Redakcijos skiltis

 

 

 

Parašas po straipsniuVersdamas taškuotos knygos lapus vis prisimenu Tave: žaisdamas su balnams siūti skirta yla Tu įsidūrei akis. Prisišaukęs tamsą, netapai nelaimėliu. Tu šimtams tūkstančių savo nelaimės draugų padovanojai atakimą. Tavieji šeši taškai pabiro Prancūzijoje, Europoje, o vėliau išplito po visą pasaulį dovanodami šviesos spindulį, nešdami skaitymo ir rašymo džiaugsmą. Šis pažadino smalsumą, žinių ir spalvingo gyvenimo troškimą. Ne, ne iš karto Tavasis raštas apsigyveno neregių pirštuose. Jis lyg gėlė pamažu augo, brendo, krovė žiedynus ir atėjus laikui pražydo įvairių raštų knygomis, vėliau persikėlė į kitas viešąsias erdves. Jį sutinkame parkuose, pažintiniuose takuose, muziejuose, viešbučiuose, liftuose, ant kodinių spynų, vaistų pakuočių, butelių etikečių ir dar daug daug kur. 

Kiekviena šalis turėjo savąjį Tavo rašto Prometėją. Mums iš Rygos aklųjų instituto jį atnešė taip pat neregys, akis dėl tėvynės laisvės paaukojęs Pranas Daunys. Raštas suklestėjo, pražysdamas knygų ir žurnalų tiražais. Šia dovana naudojamės iki šiol. Tačiau... Šiandien Tavasis raštas stovi karo lauke. Jis kaunasi ne su matomu priešu akis į akį, o su atėjūnu iš kito, šalto elektroninio pasaulio. Kovojama be mūšių, patrankų salvių ir kraujo. Klastingasis priešas naudoja Tau neįprastus kovos būdus: atbukinimą, tingumą, apkiauteliškumą, siūlydamas kaskart vis lengvesnio tako pasirinkimą. Ši taktika pasiteisina. Skaitmeninės technologijos pėda po pėdos užima Tavojo rašto erdvę, siekdamos nustumti jį į lentyną, kurioje sudėti mazgaraščio, dantiraščio tekstai, majų bei actekų raštai. Užkariautojas nori užsitikrinti mūsų priklausomybę ir bejėgiškumą. Liktų tik atjungti energijos šaltinį ir tamsa apgaubtų mus visus. Tam priešinasi ne tik kultūros lauko žmonės. Tikiu, bendromis jėgomis sulauksime ir pasitiksime ne tik artėjantį brailio rašto šimtmetį, bet ir kitas gražias sukaktis. 

Henrikas Stukas 

 

H. Stuko nuotrauka. Vidutinio amžiaus vyras nuotraukoje matomas nuo liemens iki viršugalvio, pozuojantis šviesiame kambaryje prie lango, kurį puošia lengvai krintančios puošnios plonos užuolaidos. Pro langą matomi žaliuojantys medžiai. Vyro plaukai tamsūs, trumpi, jis užsiauginęs trumpus ūsus. Henrikas vilki tamsų švarką, po kuriuo apsivilkęs tamsią liemenę ir šviesius marškinius, ryši kaklaraištį. Vyras atrodo pasitempęs, susikaupęs ir pasitikintis savimi. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]