Aklas pasimatymas

Kristijonas Bartoševičius, radijo laidos vedėjas, [email protected]

Optimizmo genas

Kas nutinka, kai gyvenimas pasisuka kitaip, nei planavai? Kaip nepulti į depresiją, atsitiesti ir bandyti pasiekti dar daugiau? Laidos „Aklas pasimatymas“ (radijo stotis „Gold FM“) svečias – sportininkas ir fotografas, Tokijo paralimpinėms žaidynėms besirengiantis trumpų nuotolių bėgikas Danas Sodaitis. 

– Kaip teisingiau jus pristatyti, kaip sportininką ar kaip fotografą? 

– Manau, nesuklysite pavadindamas ir taip, ir taip. Rimtai sportuoju, bet ir profesionaliai domiuosi fotografija, turiu įkūręs savo fotostudiją. 

– Pasidalykite savo gyvenimo istorija. Žinau, kad prieš kelerius metus jis pasikeitė. 

– Nedaug (juokiasi). Turėjau tikslą – norėjau tapti karininku ir juo tapau. Iš pradžių pradėjau lankytis Šaulių sąjungoje, kai suėjo 18 metų, įstojau į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Baigęs vidurinę stojau į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Labai džiaugiausi įstojęs ir atradęs savo vietą gyvenime. Baigiau akademiją, man buvo suteiktas leitenanto laipsnis. 

– Suteikiant karininko laipsnį vyksta tam tikra ceremonija? 

– Taip, prezidentė ar prezidentas „paploja“ kardu per petį ir kariūną pakelia į karininkus. Taip nutiko ir man – Dalia Grybauskaitė kardu „paplojo“ per petį ir tapau karininku. Deja, praėjus septyniems mėnesiams po akademijos baigimo, patekau į motociklo avariją ir nuo to laiko dėl sužalojimų negaliu valdyti dešinės rankos. Viskas, ko siekiau, subyrėjo kaip kortų namelis, ir kurti savo gyvenimą pradėjau iš naujo. 

– Ar tai buvo iššūkis? Ar lengva buvo save „perkrauti“ kitam vaidmeniui? 

– Labai padėjo mano paties charakteris ir gyvenimo būdas. Visą laiką buvau maksimalistas. O be to, visi žinome: geriausia gynyba yra puolimas. Nuo depresijos ir savivertės praradimo gyniausi išbandydamas naujas sritis. Iškart po reabilitacijos pradėjau studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto reklamos vadybos magistrantūroje. Anksčiau buvau bėgiojęs sprintą, todėl pagalvojau, kad galėčiau savo galimybes išbandyti neįgaliųjų sporte. Pradėjau bendrauti su dabartiniu Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentu Mindaugu Biliumi. Tuomet jis dar nebuvo prezidentas, sportavo pats ir uždegė mane. Jau kitą dieną po susitikimo su Mindaugu prabėgau kelis kilometrus, pajutau, kad sekasi. 

– Grįžkime atgal. Kaip subrendo mintis studijuoti Karo akademijoje – potraukis karo dalykams, tėvų, aplinkos poveikis? 

– Vaikystėje, paauglystėje, labai mėgau viską bandyti. Tėvai šią prabangą leido. Lankiau dailės, krepšinio būrelius, esu išmėginęs daugybę kitų veiklų ir pomėgių. Į mokyklą atvyko jaunųjų šaulių būrelis. Panorau išmėginti ir šią veiklą. Užkibau. Ilgainiui ji man tapo vis įdomesnė ir patrauklesnė. Patiko jų gyvenimo būdas, aukštesnių tikslų siekimas. 

– Ar geopolitinė situacija tuo metu jau buvo įtempta? 

– Būdamas vaikas apie tai negalvojau. Labiau imponavo iššūkiai, stovyklos, žygiai, savo galimybių patikrinimas. Vėliau, kai suaugau, geopolitiniai dalykai irgi prisidėjo prie mano apsisprendimo. 

– Kaip atsirado jūsų gyvenime bėgimas? Ar galėjo būti ir kita sporto rūšis? 

– Esu ekspresyvus, turiu sprinteriui reikalingą sprogstamąją jėgą. Dar mokykloje kviesdavo „prabėgti“ už klasę. Aplenkdavau aukštesnio meistriškumo sportininkus. Bėgiojau ir Karo akademijoje, bet buvo labai sunku derinti treniruotes ir mokslą. Žiemą dar galėjau suderinti, bet vasarą pratybos, taktiniai užsiėmimai. Treneris pradėjo raginti, kad apsispręsčiau ir pasirinkčiau, ką veiksiu. Apsisprendžiau – pasirinkau mokslą. 

– O fotografija? 

– Buvau smalsus, viską norėjau išbandyti. Taip užkliuvau ir už fotografijos. Studijuodamas Karo akademijoje turėjau fotoaparatą, bet ta veikla buvo mėgėjiška. Profesionaliau domėtis fotografija pradėjau jau po avarijos tapęs neįgaliu. Norėjau augti profesiškai – kursai, praktika, vaizdo medžiagos peržiūros. Atsinaujinau aparatūrą. Fotografuoju šventes, verslo susitikimus, Vilniuje įkūriau savo studiją. 

– Koks jūsų santykis su negalia? Bėgate greičiau už daugelį sveikų žmonių, fotografuojate viena ranka – kas yra neįgalumas? 

– Mano negalia vizualiai geriausiai matyti tada, kai einu paplūdimiu ketindamas išsimaudyti. Tada sulaukiu daugiausia smalsių žvilgsnių. Žmonėms neleidžiu savęs vertinti pagal neįgalumą. Užlipu ant bokštelio, šokdamas į vandenį ore padarau salto, paneriu, išnyru ir matau, kaip tie patys buvę smalsūs veidai ištįsta iš nuostabos. 

– Visuomenė vis dar stebisi, kai neįgalus žmogus kažką sugeba... Ką manote apie neįgaliųjų integraciją? 

– Džiaugiuosi, kad integracija puikiai vyksta iš abiejų pusių. Baigęs studijas persikėliau gyventi į Vilnių. Susiradau trenerį Martą Skrabulį, treniruojantį sveikuosius sportininkus. Prieš imdamasis mane treniruoti, jis pasiteiravo, ar man nebus sunku visur dalyvauti ir suspėti kartu su kitais sportininkais. Atsakiau, kad nebus. Dabar sportuoju su Lietuvos sprinterių rinktine. Visi labai draugiški, dalijasi informacija, patarimais, padeda. Iš jų pusės daug pozityvo, iš mano pusės – noras būti kartu, viską daryti ne blogiau, o kai kada net geriau negu sveikieji. 

– Ar pradedant bendrauti su žmonėmis, jums būna sunku pasakyti, kad nevaldote rankos? 

– Ne, šiuo metu visiškai nesunku. Dažnai apie ją kalbu tarsi juokaudamas. Man apie savo negalią kalbėti visai paprasta. Tiems, su kuriais bendrauju, sužinojus iš pradžių gal ir atsiranda nuostaba. Kai fotografuoju, nesveikąją ranką turiu kažkur padėti – dažniausiai laikau kišenėje. Fotografuodamas vestuves, jauniesiems pasisakau, kad turiu negalią ir kad vieną ranką laikysiu kišenėje. Jaunavedžiai visada atsako vienodai, kad nekils jokių problemų. Kai kada matau, kaip šiek tiek nustemba svečiai: viena ranka kišenėje, kitoje fotokamera – žmogus visiškai atsipūtęs... Kai kurie bando klausinėti jaunavedžių, kas čia toks ir kodėl taip neįprastai elgiasi. Žmonės pamato rezultatą ir supranta, kad mano negalia čia niekuo dėta. 

– Turėjote tikslą studijuoti Karo akademijoje – studijavote, panorote tapti geru fotografu – tapote. Kaip pasirinkti tikslą – aukštesnį ir sunkesnį, o gal priešingai, žemesnį, – kurio bus lengviau siekti? 

– Viskas prasidėjo nuo vaikystės, dažniausiai – bandymo ir atmetimo būdu. Kas nepatikdavo – atmesdavau, o kas patikdavo, prie to likdavau. Visos patirtys yra naudingos, net jeigu vienas kitas dalykas nepatiko, ilgiau prie jo neapsistojai, vis tiek yra naudinga. Kai pradėjau bendrauti su sporto medicinos gydytoju Kęstučiu Rimkumi, jis paklausė: „Ar visą laiką bėgiosi tik savo malonumui? Lietuvoje maža konkurencija, siek aukštesnių tikslų.“ Taip ir padariau: grįžau namo, pasiėmiau tuščią popieriaus lapą, užsirašiau: „Europos neįgaliųjų čempionatas“ ir pradėjau šio tikslo siekti. Nebuvo lengva, reikėjo daug ko: pradedant maisto papildais, avalyne, apranga, treniruočių sąlygomis. Suradau trenerį M. Skrabulį, priėmė į sporto klubą. Viskas po truputį sprendėsi ir nepajutau, kaip 2018 m. atsidūriau Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate prie 100 metrų finalo bėgimo linijos. 

– Ar yra naujas popieriaus lapas, kuriame užrašytas naujas tikslas? 

– Yra. Tokijo paralimpinės žaidynės. Joms ruošiuosi labai rimtai. Tarptautinėse varžybose – pasaulio čempionatuose, paralimpinėse žaidynėse – sportininkai pagal negalios pobūdį skirstomi į atitinkamas klases. Bijau sumeluoti, bet, kiek žinau, mano klasėje bėgikų iš Lietuvos paralimpinėse žaidynėse nėra buvę. 

– Paralimpinės žaidynės reikalauja didelio pasirengimo ir atsidavimo. Ar nebaisu, kad kuriam laikui teks užmiršti fotografiją? 

– Fotografiją atidėti į šalį tenka jau dabar. Nustojau fotografuoti vestuves ir kitus renginius, vyksiančius po pusmečio ar dar vėliau, nes bijau, kad galiu nespėti arba tuo metu gali vykti varžybos. Prieš Europos neįgaliųjų čempionatą taip ir atsitiko: vestuvės turėjo vykti rugpjūčio 18-ąją, o čempionatas prasidėti rugpjūčio 20 dieną, pagalvojau, kaip nors spėsiu. Gaunu bilietus – išvykimas rugpjūčio aštuonioliktą. Sportas tapo svarbiausia mano veikla, todėl jam atitenka pirmumo teisė. 

– Kaip leidžiate laisvalaikį? Turėjote gerą fizinį pasirengimą, gal traukia ir kitos sporto šakos ar veiklos? 

– Intensyviai sportuoju, todėl turiu laikytis tam tikro režimo. Kitas veiklas teko apriboti, tačiau tapęs neįgalus, išmėginau daugelį. Esu slidinėjęs su snieglente, išbandęs vandenlentę, jėgos aitvarus, vaikščiojęs įtemptu lynu. Vėl paragavau to saldaus vaisiaus – sėdau ant motociklo ir vairavau viena ranka. Labai geras jausmas! Tikiuosi pakartoti ilgesnėje trasoje. 

– Ar niekas ir niekada jums nėra sakęs: „Danai, atsibusk, gyvenimas jau parodė, kad tau reikia apsiraminti!“ 

– Vienas žmogus yra, kuris tai sako dažnai – mano mama. Nuolat klausia: „Kodėl tu man neleidi ramiai gyventi?“ Mama visada mane palaiko ir visada jaudinasi, visos mano veiklos jai atrodo pavojingos. Gaunu daug palaikymo žinučių iš svetimų žmonių. Kažkas matė per televiziją, kažkas skaitė spaudoje. 

Žmonės dėkoja už pozityvumą, optimizmą, sako, kad mano pavyzdys įkvepia. Neprieštarauju. Jeigu kažkas, prisimindamas mane, sporto salėje padarys penkiais prisitraukimais daugiau ar bakalauro darbą parašys penkiais puslapiais ilgesnį, tik geriau. 

Visą pokalbį išgirsite paspaudę nuorodą. 

Nuotrauka: Dano Sodaičio svajonė ir siekiamybė – šiemet vyksiančios Tokijo paralimpinės žaidynės / „Facebook“ nuotr. 

Sportininko Dano Sodaičio nuotrauka. Jaunas vyras pozuoja lauko stadione, nuotraukoje jis matomas nuo liemens iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Vyras galvą nusiskutęs plikai, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją. Danas švelniai šypsosi ir atrodo pasitikintis savimi. Kairiąją ranką jis iškėlęs į viršų, sulenkęs per alkūnę ir įtempęs rankos raumenis taip, tarsi demonstruotų jėgą. Dešinioji ranka sulenkta per alkūnę ir įdėta į įtvarą, pakabintą per dešinįjį petį. Ant tamsaus įtvaro prisegta šviesi varžybų emblema, kurioje didelėmis raidėmis parašyta sportininko pavardė. Danas vilki dryžuotus sportinius marškinėlius be rankovių. Už jo, antrame nuotraukos plane, matomas nemažas būrys žmonių – kiti sportininkai, fotografas, dalyvius lydintys žmonės ir kiti. Dar toliau, už jų, matyti daugybė tuščių, į viršų kylančių stadiono kėdžių.