Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Ukrainos nepriklausomybės dainius Jevhenas Adamcevičius

Iki Krymo aneksijos Jevheno Adamcevičiaus (Evgen Adamcevič) - neregio kobzos ir bandūros virtuozo, paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleidusio pusiasalyje - atminimas ten buvo gyvas ir saugomas: kasmet vykdavo jam dedikuoti renginiai, įrengta ekspozicija bibliotekoje, jau buvo parengtas projektas ir dairomasi medžiagų muziko monumentui... Dabar daugiausia, ko gali tikėtis ukrainiečių kultūros puoselėtojai užgrobtame krašte, - kuklūs jubiliejinių metinių minėjimai. Jokio paminklo, žinoma, nebus, kadangi J. Adamcevičiaus sukurtas „Zaporožės maršas“ yra ta muzika, kurios Ukrainos priešas bijo. 

Sovietai šią melodiją uždraudė, nes ji pernelyg priminė Sečės šaulių (1917-1919 metų nepriklausomos Ukrainos kariuomenės) muziką. Rusija taip pat nenori jos girdėti, nes tai yra neoficialus šalies himnas, didžiulės vidinės galios kūrinys, vienijantis tautą. Tai Ukrainos stiprybė, tapusi garsu. XX amžiaus devintajame dešimtmetyje juo prasidėdavo Ukrainos nepriklausomybės siekio mitingai, jam skambant savo posėdžius pradeda Aukščiausioji Rada, tai yra valstybės muzikinis simbolis. 

Jevhenas Adamcevičius gimė 1904 m., apako būdamas vos dvejų. Muziko kelias buvo savaime suprantamas jo pasirinkimas. Jis mokėsi iš tikro bandūros meistro Musijaus Oleksejenkos (Musiy Oleksienko), kuris iš pradžių pabūgo iššūkio mokyti neregį, bet niekada nepasigailėjo pasidalijęs žiniomis su talentingu jaunuoliu. Romnuose, kur Jevhenas gyveno pas močiutę, buvo stipri kobzarių bendruomenė, kapela, į kurią Adamcevičius kaipmat įsiliejo, koncertavo kolektyvuose ir atliko solo partijas. 

Kobzariai tuo metu buvo ne vien liaudies muzikantai ir folkloro tradicijos sergėtojai. Jie buvo moraliniai autoritetai ir tautinės dvasios, tiesos nešėjai. Jų įtaka buvo tokia stipri, kad ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje su kai kuriais iš jų buvo susidorojama, apkaltinus išdavyste ir prilipdžius „tautos priešo“ etiketę. Adamcevičius nepakliuvo nemalonėn, visą gyvenimą muzikavo laisvai. Dalyvaudamas kobzarių suvažiavimuose bei keliaudamas su kapela, jis aplankė didžiuosius Ukrainos miestus, taip pat ir Maskvą, Sankt Peterburgą. 

Tiesa, jis neturėjo oficialaus darbo, todėl pensija jam taip pat nepriklausė. Lydimas savo žmonos Lidijos Adamcevič, su kuria užaugino tris dukteris, jis atvykdavo groti turgaus aikštėje. Tai buvo laikoma elgetavimu, ir jį neretai išvarydavo milicija. 

1969 m. įvyko istorinis kobzarių koncertas Kijevo T. Ševčenkos operos ir baleto teatre, kuriame neregys pirmą kartą atliko pagal girdėtą liaudies motyvą savo seniai jau sukurtą, beveik visą gyvenimą glūdintą kompoziciją. „Zaporožės maršas“ buvo tuomet atliktas pirmą kartą, ir pasirodė publikai toks veriamai pažįstamas, gimtas ir gražus, kad kobzarius turėjo jį atlikti tris kartus! Liaudies muzikantai buvo sutarę groti tik po du kūrinius, be jokių pakartojimų ir kitokių užtęsimų, bet ši išimtis buvo padaryta ir niekada neginčyta, mat kiekvienas tuo metu jautė įvykus kažką ypatinga. 

Tuo metu kaip tik vyko pokyčiai liaudies muzikantų veikloje: steigėsi bendrijos, pradėti rengti apmokami koncertai. Deja, Jevhenui Adamcevičiui neilgai teko mėgautis pagerėjusia materialine padėtimi. Jis susirgo ir persikėlė pas savo dukterį į Cholmovkos kaimą Krymo pusiasalyje. 1972 m. muzikantas mirė, nesulaukęs tų dienų, kai „Zaporožės maršas“ ėmė budinti Nepriklausomybės siekiančią tautą. Ir budina ją, išlaiko budrią ir išdidžią iki šiol. 

Paspaudę nuorodą paklausykite J. Adamcevičiaus „Zaporožės maršo“. 

Nuotrauka: J. Adamcevičius 

Garbaus amžiaus vyras nuotraukoje matomas nuo liemens iki viršugalvio, kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Abiejomis rankomis vyras laiko ukrainiečių liaudies muzikos instrumentą - bandūrą. Instrumentas maždaug metro aukščio, trisdešimties centimetrų pločio, su daugybe stygų, tad atrodo tarsi gitaros ir kanklių hibridas. Vyro žvilgsnis nukreiptas į viršų, lūpos pravertos, gali būti, kad muzikantas dainuoja. Vyro galva beveik plika, jo antakiai tamsūs ir vešlūs, jis taip pat užsiauginęs ilgus ūsus. Muzikantas atrodo susikaupęs. Jis vilki šviesius, ukrainiečių liaudies motyvais puoštus marškinius ilgomis rankovėmis.