Redakcijos skiltis

 

 

Parašas po straipsniu

Silpniau matant pagunda apsimesti, kad esi toks kaip visi - be galo didelė. Ir dažnai tai pavyksta - tol, kol neateina tamsūs, lietingi vakarai, kol netenka vienam atsidurti nepažįstamoje teritorijoje (o jei dar ten yra stiklinių staliukų - valio, imam abordažu!), kol naujasis pažįstamas, stebėdamas, kaip kelintą kartą vietoj duodamo daikto bandai paimti orą, nepasiteirauja „Ką čia darai?..“ Štai tada negalia drąsiai iškelia galvą. Ir ne tik galvą, bet ir kumštį, kuriuo kietai smogia į paširdžius. Pripažinti savo negalią sunku. Keistai besielgiantį silpnaregį aplinkiniai gali palaikyti girtu, „apsirūkiusiu“ - kokiu tik nori, bet tik ne prastai matančiu. Padėti gali tik prisipažinimas, kad blogai matai. Tik tada šalia esantis žmogus nustos bijoti „įtartino“ elgesio, paklaus, pasiūlys pagalbą. 

Pavojingiausia - numoti ranka į savo akių sveikatą. Sukantis nematančiųjų bendruomenėje, tai padaryti labai lengva. Kažkam gydytojai dėl akių uždraudė sportuoti? Ai... juk nekreipti dėmesio į medikų perspėjimus taip „kieta“! Kažkam pusę metų skaudėjo akį - „vyriškai“ kentėjo, kol galiausiai medikai nustatė agresyvią glaukomą, „suėdusią“ didžiąją dalį regėjimo. Kai man akyje pradėjo plaukioti juodos dėmės, regėjimo bičiulis „paguodė“: ko tu čia nerviniesi, juk kita akis liks. Ir aš pati ne geresnė: kolegei pasiskundus, kad temato tris eilutes, tik pavydžiai suniurnėjau: „Duotų kas man tas eilutes...“ O iš tiesų - reikia lėkti pas gydytoją. Skubos tvarka. Ir kuo mažesnis regėjimo likutis, tuo greičiau. Dviem oftalmologams uždaviau tą patį klausimą: „Ką daryti, kad išsaugočiau savo akis?“ Vienas patarė melstis. Kitas - lankytis pas medikus ir nuolat stebėti akių būklę. Taip, galima melsti milijono, tačiau pirmiausia reikia bent loterijos bilietą nusipirkti! 

Todėl akių gydytoją turime susirasti patį geriausią. Tokį, kuris nesistebėtų išgirdęs triaukštę diagnozę, neaikčiotų, pamatęs akių dugną ar skaičiuodamas dioptrijas. Tokį, kuris padėtų ieškoti išeičių - unikalių ir nestandartinių. Dėl kurio būtų verta važiuoti ir du šimtus kilometrų. Nes rūpintis savo akimis - kad ir kiek jos tematytų - tiesiog būtina. 

Ramunė Balčikonienė 

 

Ramunės Balčikonienės nuotrauka. Moteris nuotraukoje matoma nuo pečių iki viršugalvio, į skaitytoją pasisukusi kairiuoju profiliu. Ji šypsosi ir žiūri tolyn. Moters plaukai trumpi, tamsūs ir garbanoti, jos veidą švelniai apšviečia saulės spinduliai. Ramunė vilki tamsius marškinėlius su apykakle. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]