Mūzų pėdsakais

Autoriaus nuotraukaŽydronė Kolevinskienė, literatūrologė

Balandžio skaitiniai

 

Šių metų vasario mėnesį vykusioje Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje LRT pristatė naują projektą – „Skaityti galima ir ausimis“. Šis projektas kviečia atrasti kitokį tekstų skaitymo būdą. Specialiai šiai knygų mugei buvo atrinktas geriausių radijo įrašų 20-tukas, kuris, kaip pristatydama projektą sakė LRT kultūros turinio redaktorė Agnė Biliūnaitė, „pabudins vaizduotę, išplės įprastą erdvę ir leis pakeliauti laiku. Informacinį lauką šiandien užvaldžius nuolat besikeičiantiems ryškiems vaizdams, radijo dokumentika ar radijo spektaklis padeda persijungti į lėtesnį, žmogui draugiškesnį tempą. Kur bebūtumėt, ką beveiktumėt, garso įrašai gali praplėsti ir prasmingai papildyti kasdienybę“. 

Garsinės knygos neregiams ir silpnaregiams yra kasdienybė, todėl siūlomas sąrašas turi kažkuo išsiskirti. LRT sudarytame rekomenduojamų radijo įrašų 20-tuke – radijo teatro ir dokumentikos įrašai, „Vakaras su knyga“ laidos, radijo serialai. Net du trečdaliai į 20-tuką įtrauktų įrašų, ypač radijo pjesių, serialų, dokumentikos, gali tapti atradimu, o kai kurių knygų nėra Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) kartotekose nei garsiniu pavidalu, nei brailio raštu. Tad šis LRT įrašų sąrašas – puiki proga praplėsti savo skaitomų tekstų ribas arba pabandyti jas patikrinti kitais balsais. LRT 20-tuke galima rasti įgarsintus lietuvių klasikos kūrinius (Antano Škėmos, Romualdo Granausko) ir šiuolaikinių lietuvių autorių tekstus (Jurgos Ivanauskaitės, Vandos Juknaitės, Alvydo Šlepiko, Daivos Čepauskaitės, Vaivos Grainytės, Rimanto Kmitos). Žinomų Lietuvos aktorių balsais (Vytauto Rumšo, Andriaus Bialobžeskio, Dainiaus Svobono ir kt.) įskaityti ar radijo teatro pastatyti ir tokie visame pasaulyje gerai žinomi kūriniai: Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašai“, Eugene Ionesco „Pamoka“, Virginios Woolf „Savas kambarys“, Svetlanos Aleksijevič „Černobylio malda“ ir kt. 

„Balandžio skaitiniai“ pristato dvi šio projekto knygas, dvi kronikas: Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“ (2016) ir Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą „Černobylio malda. Ateities kronika“ (2015). Pirmoji buvo neįgarsinta (2018 m. išleista brailio raštu), o antrąją ištikimi skaitytojai jau galėjo rasti visais formatais. 

 

Parašas po straipsniuRimantas Kmita „Pietinia kronikas“ 

Populiariausia 2016 metų knyga – R. Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ – tapo 8 dalių LRT radijo serialu (vaidina šiaulietišką kalbėjimą įgarsinęs Rokas Petrauskas, Robertas Petraitis, Martynas Baranauskas, Sonata Jadevičienė, Urtė Povilauskaitė ir kt.). „Baltų lankų“ leidykla ištraukas iš šio romano įdėjo į pagrindinio ugdymo literatūros vadovėlį. Kultine tapusi knyga parašyta šiaulietiška šnekta apie „bachūriuką“ iš pilko Šiaulių gyvenamojo rajono – Pietinio. Vieno vaikino istorija iškart po nepriklausomybės. „Kožos ir treningai, meilė ir pinigai, laukinis kapitalizmas ir regbis. Juokas pro ašaras…i viskas – originals“. Šmaikštus, smagus, intriguojantis pasakojimas tarsi laiko mašina panardina skaitytojus į 1993–1996 metus. Gariūnų kioskelių įkarštis, kai beveik visi tapo verslininkais ir perpardavinėtojais, per naktis daugiabučiuose dūzgiančios mezgimo mašinos ir „aštuntukai“, „devintukai“, dumiantys į Samarą su maišais mezginių. „Visa Lietuva mezgime...“ „Aš norėčiau, kad kai kurie dalykai vyktų taip, kaip tada. Nesakau, kad labai pasiilgau tų laikų. Tačiau Šiauliai tuo metu man, paauglio akimis žvelgiant, buvo gyvybingi. Daug veiksmo, daug muzikos – roko, estrados grupių. Vėliau atėjo reivo kultūra. Jeigu Šiauliuose ir vėl kurtų tokios grupės kaip BIX, „Gin’Gas“, „Saulė ir Žuvys“, būtų nuostabu. Rašydamas „Pietinia kronikas“ Šiaulius prisijaukinau iš naujo“, – viename interviu sako romano „Pietinia kronikas“ autorius R. Kmita. 

Pagrindinis romano veikėjas Rimants Kmita (panašiu vardu kaip ir pats romano autorius) su bičiuliais bando „užsikalti pinigų“ prekiaudamas duona, dešromis, plakatais, valiuta. Jis – sportininkas, žaidžiantis nacionalinėje regbio komandoje, flirtuojantis su merginomis, filosofuojantis jaunuolis, ieškantis savęs tame laike ir bręstantis. Šio veikėjo paveiksle nesunkiai atpažįstamas šiauliečio tipažas „su teisingomis paloskėmis“. Tai linksmas romanas. Apie laiką ir jauną žmogų tame laike. Šiaulietiškas žargonas neturėtų kliūti nei dzūkams, nei sūduviams. Rimanto pasakojamos istorijos įtraukia, todėl suprantama, dėl kokių priežasčių kultine tapo ne tik knyga, bet ir Šiauliuose po pietinį rajoną vedama ekskursija. Taip Šiaulių turizmo centras reaguoja į tokio neįtikėtino populiarumo sulaukusią savo kraštiečio knygą, pabrėždamas, kad Pietinis – tai ne tik konkreti geografinė erdvė, tai ir gyvenimo būdas, tam tikra filosofija. Romanas „Pietinia kronikas“ persikėlė ir į sceną: režisierius Antanas Gluskinas, bendradarbiaudamas su rašytoju, pastatė spektaklį Šiaulių dramos teatre. 

Kam patiks knyga? Mėgstantiems šmaikštų pasakojimą; norintiems daugiau sužinoti apie regbį Lietuvoje ir pamatyti kitokius Šiaulius; drįstantiems skaityti pirmą kartą parašytą romaną ne bendrine kalba, o vieno miesto šnekta; norintiems pajusti (kitiems – gal prisiminti), kaip gyveno 8–9 dešimtmečio jaunimas. 

 

Parašas po straipsniuSvetlana Aleksijevič „Černobylio malda“ 

Kitas romanas, taip pat vertas skaitytojų dėmesio, – 2015 metų Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič „Černobylio malda. Ateities kronika“ (skaito J. Urnikytė). Balandžio mėnesio skaitiniams ši knyga tinkama ir todėl, kad garsioji Černobylio atominės elektrinės Ukrainoje bloko griūtis, sprogus branduoliniam reaktoriui, įvyko balandžio mėnesį (1986 m.). Tai knyga apie žmones, išgyvenusius po Černobylio tragedijos. Tai liudijimai patirčių, kurios paveikė žmoniją ir veikia iki šiol. Ir tai visai naujas literatūros žanras, kurio pagrindas – autentiški žmonių pasakojimai vienoje knygoje. S. Aleksijevič juos vadina „balsų romanais“. O Černobylio žmogus – neišmatuojamos tragedijos atspindys. Černobylio žmogus slepia jausmus, tačiau nebijo pasakoti savo istorijos, nes žino, kad bus išgirstas, nes jo istorija svarbi kaip mažo žmogaus istorija. Pati autorė viename iš pokalbių sako, kad Černobylio tragedija – tai didžiulė tragedija mums visiems: „Jei atsigręžiant į visą mūsų istoriją, tiek sovietinę, tiek posovietinę, tai yra didžiulis bendras kapas ir kraujo vonia – amžinas bailių ir aukų dialogas: kas turi būti padaryta ir kas kaltas. Revoliucija, gulagai, Antrasis pasaulinis karas, sovietų ir afganų karas, paslėptas nuo žmonių, didžiosios imperijos žlugimas, milžiniškos socialistinės žemės žlugimas, žemė–utopija, o dabar kosminių matmenų iššūkis – Černobylio, tai yra iššūkis visiems gyviems daiktams žemėje. Tai yra mūsų istorija. Ir tai yra mano knygų tema, tai yra mano kelias, mano pragaro ratai, nuo žmogaus iki žmogaus.“ 

„Černobylio maldoje“ atsiveria atominis, dar nepažintas karas, kuriame neskirstoma, ar turi kariauti vyrai, ar moterys – nuo per didelės apšvitinimo dozės gali mirti visi. Tai karas, kuriame nėra ginklų, nėra prievartos, informacijos rinkimo griežtomis bausmėmis. Tai karas, kuris viską pasiglemžia nematomai ir jo pasekmių pašalinti beveik neįmanoma, nebent tik šiek tiek nuslopinti. Černobylio tema autorė rašė dienoraštį ir atsiimdama Nobelio premiją nusprendė pasidalyti jo ištraukomis, papasakoti, kaip nebuvo lengva imtis tokių skaudžių temų: „Aš ilgą laiką priešinausi rašyti apie Černobylį. Aš nežinojau, kaip apie tai rašyti, kokias priemones naudoti, kaip kreiptis į subjektą. Pasaulis beveik niekada negirdėjo nieko apie mano mažą šalį, kuri nukišta į Europos kampą, bet dabar jos pavadinimas yra kiekvienoje kalboje. Mes, baltarusiai, tapome Černobylio žmonėmis. Pirma, susidūrėme su nežinia. Dabar tai akivaizdu, kad be komunistų, etninių ir naujų religinių iššūkių, mums tenka daugiau globalių, žiaurių iššūkių, bet jie yra nematomi. Kažkas buvo atidaryta šiek tiek po Černobylio...“ 

Černobylio avarija sukėlė milžiniškas pasekmes arčiausiai gyvenusiems – jie neteko artimųjų, patys serga ir kiekvienais metais aukų skaičiai nemažėja. Tai knyga ne tik apie katastrofą, bet ir apie gyvenimą po jos. 

Lietuvoje pastatyti du spektakliai pagal S. Aleksijevič kūrybą. Tai Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Černobylio malda“, režisuotas Lino Marijaus Zaikausko. Jame parodoma viena katastrofą išgyvenusios moters istorija – vienos aktorės akimis atskleidžiama meilė ir tragizmas katastrofos akivaizdoje. Kita S. Aleksijevič knygų inscenizacija – 2017 metais pastatytas Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Cinkas“, režisuotas Eimunto Nekrošiaus. Spektaklis tarsi nukelia mus į S. Aleksijevič knygas „Cinko berniukai“, „Laikas iš antrų rankų“ ir „Černobylio malda“. Jame meistriškai parodoma pačios autorės vaikystė, kūrybos kelias, pasakojami katastrofų bei tarybinių laikų piliečių išgyvenimai. Knygų veikėjai spektaklyje metaforiškai kaltina autorę iškraipius tiesą apie juos – tai suteikia spektakliui dinamikos ir papildomos informacijos apie knygose esančias tiesas. 

Pernai Lietuvoje, Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone, filmuotas serialas „Černobylis“ pagerino visus rekordus JAV ir tapo vienu žiūrimiausių metų filmu. Tikrais įvykiais paremta kino drama ne tik atgaivina jau pamirštus faktus, bet ir pasakoja sukrečiančias paprastų, šios tragedijos tiesiogiai paliestų žmonių istorijas. 

Kam patiks knyga? S. Aleksijevič kūrybos gerbėjams; istorijos mėgėjams; liudijimo literatūros skaitytojams; visiems, nors kažką girdėjusiems apie Černobylio katastrofą. 

Balandžiui tiek. Viruso pristabdytas mūsų gyvenimo ritmas galbūt yra neįkainojama proga leistis į kartais vis atidedamą, bet prasmingą skaitymo nuotykį. 

Visus dvidešimt LRT projekto „Skaityti galima ir ausimis“ įrašų rasite paspaudę nuorodą. 

 

Autorės nuotrauka: Žydronė Kolevinskienė. Jauna moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio. Jos plaukai tamsūs, tiesūs, ilgio – sulig smakro linija. Moteris galvą pasukusi į dešinę, žvilgsnis nukreiptas į šoną, ji švelniai šypsosi. Moteris vilki tamsią palaidinę, puoštą baltais masyviais žirneliais, ant kaklo ryši šviesią ploną skarelę, kurios galai nusitęsia per pečius. 

Knygos „Pietinia kronikas“ viršelis: 

Rimanto Kmitos knygos „Pietinia kronikas“ viršelis. Jo centre – vyro, nusisukusio nugara, piešinys. Vyras vaizduojamas nuo šlaunų iki viršugalvio, galvą pasukęs į kairę pusę. Jis vilki tamsią striukę, po kuria apsivilkęs tamsius marškinėlius, tamsias kelnes, ant galvos užsidėjęs tamsią kepurę su snapeliu. Ant vyro striukės nugaros matomas užrašas „Popromanas – Pietinia kronikas – Rimantas Kmita“. Priešais vyrą – šviesi siena, ant kurios užrašyta daugybė žargonų, tokių kaip „kurtke“, „koža“, „be trauzų“. 

Knygos „Černobylio malda“ viršelis: 

Svetlanos Aleksijevič knygos „Černobylio malda“ viršelis. Jo centre – ant žemės tupinčio nuogo žmogaus piešinys. Žmogus pasisukęs kairiuoju profiliu, greičiausiai vyriškos lyties, raumeningas. Jo galva neproporcingai didelė, smegenys išryškintos, didesnės nei įprastai. Žmogus užsimerkęs ir atrodo liūdnas ar susimąstęs. Abi rankas jis padėjęs ant kelių ir sukabinęs delnais, atrodo, meldžiasi. Šalia žmogaus kojų matomas visai nedidelis, maždaug žmogaus delno dydžio namelis. Žmogaus piešinį supa tamsus fonas. Knygos viršuje matomas užrašas „Černobylio malda. Svetlana Aleksijevič“. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]