Mūzų pėdsakais

Stasys Babonas

„Stefanija. Pažaislio takai“. Ištrauka iš apysakos

Rapolas Katilius Zigmą nusivedė į Pažaislį, prie Nemuno, ant kalvos. 

Nusivedė sūnų pro ąžuolus, pro šimtmečius, pro liepas, pro kadagius. Noko šermukšniai. 

Zigmas girdėjo tėvo žodžius... Žodžiai dėliojosi į nematytus vaizdus, į kitų, niekada nesutiktų žmonių balsus. 

Nemuno vanduo plakės į krantą lyg gyvas... 

– Kas nuo Nemuno pusės į Pažaislio kalvą užkopdavo, kas išlįsdavo iš pušų girios, regėdavo tarp šermukšnių, tarp kadagių iš miglų sudėliotą aukštą aptvarą, du pilies kuorus, kupolą... Tarp kuorų įlenkta pilies siena kilo į dangų. 

Sunkios šermukšnio uogos vis gulė ant Zigmo pečių. Piktai jas ranka nustumdavo, tarsi nuspirdavo... 

„Sako, kad iš moterų sielų Pažaislyje velniai pilį pastatė! Į pamatus guldė vyrų sielas.“ 

Kieno tie žodžiai? 

Iš kur tie vaizdai? 

„Juodi, uodeguoti, raguoti... Šis vaizdas – tik žmonių akims skirtas! Kai velniai grįždavo į pilį, kai miglų sieną peržengdavo, baltais žmogaus formos debesėliais pavirsdavo. Jie aukštyn kopdavo aukštais kuorais, lenkta siena. Jie šaukdavo: 

– Žinok, gyvensi amžinai! 

– Nepamiršk, visada būsi jaunas! 

Balti žmogaus formos debesėliai linkteldavo vienas kitam ir skubėdavo į savo namelius. Kiekvienas turėjo po mažą pilį. Daug dienų, daug naktų, daug metų ten tūnodavo. Retkarčiais eidavo moterų gundyti. Jiems sielų reikėjo. Velniai vis statė ir statė pilį. 

Stefanijos siela, žinok, po pilies slenksčiu... Gal po bažnyčios slenksčiu? 

– Drebėkite uodeguotieji, raguotieji! Atminkite, jūs dvėsite, o aš gyvensiu amžinai, aš amžinai būsiu jauna. Aš atsiimsiu iš jūsų savo sielą. Aš nugriausiu jūsų pilį! 

Taip nusprendė Stefanija. 

Lyg sunkų akmenį užritino sprendimą ant kalvos. Gal kertinį? Vėjas pakilo... Ne akmenį Stefanija ritino. Velniškai didelį lapų kamuolį... Vėjas spalvotus lapus išnešiojo. Vėl moteris mintis dėliojo lyg rudeninius lapus... „Dievas yra pats stipriausias. Velniai galingi. O moteris kurioje vietoje? Dievas velnių neįveikia. Moteris velnius suka aplink pirštą, aplink plaukus, aplink širdį... Ar visada? Moteris maldomis Dievą garbina. Kartais keikia. Turi už ką moterys Dievą apmėtyti negražiais žodžiais... Dievas yra pats aukščiausias! Po jo – moteris... Taip, moteris. Ne velnias. Pirmiau moteris, tik tada velniai... Ji nugriaus pilį! Bažnyčia kils į dangų ant Pažaislio kalvos.“ 

Stefanija buvo Romos miesto vienuolė. Ji į nežinomus, šaltus kraštus keliavo aplankyti tolimo, labai seniai gyvenusio giminaičio Galaburdos kapą. Stefanija norėjo surinkti visas žinias apie jį ir prašyti Romos kunigų, vyskupų ir popiežiaus, kad Galaburdą paskelbtų šventuoju... Prieš kelis šimtus metų neužmatomi riterių pulkai iš daugelio Europos šalių į Lietuvos žemes ėjo su kardu. Jie Dievą nešė... Galaburda tarp jų buvo. Jis sakė, kad tuščiomis rankomis reikia eiti, atidarytomis širdimis. Jis ne kartą sustabdė karių pulkus pasiruošusius žudyti... Jis sakė, kad žudo tik žvėrys. Žmonės negali vieni kitų žudyti. Galaburdą nužudė žmonės prie Kauno pilies. 

Stefanija netoli Kauno pilies, netoli Nemuno (kokias mažas tų kraštų žmonės stato pilis?), rado pelkėtą mišką, kuriame, pasak liudininkų, buvo laidojami kariai... 

Iš miško brūzgynų išlindo jaunas vyras. Atsisėdo ant briedžio rago. Nebuvo šalia briedžio rago! Būtų mačiusi... Gal buvo? Jaunas vyras basas. Drobiniu kostiumu pasipuošęs. Ant galvos pūpso šiaudinė skrybėlė. 

– Gražioji moterie, – jauno vyro akys lyg ugnelės virpa, šokčioja. – Moterie, ar nori gyventi amžinai? 

– Aš tikiu, kad gyvensiu amžinai, – Stefanija vešlia plaukų sruoga uždengia pusę veido. Viena Stefanijos akis laksto jauno vyro lūpomis ir krūtine. – Aš daug meldžiuosi, po mirties gyvensiu amžinai... Aš liudijimus apie Galaburdą renku. Labai mažai jų liko. 

– Gražioji moterie, – kalbėjo, tarsi dainavo skrybėlėtas vyras. – Aš labai daug žinau apie šventą žmogų Galaburdą. Aš tau viską apie jį pasakysiu... Tik mirti neskubėk. Ir melstis neskubėk. Aš iš tavęs mirtį galiu atimti ir tu visada gyvensi, – jaunas vyras mostelėjo ranka, dingo šiaudinė skrybėlė, rudos garbanos subangavo. – Užmiršk, kad mirsi. Užmiršk, kad mirsi. 

Stefanija nori vyro... Labai seniai tai buvo! Ji meldėsi. Daug meldėsi. Didelė Dievo meilė atėjo į širdį ir į visą kūną. Geismą iš krūtinės išmetė lyg numirėlio drabužius... Jos kūnas dar nepaliestas vyro. Geismas vėl Stefaniją užpuolė lyg alkis, lyg troškulys. Gali pakentėti nevalgęs. Ir negėręs... Stefanija, melskis. Stefanija, melskis! Stefanija, atmink, kad davei įžadus... Melskis! Geismas toks stiprus... Moteris atlošė galvą, plaukai atidengė visą veidą. Ji šypsosi. Jaunuolis priglaudė garbanas prie vešlių Stefanijos plaukų. Jai niežti galvą! Atrodo, kad plaukuose bėgioja pulkai skruzdėlių. Moteris trina galvą į jaunojo vyro pakaušį... Pasaka (gal sapnas?) atkeliauja, kai plaukai susitinka. Negerai, kad plaukuose bėgioja maži vabalėliai... Gal jų ten nėra, gal visoms taip būna, kai glaudžiasi vyrai? Visą kūną niežti! Gerai, kad niežti. Jos kūnu bėgios jaunuolio rankos ir neniežtės... Jis krūtine prie Stefanijos krūtinės prisiglaudė. Galėtų dar arčiau... Jis, jaunasis vyras, iš krūtinės išplėšė (iš širdies), išrovė... Ką? Šalia guli briedžio ragas. Kodėl jaunuolis tik krūtine glaudžiasi, kodėl ne visu kūnu? Stefanijos pirštai apsiveja briedžio rago smailę, žiūri vyrui į akis. Jis, be abejo, pasiėmė Stefanijos sielą! Tegul turi. Stefanija geidžia, kad ir jos kūną pasiimtų jaunas, garbanotas žmogus. Tegul ima... Skaudėtų. Pirmą kartą visada taip būna. Nesvarbu, kad skaudės, ji šypsosis... Ko jis laukia? Stefanija, pamiršai, ką Dievui buvai žadėjusi? Dievas supras, Dievas atleis. Dieve, tu man gražų kūną dovanojai, tegul juo džiaugiasi šis jaunuolis... Dieve, aš velniškai trokštu vyro. Dieve, tu suprasi, tu atleisi. Žmonių čia nėra. Žmonės nemoka suprasti, nemoka atleisti. Tegul jaunasis vyras apkabina, tegul guldo ant samanų. Dieve, aš labai noriu vyro, kad net (gal?) jį myliu! Myliu, labai geidžiu, labai trokštu, myliu... Jaunuolis negirdi Stefanijos minčių. Jis lyg pabaidytas briedis rankomis, kojomis laužydamas šakas tolsta... Balsu Stefanija jį kvies sugrįžti. Klykia... Tik atsidūsėjimai išsiveržia. Dingo balsas. Jeigu jaunasis vyras atsigręžtų... Jis pamatytų ir suprastų, kad Stefanija labai trokšta prie jo prisiglausti. Ji rankas nuleidusi stovi, ant juodų rūbų priešais save sukryžiavusi. Jos rankos nieko nenori uždengti, paslėpti, neleisti. Ne delnai, o dvi rodyklės, susikertančios viršum dvišakumo... Dievas supras, žmonės nemato! Nežinos, kad jaunas vyras ją nurengė... Stefanija pati nusirengs. Dievas supras... Ji atgailaus. Už laimės akimirkas reikia atlikti atgailą! Dievas atleis, žmonės nežinos... 

Jaunuolio jau nemato Stefanijos akys. Pasivys jį... Šoks ant nugaros lyg alkana vilkė. Ji labai alkana... Stefanija žingsnį didina, dažnina. Trukdo juodas siauras rūbas. Atsiraitoja ligi kelių. Puiku! Stefanija bėga per samanas, šuoliuoja nuo vieno nulūžusio medžio ant kito... Trukdo juodas rūbas! Aukščiau klubų atsiraitoja, suriša mazgą. Stefanija skuodžia lyg jaunutė briedė. Jos akys rudaplaukį vyrą regi. Nepaleis iš akių... Nepaleis jo iš savo rankų. Iš glėbio nepaleis! Dievas supras... Ji atgailaus. Žmonės nemato, žmonės nežinos... Stefanija į briedę pavirto? Mažėja atstumas. Tik kelios balos skiria... Jose balti debesys plaukia, svyra pušų šakos. Vanduo šalia. Vanduo atkartoja baltus debesis, pušis, nuogas Stefanijos kojas. Ji virš vandens palinko! Jos veidas vandenyje labai gražus. Velniškai gražus. Rankas vėl virš dvišakumo sukryžiavo... Vandens paviršius viską atkartoja! 

Nejaugi ji vandenyje pamatė pilies kuorus? 

Kieno akims skirta regėti Pažaislio pilį? Tik tirštos miglos, tik šermukšnių uogos, tik kadagių smailės... Ir juodo vandens balos! Ir du bokštai. Ir į vidų įlenkta siena, jungianti bokštus... Vėjas miglas judina. Gal prieš Stefaniją, ne vandenyje stūkso velnių pilis? Balose tik bokštų šešėliai skęsta... Girdėjo šnekas, kai Nemunu plaukė, kad už raudonų plytų bažnyčios, už pilies griuvėsių, netoli upės krantų, velniai stato pilį... Nesutiko juodų, raguotų, uodeguotų. Prieš Stefaniją jaunojo žmogaus pilis miglose skęsta. Gal pilis užburta? Jaunuolis pagrobė jos sielą? Ar siela gali būti raktas? Jaunasis vyras su jos siela, kaip su stebuklingu raktu, atrakins... Miglas išvaikys! Ir išnirs saulėje žėrintys bokštai, sienos, paslaptingi takai. Jis pakvies Stefaniją... 

Jaunasis žmogus į bokštų viršūnes žiūri. 

Jaunasis vyras – labai arti... 

Stefanija ištiesia kairę ranką. Jos ranka nežino, ką daryti, kai taip arti jaunas vyras... Stefanija žegnos rudaplaukį! Gal į vyrą visada reikia tiesti kairę ranką? Kai labai myli, kai velniškai trokšti – tik kairę ranką... Stefanija jaunuolį žegnos kaire ranka. 

– Myliu, – šnabžda Stefanija ir kaire ranka atsiremia į jaunojo vyro širdį. Gal tik į krūtinę? – Trokštu, trokštu. – Moteris abiem rankom įsikimba į rudaplaukio klubus, atsiklaupia. – Myliu, myliu... 

– Tu graži, – rudaplaukis jaunuolis basomis kojomis (ne kanopomis) atsispiria nuo drėgno smėlio, nuo šermukšnių, nuo pušų šakų, per aukštą tvorą liuokteli. Pasislėpė... Vėl atitipena pro vartus. – Tu graži moteris... Vyrai tavimi džiaugsis. Tau auksą po kojomis pils, tau šventoves statys. Tu labai graži. 

– Aš noriu tavęs, – Stefanija užsimerkė, delnais užsidengė akis. 

Moteris atsiminė, kad jos juodasis rūbas aukštai pakeltas, kad skvernai į didelį mazgą surišti... Atrišo mazgą. Juodas rūbas uždengė net kojų pirštus. 

– Ar girdi, aš noriu tavęs! Paėmei mano sielą, kodėl bijai mano kūno? Ateik pas mane, ateik į mane... 

– Tu esi karalaitė, tavimi džiaugsis vyrai. 

– Tavęs, ar girdi, man reikia! Jeigu neliesi manęs, grąžink sielą! 

– Karalaite, tu nežinai, kas aš... Sielos tavosios neatiduosiu. Ji bus mano pilies slenkstis. 

– Tai tu esi velnias? Velniai, žinok, nevisagaliai. 

– Gražioji karalaite, mes Dievą įveiksime. Tada bus didelė šventė. Tada apkabinsime moteris. 

– Dievą jūs įveiksite... Gal Dievą ir įveiksite? Bet jūs nežinote, ką gali moterys? Aš nugriausiu tavo pilį. Su žeme sulyginsiu. Pasitrauk, einu pasiimti savo sielos! Girdi, pasitrauk! Aš pastatysiu bažnyčią... 

Subangavo iš baltų miglų sudėliotos pilies sienos, užsidarė vartai. Pilies sienos lyg jūros bangos pradėjo augti. Jau uždengė pilies bokštus. Kur jaunasis vyras? Prapuolė. Gal niekada nebuvo? Stefaniją miglos užklojo, paskandino. Ji dugne. Virš jos miglos, miglos, miglos... 

Kas pajėgs nugriauti prakeiktųjų pilį? 

Kas juos prakeikė? 

Kur jų pilis: dingsta ir vėl atsiranda? Vėl nėra. 

Ar bažnyčias vyrai dėl moterų stato? Dėl Stefanijos vyrai pastatys bažnyčią... Reikia melstis, ir pastatys. Reikia daug melstis. 

Jeigu sielą velniai nusinešė, ar malda turi galią? 

Stefanija pasikvies daug šventų vyrų! Neliks pilies. Vyrai bažnyčią pastatys... 

Stefanija į Krokuvą nukeliavo. Aplink Vavelio pilį ratus suko. Ten gyvena slibinai ir velniai... Ten aplink bažnyčias daug šventų vyrų vis ratais eina. Stefanija kvietė juos griauti pilį prie Nemuno. Šventi vyrai žiūrėjo į gražiąją moterį su velniais susipykusią, lingavo galvas, trepsėjo kojomis ir vis kartojo tuos pačius žodžius: 

– Mes jų pilies nenugriausime. Dievas su jais tiek metų kariauja. Dievas jų neįveikia. Jie neįveikia Dievo... Mes išgriovėme tvartus, kurie buvo pastatyti netikriems dievams. Mes vietoje jų pastatėme labai gražias bažnyčias... 

Autoriaus nuotrauka: Stasys Babonas. Vidutinio amžiaus vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jo plaukai trumpi, žvilgsnis nukreiptas į skaitytoją. Vyras užsidėjęs akinius juodais rėmeliais, švelniai šypsosi. Jis užsiauginęs neilgą barzdą ir ūsus. Autorius vilki šviesų megztinį, po kuriuo apsirengęs tamsius marškinius.