Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Dešimtmetis berniukas, kviestas skambinti Baltuosiuose rūmuose

Išgirdęs kompoziciją vos vieną kartą, jis sėsdavo prie fortepijono ir ją atkartodavo. Jis galėjo skambinti, atsisukęs nugara į klaviatūrą. Jo mėgstamiausias pokštas buvo viena ranka groti vieną melodiją, kita – kitą, ir tuo pačiu metu dainuoti trečią. Penkerių jis sukūrė pirmąją savo kompoziciją, dešimties – muzikavo Baltuosiuose rūmuose JAV prezidentui Džeimsui Bukananui (James Buchanan). Jo vardas buvo Tomas Viginsas (Thomas Wiggins) (1849–1908). Visi šie gebėjimai sukrovė turtus jo šeimininkams, o jam – išgelbėjo gyvybę. Jis gimė neregys autistas juodaodis vergas. 

Jo šeimą nusipirko vienas teisininkas ir verslininkas Betūnas (Bethune). Kadangi vaikas buvo neregys ir netiko jokiems darbams, jį kaip nuostolingą pirkinį ketino nužudyti, bet to nepadarė, o tiesiog leido vaikštinėti po plantaciją. Taip berniukas surado kambarį, kur savininko dukterys lankė fortepijono pamokas. Jis klausėsi. O kartą, kai jam niekas nesukliudė pačiam atsisėsti prie instrumento, paskambino iš klausos tai, ką buvo išgirdęs. Tuomet jam buvo ketveri. Matyt, Betūno versli uoslė pakuždėjo, kad šita nuosavybė jam dar pravers, tad vaikui buvo suteiktas kambarys ir fortepijonas, kuriuo jis grojo be perstojo – kai tik nemiegojo ir nevalgė. 

Tomas gyveno garsuose. Jis galėjo atkartoti ne tik vis sudėtingesnes pjeses (kad jų išmoktų, Betūnas pradėjo samdyti profesionalius pianistus, kuriems vos sykį paskambinus kūrinį, berniukas jau žinojo jį atmintinai), bet taip pat ilgus pokalbius, paukščių ir gyvūnų, gamtos garsus, viešų asmenų kalbas ir net publikos reakcijas. Bet jis negalėjo aiškiai išreikšti net paprasčiausių savo poreikių ir apie save kalbėdavo trečiuoju asmeniu, kitų pasakytais žodžiais. Tais laikais žmonės nieko nežinojo apie echolaliją ir kaip kai kurie autistai ją pritaiko bendravime, todėl jis laikytas bepročiu, o jo įstabus talentas kai kurių neišmanėlių buvo menkinamas ir vadinamas „gyvo fonografo“ anomalija. 

Jo mokytojas Jozefas Poznanskis (Joseph Poznanski) išties ypač gyrė antgamtinę Tomo atmintį, kokią galėjo turėti tik autistas savantas, bet jo muzikavimas buvo savitas, įtaigus ir subjektyvus. Jis lengvai galėjo nukopijuoti kito pianisto grojime girdėtus niuansus, bet to nedarė, dažniau papildydamas, pakeisdamas girdėtą muziką. Jis kūrė savo kompozicijas, kurias Poznanskis užrašydavo ir nešdavo leidėjams, pasirašytas įvairiais slapyvardžiais. Galiausiai, ir muzikinius triukus publikai stebinti jis atlikdavo originalius ir autentiškus. 

Kartais, nepatikėdami neregio pianisto fenomenu, kai kurie skeptikai mesdavo jam koncertuose iššūkį – atnešdavo kokį nors negirdėtą ir niekur niekada neatliktą kūrinį ir prašydavo atkartoti. Tomas visuomet lengvai tai atlikdavo. Tokie išbandymai suteikdavo klausytojams tiek emocijų, kad galiausiai „publikos iššūkis“ tapo įprasta kiekvieno rečitalio dalimi. 

O koncertavo Viginsas labai daug. Jis uždirbo iki 50 000 JAV dolerių per metus! Tai yra, jis uždirbo maistą, pastogę ir galimybę muzikuoti, o tūkstančius krovėsi Betūnas – iš pradžių tėvas, Džeimsas Betūnas, po to pianistą paveldėjo jo sūnus Džonas Betūnas, kuris galiausiai pralaimėjo jį skyrybų byloje savo buvusiai žmonai Elizai, pasitelkusiai teisme seną Tomo motiną, su kuria pažadėjo dalytis, bet, pasiekusi pergalę, pažado neišpildė. 

Sensacingas virtuozas koncertavo iki 1904 metų. Tuomet jį ištiko mikroinsultas, jis nustojo groti viešai, tik jų su Eliza kaimynai girdėdavo iš apartamentų toli sklindančius fortepijono garsus. Kitas, mirtinas, smūgis jį ištiko 1908 m., jam būnant 59-erių. Jis mirė laisvas. 

Paspaudę nuorodą išgirsite Džono Deiviso (John Davis) atliekamą T. Viginso kompoziciją „Battle of Manassas“. 

Nuotrauka: T. Viginsas 

Vidutinio amžiaus, kiek stambesnio kūno sudėjimo vyras matomas beveik visu ūgiu nuo kelių iki viršugalvio. Jis pasisukęs kairiuoju profiliu, pozuoja atsisėdęs ant kėdės su atlošu prie fortepijono. Vyro plaukai tamsūs ir trumpi, jis užsimerkęs, atrodo ramus ir santūrus. Jis vilki puošnų tamsų kostiumą ir baltus marškinius.