Aklas pasimatymas

Irma Jokštytė, [email protected]

Tieskime bendrystės tiltus

Krizių įtaka žmogaus psichikai, pagalba sau gyvenant karantino sąlygomis – šiuos ir kitus klausimus aptariame su „Aklo pasimatymo“ („Gold FM“) laidos viešnia psichologe, psichoterapeute, socialinių mokslų daktare Agne Matulaite. Pokalbis vyko prasidėjus antrajai karantino savaitei. 

– Gerbiama Agne, karantinas keičia žmonių bendravimo įpročius, darbo pobūdį. Mes irgi susitinkame nuotoliniu būdu. Kokios jūsų pačios mintys ir įžvalgos apie pakitusį bendravimą, psichologinį klimatą? 

– Pokyčiai iš tikrųjų dramatiški. Ar jau pripratome? Manau, kad kol kas tik bandome suprasti, kas aplinkui vyksta ir kur atsidūrėme. Iš pradžių galėjome girdėti susižavėjimo šūksnius: nereikės eiti į darbą, anksti keltis, galėsime ilgiau paskaityti knygą... Pamažu džiugesys pradėjo užleisti vietą supratimui, kad tikrai reikės sėdėti namuose, kad negalėsime kažkur eiti, važiuoti... Sudėtinga tikėtis, kad per pirmąją karantino savaitę visi būtume vienodai su juo apsipratę. Esame skirtingi, skirtingai veikia mūsų psichika. Vieniems reikia daugiau laiko susivokti, kas vyksta, kitiems – mažiau. Imkime gyvenimišką ir, deja, dažną pavyzdį – skyrybas: vieni apsisuko ant kulno ir nuėjo, kiti iširusios santuokos gedi dešimt ar dvidešimt metų. Lygiai taip pat ir su kiekviena krize: vieni su ja susitaiko lengviau ir greičiau, kiti – sunkiau, lėčiau. 

– Karantino metu pakito ir jūsų pačios darbinė aplinka? Kaip tvarkotės su naujais iššūkiais? 

– Taip, pakito. Tenka išmokti naudoti įvairias technologijas. Bet ne tik man, taip pat ir klientams. Čia galėtume įžvelgti pozityvų krizės aspektą: bandome daugiau išmokti, sužinoti. Su klientais dabar susitikinėju nuotoliniu būdu, vyksta grupiniai nuotoliniai susitikimai. Kol kas su karantinu susijusių didelių pokyčių pernelyg nejaučiu. Turbūt todėl, kad žmonės dar bando susivokti, kas vyksta. Daugelis jų tiesiog „įgriuvo“ į esamą situaciją. Vis dėlto kreipimųsi daugėja, turbūt daugės ir ateityje. Deja, visiems padėti neužtenka nei jėgų, nei laiko. Tenka sudarinėti laukiančiųjų eilę. 

– Paprastai savo laidose kalbame apie krizes ar problemas, su kuriomis susiduria pavieniai žmonės ar jų grupės. Kaip manote, kokią krizę žmogui lengviau pakelti – individualią ar kolektyvinę? 

– Šito aspekto niekada nevertinau, bet, susimąstau, kad kolektyvinė krizė žmonėms suteikia stipresnį bendrumo jausmą. Tačiau kartu išryškėja kiti dalykai. Prisiminkime, kaip elgdavomės mokykloje, savo klasėje: vieni tapdavo „blogiukais“, nuolat oponuodavo mokytojams ir šitaip išlaikydavo lyderių pozicijas, kiti būdavo labai socialūs, darydavo tai, ko reikalaujama, ir tapdavo lyderiais „geriečiais“, treti prisiimdavo juokdario vaidmenį. Pradeda veikti masių psichologija ir grupinė dinamika. Mes pasidalijame vaidmenimis, bet kartu išnyksta asmeninė atsakomybė: tik aš išeisiu pasivaikščioti, tik vieną kartą, nieko neatsitiks... Jeigu pakartotume tą susitelkimą, koks buvo per kovo 11-ąją, sausio 13-ąją, tada bendruomeniškumas visiems labai palengvintų išgyventi krizę. Jeigu pradėtume suprasti, kad ši krizė yra daugiau nei „aš“ ir laikini mano nepatogumai, būtų jau nemažai. 

– Kokios yra didžiausios psichologinės problemos, galinčios kilti visuotinės krizės metu? 

– Visuotinė panika, baimė, didelė pykčio banga, vienišumas. Asmenims, turintiems polinkį į depresiją, ligos paūmėjimas, galbūt savižudybių skaičiaus augimas, įvairių formų savidestrukcija. Nenoriu būti blogoji pranašė, bet visi išvardyti dalykai gali paaštrėti. Antra vertus, visi išvardyti reiškiniai yra fiziniai, gyvename XXI amžiuje, mažinančiame socialinę izoliaciją, labai svarbu bendrauti visais įmanomais būdais. Kai kam to bendravimo reikia daugiau, kitiems – mažiau. 

– Viename interviu minėjote, kad žmonėms labai sunku susitaikyti su situacija, kai jie negali nieko planuoti, kontroliuoti savo ateities, nes apie tą ateitį jie nieko nežino. Ką jūs manote apie filosofiją, kviečiančią gyventi čia ir dabar? Galbūt ji galėtų tapti sėkmės receptu, padedančiu išgyventi šią krizę? 

– Galbūt ir galėtų, bet aš manau, kad pirmiausia turėtų būti išmintis, padedanti atskirti tai, ką galime kontroliuoti ir ko negalime. Tai, ką galime valdyti, turėtume valdyti. Nereikėtų kiekvienos situacijos „paleisti vėjais“. Tačiau yra daug dalykų, kurių mes negalime valdyti: negalime uždrausti ligai ar stichinei nelaimei ateiti pas žmones. Nereikėtų noro kontroliuoti situaciją pernelyg nuvertinti. Traumą patiriame tada, kai situacijos kontrolė pradeda slysti iš mūsų rankų. Kuo labiau slysta, tuo didesnė trauma. Kartu nereikia pamiršti, kad traumos yra gyvenimo dalis. Visi esame turėję vienokių ar kitokių traumų, bet išgyvenome, dažnai apsieidavome net be vaistų, todėl nereikėtų jų suabsoliutinti. Krizės metu bijoti, nerimauti yra normalu. Bijau, nerimauju, bet vis tiek einu į priekį, kažką darau... 

– Ką galėtumėte pasakyti žmonėms, kuriems yra labai sunku būti saviizoliacijoje? 

– Paklauskime kiekvienas savęs, kam, dėl ko visa tai darome? Sugebėjimas matyti gilesnę savo veiksmų prasmę galėtų labai padėti. Jeigu suprasčiau, kas iš tikrųjų vyksta, galbūt kažko nedaryčiau. Kitas dalykas, ar aš pasitikiu tuo, kas man yra sakoma? Jeigu esu vyresnio amžiaus, galbūt galvoju, kad man vadovauja pienburniai, kad patys nelabai žino, ką šneka – kodėl turėčiau jais tikėti. Nors žilė galvoj, vis tiek žmogus gali galvoti ir elgtis paaugliškai, o paaugliams būdinga priešintis: „Ot, ir neklausysiu“, „O jeigu ir susirgsiu, na ir kas?“ 

Žmonės reaguoja labai skirtingai, bet krizių, stichinių nelaimių metu atsiranda tai, kas vadinama herojiškumu. Įprastomis sąlygomis, valdomas vien blaivaus proto, žmogus niekada nepasielgs taip, kaip pasielgia nekasdienėse situacijose. Kai kurie dalykai yra aukščiau už mūsų norus. Lietuvoje, paskelbus karantiną, matome tiek gerų, tiek ir blogų pavyzdžių, tačiau bendrai paėmus, lietuviai krizės akivaizdoje elgiasi palyginti neblogai. Nemažai bendrauju su kolegomis Anglijoje. Ten studentai bamba daug daugiau: „Šiandien šv. Patriko diena, o aš su draugais negaliu išgerti alaus?“ Jeigu žmogus bare neišgers alaus, atrodo, ateis pasaulio pabaiga. Kartais ateina toks laikas, kai reikia peržengti per savąjį „aš“, todėl labai teigiamai vertinu visokias krizės metu kylančias iniciatyvas. Pati praradau pinigų, investuotų į kultūrinius renginius, keliones, bet kiti prarado dar daugiau. Tai man padeda susitelkti, pakilti virš gyvenimo smulkmenų. 

– Atšauktos kelionės, pakitusi darbo aplinka – ką galėtume padaryti, kad atsisakymai ir praradimai neatrodytų tokie skaudūs, kad karantino metu gyventume, o ne bandytume jį prastumti? 

– Žmones skatinu išlaikyti optimizmą. Žmogaus smegenys labai plastiškos, todėl jis greitai adaptuojasi įvairiose situacijose. Krizė žmogui kartu yra ir galimybė: pokalbio pradžioje minėjau, kad nesu technologijų žmogus, bet vis tiek išmokau kelias naujas programas. Aiškėja, kad jomis naudotis patogu ir mano klientams, ypač iš kitų miestų. Gali būti, kad su jais nuotoliniu būdu bendrausime ir po krizės. Nepatikėsite, bet nusiskundimas, kurį dažniausiai girdėjau pirmąją karantino savaitę, kad žmonėms trūksta vienatvės. Saviizoliacija, o žmonės kalba, kad jiems reikia vienatvės. „Šeima kabo ant galvos, visiškai neturiu laiko...“ Saviizoliacija – gera proga išmokti susidaryti dienotvarkę, nusibrėžti tam tikras ribas ir jų laikytis. Ar bendraujame su vaikais ir ar patys jų neapgaudinėjame? Jeigu vaikui sakau, kad prie kompiuterio sėdėsiu 20 min., o prasėdžiu dvigubai ilgiau, kodėl vaikas kitą kartą turėtų manimi tikėti? Ar nesielgiu kaip tas paauglys, į kiekvieną prašymą ar raginimą atsakantis: „tuoj, tuoj...“ Nerimaujame dėl savo vyresnio amžiaus artimųjų. Tik užuot nerimavus, ar ne geriau juos išmokyti naudotis „Skype“ ar kita panašia programa, jeigu tektų izoliuotis? Kad žmonės neprarastų ryšio, mokėtų užsisakyti maisto produktų. Tieskime bendrystės tiltus ten, kur esame. 

– Nežinojimas kelia baimę, bet pandemijos akivaizdoje girdime daug visokių naujienų, dažniausiai – blogų, ir tada bijome dar labiau. Kaip pasirinkti tinkamą informacijos kiekį? 

– Pirmiausia, pasirinkti laiką, kartą ar du kartus per dieną, kada turimą informaciją norėsime atsinaujinti. Pasirinkti vieną informacijos kanalą, o ne „keliauti“ per visus. Pati girdžiu kalbų, kad reikia išklausyti visų kanalų žinias – kam? Ką tai pakeis, o nervų sistemą, nori nenori, veikia. 

Mūsų nervų sistema paruošiama kovai arba pabėgimui. Tada pradeda strigti virškinimas, miegas, kitos organizmo funkcijos. Kūnas bet kokiu atveju turi pailsėti ir pasikrauti. Technikų ir būdų tam yra. Nedidelis psichologinis pagudravimas: jeigu žinias ne tik žiūrite, bet ir klausote, susimažinkite telefono ar kompiuterio ekraną. Jeigu ekranas per visą sieną, blogos naujienos žmogų tarsi griūte užgriūva. Taip, vyksta kažkas svarbaus, bet į tą vyksmą aš nepanardinu viso savęs. Bet kuriuo atveju taip ne tik patogiau, bet ir saugiau. Mažiau tikimybės, kad susirgsite, o jeigu susirgsite, tai persirgsite lengviau. Tai šiuo metu ir yra pats svarbiausias dalykas pasaulyje. 

Visą laidą rasite paspaudę nuorodą. 

Nuotrauka: A. Matulaitė prieš metus Lietuvos aklųjų bibliotekoje pristatė savo knygą „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ / L. Puodžiūnės nuotr. 

A. Matulaitė pozuoja šviesioje patalpoje, dešiniu šonu atsisėdusi prie medinio stalo ir abi rankas padėjusi ant jo. Ant stalo pastatyta jos autorinė knyga „Žali sausainiai“, šalia stovi didžiulė tulpių puokštė, pamerkta stiklinėje vazoje. Šalia vazos pastatytos kelios stiklo taurės. Agnė matoma nuo liemens iki viršugalvio, tačiau jos kūno dalį nuo liemens iki kaklo užstoja tulpių puokštė. Moteris šiek tiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Jos plaukai šviesūs, trumpi, žvilgsnis nukreiptas pirmyn, akys kiek primerktos. Moteris atrodo mąsli ir susikaupusi, tarsi ko klausytųsi. Ji vilki tamsų švarkelį ilgomis rankovėmis, kaklą apsijuosusi tamsiu minkštu šaliku.