Pro plyšinę lempą

Monika Vieversytė, LSMUL Kauno klinikų gydytoja oftalmologė, [email protected]

Netikėtas „džiaugsmas“ – miežis

Greičiausiai daugelis atsikėlę ryte, žvilgtelėję į veidrodį ir pamatę paraudusią, skausmingą „dovanėlę“ ant akies viršutinio ar apatinio voko krašto, vadinamąjį miežį, sutrinka. Šis nemalonus darinys dažnai kamuoja žmogų su nusilpusiu imunitetu, sergant įvairiomis lėtinėmis ligomis (pvz., cukriniu diabetu), alinančiomis organizmą, esant blogai mitybai, vitaminų trūkumui ar lėtiniam akių vokų krašto uždegimui (blefaritui). Dažnas iš tėvų ar senelių yra girdėjęs įvairiausių patarimų, kurie turėtų padėti kuo greičiau atsikratyti šio nemalonaus darinio, tačiau jie ne visada teisingi. Šiame straipsnyje apžvelgsime dažniausias miežio išsikėlimo priežastis, diagnostikos ir gydymo ypatumus, ir, svarbiausia, patarimus, kurie padės taisyklingai gydyti, išvengti miežio bei jo sukeliamų komplikacijų. 

Miežis (lot. hordeolum) – tai ūmus pūlingas voko liaukos uždegimas. Išskiriami du pagrindiniai miežio tipai: išorinis arba vidinis. Neretai pastarasis miežis vadinamas karštuoju, nes pasireiškia staiga, sukelia voko paraudimą ir skausmą. Atskirai medicinos praktikoje išskiriamas šaltasis miežis (lot. chalasion). Chalazionas – tai lėtinis voko kremzlės liaukos ir jos aplinkos uždegimas. Šaltuoju jis pramintas todėl, kad paprastai nesukelia skausmo. Miežis ir chalazionas dažniausiai atsiranda suaugusiems 30–50 m. asmenims, tačiau gali pasireikšti ir nepriklausomai nuo amžiaus. 

Ūmus išorinis miežis (lot. hordeolum externum) yra ūminis pūlinis voko krašto riebalinės liaukos, blakstienos folikulo ir jos aplinkos uždegimas. Dažniausiai šią infekciją (apie 90 proc.) sukelia bakterijos stafilokokai. Šios bakterijos randamos ant vokų kraštų, kai sergama blefaritu, taip pat jos gali patekti ant voko pasitrynus nosį ir palietus akį. Augant miežiui, akies vokas parausta, patinsta, tampa skausmingas liečiant, galiausiai susiformuoja geltona viršūnėlė, kuri maždaug 5–7 d. pratrūksta. Pratrūkus miežiui, skausmas palengvėja, uždegimas rimsta. Išsikėlus miežiui gali nežymiai padidėti limfmazgiai, atsirasti nedidelis subfebrilus karščiavimas ir traiškanos vidiniame voko kamputyje. Pajutus, kad auga miežis, patariama dėti šiltus sausus kompresus ant užmerkto akies voko keliskart per dieną, o pratrūkus miežiui – lašinti dirbtines ašaras ir išvalyti ištekėjusius pūlius steriliu vatos tamponėliu. Jokiu būdu negalima miežio spausti kaip spuogo, naudoti kosmetikos, nešioti kontaktinių lęšių. Jei nuo kompresų būklė negerėja, ypač kartu esant blefaritui ir akių junginės uždegimui, gali būti skiriami antibiotikų ir / ar gliukokortikoidų lašai ar tepalai. Net ir negydomas išorinis miežis regėjimui nekenkia ir praeina be pasekmių. Dažni atkryčiai ligoniams, sergantiems cukriniu diabetu. 

Ūmus vidinis miežis (lot. hordeolum internum) auga vidinėje voko pusėje (jį galime pastebėti atitraukus ar išvertus voką, apčiuopiant). Šis miežis atsiranda užsikimšus Meibomo voko liaukutei ir išsivysčius uždegimui. Tai skausmingas darinys. Vidinis miežis linkęs dažniau pasikartoti, jei žmogus serga konjunktyvitu ar neadekvačiai gydant blefaritą. Vidinis miežis dažnai praeina be jokio gydymo, tačiau kartais reikalingas operacinis gydymas. 

Šaltasis miežis – tai kremzlinių (Meibomo) bei riebalinių liaukų užsikimšimas su granuliacinio audinio susiformavimu, dažniausiai pažeidžiantis viršutinį voką. Jis prasideda panašiai kaip ūmus vidinis miežis, bet po kelių dienų paraudimas praeina ir lieka lokalus, kietas, neskausmingas, apčiuopiamas mazgelis. Neretai šaltieji miežiai išauga nepastebimai, o per kelis mėnesius gali išnykti be gydymo. Kaip ir karštasis, šaltasis miežis regėjimui nekenkia, tačiau esant dideliam viršutinio voko chalazionui, jei ragena spaudžiama, išsivysto astigmatizmas ar netikroji toliaregystė, dėl to pacientai gali skųstis pablogėjusiu regėjimu. Svarbu paminėti, kad jeigu šaltieji miežiai kartojasi dažnai, būtina specialisto apžiūra dėl galimo augliuko augimo. Šaltuosius miežius rekomenduojama gydyti sausa šiluma, masažu. Kadangi chalazionas nėra infekcinės kilmės darinys, antibakterinis gydymas nereikalingas. Jei darinys nedidelis ir jo forma nekinta, nėra skubos operuoti, nes per keletą mėnesių (dažniausiai apie 6 mėn.) mazgelis pats išnyksta. Jei šaltasis miežis vargina daugiau nei keletą mėnesių, rekomenduotina kortikosteroidų injekcija į mazgelį arba operacinis miežio pašalinimas. 

Dažniausiai miežių diagnostika remiasi tipiniais klinikiniais simptomais ir nuodugnia vokų apžiūra. Labai retais, neaiškiais atvejais gali tekti imti darinio pasėlį, norint nustatyti infekcijos sukėlėją, ar atlikti biopsiją dėl galimo piktybinio proceso. Jei sergant miežiu viršutinis ir apatinis vokai stipriai patinsta, tampa kieti, sunku judinti akis į skirtingas puses, akis tampa lyg „išstumta“ iš akiduobės, raudona, o pacientas karščiuoja – įtariamas išplitęs voko celiulitas, tuomet svarbu kreiptis į artimiausią Skubios pagalbos skyrių, kad gydytojas oftalmologas galėtų įvertinti infekcijos sunkumą, atliktų bendrą kraujo, C reaktyvaus baltymo (CRB) tyrimus, ir, jei reikia, kraujo pasėlį. Taip pat, pastebėjus, kad yra ne viena pūlinga „galvutė“, o keletas pūlinių, vaizdas dvejinasi, blogėja regėjimas, o skausmą sunku numalšinti vaistais, negalima delsti gydytis, mat kyla pavojingų komplikacijų rizika – akytojo ančio trombozės ir meningito, tromboflebito. Tačiau net ir negydomi miežiai gali pranykti savaime: ūmus miežis dažniausiai praeina per 1–2 savaites (pagerėjimas stebimas po poros dienų), o šaltasis – per 3–6 mėnesius. 

Patarimai iš gydytojo lūpų: 

1. Pagrindinė miežių priežastis – akių vokų krašto uždegimai – blefaritai. Tad jei pastebite paraudusius, traiškanotus vokų kraštus – privalu atlikti vokų higieną (vokų kraštų valymas su ausų krapštukais, suvilgytais vaikams skirtu šampūnu), šildyti vokus sausais kompresais (šiluma ištirpdo vokų liaukučių riebalus, todėl jos rečiau užsikemša), specialiais šildančiais akiniais, kuriuos galima įsigyti akių ligų kabinetuose ar optikose. Jei riebalinės liaukutės linkusios užsikimšti, net ir kai traiškanų nesimato, vis tiek būtina nuolatinė vokų higiena. Žinoma, svarbiausia, kad žmogus laikytųsi švaros: praustų veidą, moterys nakčiai nusivalytų kosmetiką. 

2. Jei miežis tik pradeda kilti – svarbu jį šildyti sausa šiluma, nes tai padeda atsiradusiam mazgeliui „ištirpti“. Sausa šiluma gali būti išvirtas kiaušinis ar bulvė, įvynioti į švaraus audinio skiautę. Patariama priglausti šiltą skiautę ir laikyti apie 10–15 min. 3–4 kartus per dieną prie užmerkto voko. Šiluma padeda miežiui greičiau suformuoti pūlinuką ir pratrūkti, mažina skausmą. Jei miežis pratrūksta – šildyti nebereikia, tuomet reikia vartoti gydytojo paskirtus antibakterinius lašiukus ar tepaliuką. 

3. Miežių nerekomenduojama gydyti šlapiais kompresais (ramunėlių, medetkų arbatų nuovirais, šlapimu, ricinos aliejaus kompresu), nes tai skatina uždegimo plitimą. 

4. Miežio nevalia bandyti išspausti kaip spuogo, nes užkratas gali patekti į kraują ir sukelti sisteminį uždegimą. Svarbu vengti rankų kontakto su miežiu, nes šis gali paūmėti. 

5. Pakilus temperatūrai, pablogėjus regėjimui, būtina kreiptis į gydytoją. Taip pat patariama neužsiimti savigyda ir veltui nevartoti sisteminių antibiotikų, jei gydytojas jų nerekomendavo. 

6. Svarbu užkirsti kelią miežio atsiradimui – stiprinti imunitetą, sportuoti, subalansuoti darbo ir poilsio režimą, įtraukti daugiau vaisių ir daržovių į kasdienio maisto racioną, vartoti maisto papildus, kuriuose gausu B grupės vitaminų. 

Taigi, nors miežis ir nėra maloni „dovanėlė“, tačiau pasitelkus pateiktus patarimus galima jam užkirsti kelią arba jo atsikratyti per trumpą laikotarpį. 

Autorės nuotrauka: Monika Vieversytė. Jauna mergina nuotraukoje matoma nuo pečių iki viršugalvio, pasisukusi kairiuoju profiliu. Jos plaukai tamsūs, ilgi. Ji šypsosi ir žiūri tiesiai į skaitytoją. Mergina vilki šviesų gydytojo chalatą ar palaidinę. 

Nuotrauka: Šaltasis miežis / www.columbiaeye.org nuotr. 

Žmogaus akies nuotrauka. Iš labai arti matoma dešinioji žmogaus akis ir virš jos esantis antakis. Po akimi iškilęs miežis, dar kitaip vadinamas šaltuoju miežiu – tai maždaug pusės centimetro skersmens gumbas, susiformavęs ir iškilęs vidinėje apatinio voko dalyje.