintiems žmonėms, tiek juos jungiančioms institucijoms? Kaip jos ir įvairios valstybinės socialinės programos gyvuos toliau? Ko galima pasimokyti, kam pasiruošti? Juk viešojoje erdvėje nuolat primenama, kad nuo šiol nebegyvensime taip, kaip anksčiau. 

Ir vis dėlto žmogaus gyvenimas susideda ne vien iš šiandien išgyvenamos kasdienybės. Jį daro prasmingą sankirta su amžinais dalykais, kurie visada buvo ir bus svarbūs, jie nepriklauso nuo laiko. Pirmąjį gegužės sekmadienį minėjome Motinos dieną, su kuria esame susiję visi – pirmiausia, per savo mamas, o kai kurios pačios dovanojusios gyvybę. Tikrieji motinystės vaizdai kiekvienos namuose nebūtinai kasdien primena idilišką atviruką. O Lietuvos negalios organizacijų forumas (LNF) gegužės pradžioje pasidalijo mamų, turinčių negalią, istorijomis, kurios liudija dar kitokią motinystės realybę – užgaulias replikas, kliūčių pilną kasdienybę, net grėsmę netekti vaikų. LNF ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atlikta apklausa parodė, kad pagrindinis sunkumas – stigmatizuojantis visuomenės požiūris. LNF teigimu, du trečdaliai apklaustų moterų susidūrė su žeidžiančiais komentarais planuojant nėštumą, besilaukiant, per gimdymą ir auginant vaikus. Daugiausia replikų išgirsta iš sveikatos priežiūros specialistų ir šeimos narių, taip pat iš draugų, pažįstamų. Moterų atsakymai taip pat rodo, kad vaikais rūpinosi savo jėgomis, sveikatos ir socialinės institucijos pagalbos nesiūlė. 

Su Jūsų diena, Mamos! Atsakydamos į minėtos apklausos klausimus pažymėjote, kad labiausiai pagelbėtų paprasčiausias palaikymas, padrąsinimas, elementarūs patarimai. Apmaudu, kad mūsų visuomenės mentaliteto pokyčiai ne tik šioje – neįgalumo ir motinystės – srityje juda tokiu lėtu žingsniu. 

 

Ginta Čingaitė-Kiznienė 

 

Gintos Čingaitės-Kiznienės nuotrauka. Moteris žiūri tiesiai į skaitytoją, kiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Moteris atrodo rami, plačiai šypsosi. Jos tamsūs plaukai tiesūs, iki pečių, kelios sruogos krenta ant veido, greičiausiai nuo pučiančio vėjo. Ginta vilki tamsų prasegtą švarką, po kuriuo apsirengusi šviesesnę palaidinę, o aplink kaklą apsisukusi šviesų šalikėlį. Abiejomis rankomis prispaudusi prie liemens moteris laiko storą šviesią knygą. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]