Redakcijos skiltis

Mitologas ir publicistas Gintaras Beresnevičius prieš du dešimtmečius „Metų“ žurnale išspausdino straipsnį „Šiaurės neurotikai“. Tai apie lietuvius, taigi ir apie kiekvieną iš mūsų. Autorius vardija „šiaurietiškos neurozės“ požymius: perdėtas žavėjimasis praeitimi, nepasitikėjimas dabartimi, savęs ir savo atliktų darbų nuvertinimas, negalėjimas ar nenorėjimas rasti savo vietos šiuolaikiniame pasaulyje. Minint atkurtos nepriklausomybės trisdešimtmetį, pamąstymai apie šiaurės neurotikus yra kaip niekada aktualūs. Tai pat ir mums, akliesiems! 

Ar įmanoma mums, visada nelaimingiems „šiaurės neurotikams“, o dar turintiems regėjimo negalią, nuolat skubančiame, keičiančiame kaukes ir pavidalus pasaulyje rasti savo vietą? Drįsčiau teigti, kad nors sunkiai, bet įmanoma. Lietuvos paralimpinė golbolo rinktinė jau nebėra vien sporto reiškinys. Kaip lygūs su lygiais mūsų žaidėjai rungiasi su didžiųjų valstybių – JAV, Kinijos, Turkijos – sportininkais ir laimi. Ne paslaptis, kad už iškovotus paralimpinius ar pasaulio čempionatų medalius gauna ir tam tikrą materialinį atlygį. Juo geriau, užsidirbti iš savo talento – privalumas! 

Praėjusį pusmetį pagal „Erasmus+“ studentų mainų programą Kipre mokėsi Vilniaus universitete klasikinę filologiją studijuojanti Brigita Narmontaitė, dar dvi merginos – Irma Jokštytė ir Ugnė Žilytė – pagal tą pačią programą praleido po pusmetį Vokietijos universitetuose. Esama atvejų, kai aklieji programuotojai dirba su užsienio partneriais, aukštos kvalifikacijos masažuotojai – gyvena ir dirba kitose šalyse. Vis dėlto minėti atvejai – daugiau išimtis nei taisyklė. Daugelis mūsų vis dar esame „prikimšti“ kompleksų, išankstinių nuostatų apie savo galimybių ribas. 

Išvedęs iš Egipto nelaisvės, Mozė išrinktąją tautą vedžiojo po dykumas 40 metų, kad išaugtų nauja, nelaisvės nepažįstanti karta. Tuomet skaitant atrodė: šitaip ilgai... Mes savo „pažadėtąją žemę“ pasieksime gal penkis, gal dešimt kartų greičiau... Nepasiekėme. Būkime atviri, mūsų, augusių ir brendusių sovietinėje sistemoje, sąmonėje net po trijų nepriklausomybės dešimtmečių vis dar esama tos sistemos reliktų. Iš kitų norime daugiau, nei reikalaujame iš savęs, bijome pradėti, suklysti, nepataikyti! Mokame, kur reikia, patylėti, nutylėti, palaukti... Jaunoji neregių karta akivaizdžiai laisvesnė ir atviresnė ją supančiam pasauliui. Mes, vyresnieji, daug padarysime, jeigu jai neperduosime savo „šiaurietiškų neurozių“. 

Alvydo Valentos portretas. Vidutinio amžiaus, vidutinio sudėjimo vyras nuotraukoje matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, už nugaros – šviesus fonas. Alvydas žiūri tiesiai į skaitytoją, atrodo ramus ir santūrus. Vyro plaukai tamsūs, tiesūs ir gana trumpi. Alvydas dėvi tamsų švarką, šviesius marškinius, ryši tamsų kaklaraištį šviesiais taškeliais. 

Alvydas Valenta