Namai kaip iššūkis

Henrikas Stukas, [email protected]

PIRŠTUOSE SPINDINČIOS ŠVENTĖS

Apsisukus metų ratui mes ir vėl visa galva pasineriame į džiugius švenčių rūpesčius. Ieškome artimiesiems ir bičiuliams dovanų, "šukuojame" prekybos centrus ar turgelius dairydamiesi gardėsių, kuriais galėtume praturtinti šventinį stalą. O kur dar žaliaskarės pirkimas, namų puošimas... Neregiams šis prieššventinis laikotarpis - tai dar vienas kantrybės, nuovokumo ir fantazijos išmėginimas. Dailiai papuošti namus jų nematant - ne tik vargas, bet ir didelis iššūkis. Neretas suabejos - ar to tikrai reikia? Eglute gi nepasigrožėsi, nematysi ant jos kabančių nuostabiausių žaisliukų, akys nesigrožės žibančiomis girliandomis, nebent užuosime miško spygliuočio kvapą, nors ir tai vargu - dažna eglutė net nekvepia ir neduria jos spygliai... O gal mes, neregiai, kitaip negu regintieji ruošiamės šventėms ir namus puošiame savotiškai? Visa tai padės išsiaiškinti mūsų pašnekovai. 

Indrė, 28 metai: 

Švenčių tradicijos bei užtaisas yra atsinešami iš šeimos. Aš dėl medikų kaltės nematau nuo penkto gyvenimo mėnesio. Be manęs augo dar dvi sesės. Šeimoje niekas neišskyrė mano turimos negalios: augau kaip sveikas vaikas. Visos trys labai nekantriai laukdavome švenčių, o ypač Kalėdų. Mūsų šeima turėjo labai didelę, lubas siekiančią dirbtinę eglę. Be jos dar turėjome mažyčių eglučių. Jas apčiupinėjusi įsivaizdavau didelės eglės formą. Mano dirbtinės žaliaskarės privalumas buvo tas, kad puošdama nesusibadydavau pirštų. Ypač smagu rankose būdavo laikyti ir čiupinėti kalėdinius žaisliukus. Jie stikliniai ir labai trapūs, įvairiausių formų ir dydžių. Įspūdį palikdavo bumbulai. Vyresnioji sesė man mėgino papasakoti, kokios jų spalvos, kad jie žėrėte žėri. Minėjo geltoną, mėlyną, žalią, raudoną. Deja, spalvas man buvo sunku įsivaizduoti. 

Eglę puošdavome pagal tam tikrą tvarką. Iš pradžių sesės su mama eglutę papuošdavo spalvotomis ir sidabrinėmis girliandomis. Tada ateidavo mano eilė. Didžiausias iššūkis - nesukabinti žaisliukų per arti vienas šalia kito, o dažnai juos taip ir sukabindavau. Tik vėliau įgudau eglutę puošti proporcingai einant nuo vienos šakos prie kitos. Ypač smagu būdavo ant eglutės kabinti voko formos dovanėles. Nuo pat vaikystės turiu svajonę. Ji gal kam pasirodys naivoka, bet man tikrai ne. Visada svajojau papuošti eglės viršūnę, kurią tėvų namuose puošdavome varveklio formos žaisliuku. Deja, iki šiol svajonė lieka neįgyvendinta. Meluočiau sakydama, kad eglutę puošiu be priekaištų. Visada šalia buvo matančios sesės ir tėvai, dabar - vyras. Prireikus mano "broką" jie bemat paversdavo grožiu. Dažniausiai man patikėdavo puošti vieną eglės pusę. Tiesą pasakius, iki šiol puošiant kalėdinę eglutę nutinka visko. 

Man patinka įvairių faktūrų girliandos. Smagu jas čiupinėti ir kartu su šeima puošti ne tik eglutę, bet ir visą butą. Tiesa, neregiui vienam girliandos neįmanoma tiesiai pakabinti. Ant kambario šviestuvo taip pat kabiname didelį burbulą, o ant langų klijuojame kalėdinius paveiksliukus. O kokios Kalėdos be snaigių? Mano sūnus pirmokas jau išmoko jas karpyti, tad jomis puošiame visą gyvenamąją erdvę. Ypač gražu, kai snaigės įsitaiso po egle. 

Dabar pati auginu du vaikelius. Pernai su vyru nusprendėme pasidaryti šeimos altorėlį, todėl baltai papuošėme spintelę. Ant jos viršaus įsitaisė šv. Kalėdų bičiuliai, tarp jų garbingiausią vietą užėmė angeliukas. 

O kokios šventės be dovanų?! Šiais laikais jas ypač sunku rinkti artimiesiems ir draugams. Parduotuvėse juk visko tiek daug. Ieškodama kalėdinių dovanėlių nerenku niekučių, stengiuosi išrinkti reikalingą. Žinoma, tokios dovanos nepigios. Manau, kartą per metus juk galima palepinti artimuosius ar draugus. Štai vienas pavyzdys - plaukų šepetys. Jį galima nupirkti vos už kelis eurus. Bet geras ir kokybiškas plaukų šepetys kainuoja keliasdešimt eurų. Taip pat mėgstu dovanoti kvepalus. Artimieji žino, kad mano išrinktieji kvepalai nebus pigūs ir pasižymės subtilumu. Nesugalvojusi tinkamos dovanos nesivaržau po egle padėti vokelį su pinigais. 

Aurelija, 39 metai: 

Kalėdos, o ypač Kūčios, man asocijuojasi su šeimos susibūrimu. Nuo pat mažų dienų važiuodavome pas močiutę. Dabar pamečiui šventes sutinkame tai pas mano, tai pas vyro tėvus. Švenčių vertybės išliko tos pačios, tik į jas pradėjau žiūrėti kitaip. Lūžio taškas - 29-asis mano gimtadienis. Likus vienai dienai iki jo netekau regėjimo. Prie turimos vienos negalios prisidėjo dar kita. Jeigu anksčiau šventėmis džiaugiausi akimis, tai dabar - lytėdama. Visiškai kitą prasmę man įgavo tradicija Kūčių vakarienės metu iš po staltiesės traukti šiaudą, simbolizuojantį gyvenimo ilgumą. Dabar šventes vertinu asmeniškiau ir jautriau. 

Nuo vaikystės buvau pratinama daryti viską pati. Apakusi galvojau, kad to nebeįstengsiu... Laikas sustato viską į savo vėžes: nepaisant tamsos, grįžo noras viską daryti pačiai. Ne išimtis ir namų puošimas šventėms. Kažkada esu pasvarsčiusi apie dizaino studijas, bet jų neįgyvendinau: užteko pajusti, kad turiu užtektinai įgūdžių. Kiekvienais metais dabindama namus stengiuosi sugalvoti vis kažką naujo ir netradicinio, galvoju ne tik apie vizualiką, bet ir apie garsą. 

Pirmiausia, visi darbai prasideda nuo eglutės puošimo. Turime nedidelę, dirbtinę. Išlanksčiusi jos šakas ir patogiai pastačiusi ant balto pagrindo, dažniausiai baltos staltiesės, puošiu ją žaisliukais. Esu pedantė, todėl estetika ir proporcijos man ypač svarbios. Ant apatinių šakų sukabinu didžiausius ir sunkiausius žaisliukus. Kildama aukštyn kabinu lengvesnius ir mažesnius. Žaisliukus kabinu zigzagais, itin kruopščiai čiupinėdama jau papuoštas eglės šakeles. Mintyse įvertinu atstumus, kad nebūtų didelių tarpų arba žaisliukai nesiliestų vienas prie kito. Eglutės viršūnę papuošiu dirbtinėmis medžiaginėmis, pačios pasidarytomis, rožytėmis. Rožyčių centre visada yra girliandos lemputė. Tiesa, girliandą uždedu jau sukabinusi žaisliukus. Žinau, kad negerai darau, bet tai mano stilius. Įjungus lempučių girliandą - pražysta rožytės. Nemėgstu gausiai puošti eglutės. Ant jos žaisliukų ir kitų papuošimų turi būti saikingai. Puošiant žaliaskarę turime ir savo ritualą: nors puošiu viena, vyrui patikėdama tik šį tą pataisyti, kiekvienas šeimos narys ant eglutės turi pakabinti mažiausiai po vieną žaisliuką. 

Papuošusi eglutę skubu prie lauko durų. Prie jų blizgučiais prikabinu varpelį. Atidarius, uždarius duris - suskamba varpelis. Mūsų buto skambutis turi daug melodijų. Artėjant šventėms nustatau kalėdinę melodiją. Ateinančius ji ypač sužavi ir pažadina šventinę nuotaiką. Puošiu ir durų staktas. Pirmiausia sukarpau 15-20 cm ilgio spalvotas dovanų juosteles. Ant jų suveriu karoliukus. Tai padariusi paprašau vyro, nes jis aukštesnis, pritvirtinti juosteles prie blizgios girliandos ir ją lipnia juosta pritvirtinti prie viršutinės durų staktos. Langus papuošiu specialiais plastmasiniais žibančiais žaisliukais. Juos įjungus langai sutviska įmantriausiomis spalvomis. Vienais metais iš vielos išlanksčiau kalėdinę žvaigždę. Ją apsukau lempučių girlianda. Aplinkiniams šis sumanymas labai patiko. 

Sigita, 57 metai: 

Mudviem su vyru šv. Kalėdos - tai džiugus ir viltingas laukimas, kuris apvainikuotas stebuklu - naujos gyvybės, dar labiau sutvirtinančios tikėjimo pamatą, gimimu. Tai dvasinio susikaupimo, apmąstymo ir atleidimo metas. Su vyru esame praktikuojantys katalikai. Nors abu ir nematome, bet visada dalyvaujame Piemenėlių Mišiose ir pirmos šv. Kalėdų dienos rytinėje bažnyčios maldoje, vadinamosiose rarotose. Šias tradicijas stengiuosi perduoti dukrai bei anūkams. 

Artėjančios šventės ne tik penas dvasiai ir tikėjimo puota, bet tai ir šeimos susibūrimo, vienijimo laikas. Mūsų šeimoje ši tradicija perduodama iš kartos į kartą. Prie šventinio stalo sėdame ne tik su dukra, bet ir su dviem mano sesėmis bei jų šeimomis. Kalbu apie šventės kulminaciją, nors iki tol laukia dar daug svarbių pasiruošimo darbų. Jie prasideda nuo buto tvarkymo ir plovimo. Tai padarius drauge su vyru puošiame dirbtinę eglutę. Papuošta eglutės šakelė ir virtuvėje suranda savo vietą. Tada eilė šventinėms girliandoms. Iki šiol nežinau, kodėl mes tai darome. Gražiųjų švieselių mudu tikrai nematome. Žinoma, tai džiaugsmas anūkams. 

Mudviem su Arvydu svarbesni kiti šventės akcentai: puošnios nertinės staltiesėlės, įvairios servetėlės, ant kurių puikuojasi angeliukai. Juos palietus giedrėja nuotaika ir sugrįžta tas vaikiškas, džiugus, žodžiais sunkiai nusakomas švenčių laukimo nekantrumas. 

Nuotrauka: Namų puošimas šventėms sustiprina jų laukimą / www.pexels.com nuotr. 

Mergaitės (mažaug apie 10 metų), puošiančios namus kalėdinėmis dekoracijomis, nuotrauka. Pirmame nuotraukos plane, dešinėje nuotraukos pusėje, matoma ant taburetės užsilipusi mergaitė. Pasistiebusi ant pirštų galų, ji dešine ranka ant virtuvės spintelės krašto kabina ilgą kalėdinę eglės šaką, o kaire ranka pasirėmusi laikosi į spintelės kraštą. Mergaitė liekno sudėjimo, ilgų garbanotų plaukų, kurių dalis surišta į du kuodus viršugalvyje. Ji vilki tamsią trumpą suknelę ilgomis rankovėmis ir šviesias pėdkelnes. Priešais ją matomas šviesus virtuvės baldų komplektas - medinės spintelės su stiklo durelėmis, spintelėse sudėti įvairūs indai, taip pat prie sienos kabantys maisto ruošos įrankiai. Kairėje pusėje stovi šviesus šaldytuvas, ant kurio - vaza su gėlių puokšte. Kairėje nuotraukos pusėje iš arti matoma papuoštos Kalėdų eglutės dalis.