Redakcijos skiltis

Prancūzų rašytojas ir filosofas Volteras yra pasakęs: „Aš kategoriškai nesutinku su tavo nuomone, bet esu pasiruošęs atiduoti galvą, kad tu turėtum teisę ją išsakyti.“ 

Kai kiekvieną mėnesį redakcijoje diskutuojame apie planuojamus straipsnius, vardijame svarbiausius bendruomenės įvykius ar keliame problemas, šio demokratijos šūkio dirbtinai niekada neprisimename. Tačiau džiaugiuosi, kad jis yra virtęs daugumos žmonių vidaus savastimi. Demokratijos mechanizmas sukurtas taip, kad diskusijoje atsiveria tai, kas mąstoma, kokia yra pozicija, argumentai. Ir, turbūt, garbinga diskusija vyksta tada, kai visos nuomonės dedamos ant stalo kaip kortos ir kai tu viską žinai: tuomet žmonės pasirenka arba bent supranta kitų pasirinkimus. Padiskutuoti apie „Mūsų žodžio“ gyvenimą, didesnius ar mažesnius iššūkius, įkvepiančius atradimus, mūsų ir Jūsų lūkesčius labai kviečiame susitikimuose su redakcija jau kovo mėnesį. Per šiuos metus ketiname aplankyti skirtingus regionus, bet pradėsime nuo arčiausiai – Vilniaus (konkrečias susitikimo detales dar patikslinsime). Labai Jūsų laukiame! 

Dar sugrįžkime prie demokratijos, kuri neatsiejama nuo laisvos valstybės mąstymo būdo. Minėdami Vasario 16-ąją mintimis nusikelkime į viso labo tik dvidešimt dvejus nepriklausomo gyvenimo metus, kuriuos 1918 metais Lietuvai atseikėjo istorija. Be abejo, buvo visko, daug atrasta, daug kuo ir nusivilta. Tačiau prieš daugiau kaip šimtą metų gimę lietuvių kultūrininkai, intelektualai, politikai toli pranoko pačią valstybę. Prisiminkime viltingai į ateitį žvelgusius Nepriklausomybės Akto signatarus, vėliau – iš studijų užsienyje – Grenoblio, Fribūro, Liuveno universitetų – sugrįžusius ar jau 1922 m. įkurtame Lietuvos universitete išugdytus lietuvius. Jų idealizmas, pasiaukojimas, entuziazmas ir tikėjimas Lietuvos ateitimi, Lietuvos žmonių mąstymu, kūrybingumu, darbštumu iki šių dienų yra vienas stipriausių valstybingumo sentimentų. Kartu tai ir įsipareigojimas mums – rinktis teisingus orientyrus, nepavargti jų laikytis, pagaliau – nenustoti tikėti savo valstybe. Tad sveikinu su Vasario 16-ąja! 

Ginta Čingaitė-Kiznienė 

G. Čingaitės-Kiznienės nuotrauka: jauna, vidutinio sudėjimo moteris stovi apsnigtame parke šalia medžio. Ji šypsodamasi žvelgia tiesiai į skaitytoją. Moters plaukai tamsūs, šiek tiek dengia pečius. Ji dėvi ilgą šviesų švarko tipo megztinį, kurio kišenėse slepia rankas, kaklą dengia lengvai užmestas languotas šalikas ar skara. Aplink – daug sniego.