Mūzų pėdsakais

Alvydas Valenta, [email protected]

KAI DINGSTA SPALVOS

Žalia žolė vasarą, geltoni lapai rudenį. Ką reiškia spalvos tiems, kas jas mato, ir ką žinome apie jas tie, kurie nematome? Prieš metus Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista prancūzų rašytojo Jeano–Gabrielio Causse knyga "Mūsų gyvenimo spalvos" (jau yra ir garsinis jos variantas) netapo sensacija Lietuvos knygų padangėje, tačiau tiems, kas domisi spalvomis ar norėtų daugiau apie jas sužinoti, gali būti net labai įdomi. Rašytojas yra kartu ir dizaineris, spalvų teorijos specialistas, 2014 m. išleidęs sėkmės sulaukusią studiją "Nuostabi spalvų galia". Taigi tai, apie ką rašo "Mūsų gyvenimo spalvose", reikia manyti, tikrai žino. 

Akluosius ši knyga turėtų sudominti ne tik todėl, kad spalvų suvokimo ypatumus tyrinėja nuo gimimo neregė mokslininkė Šarlotė, bet ir dėl to, kad apie jas pasakojama populiariai, suprantamai ir kartu įdomiai, pateikiama daug kultūrinių faktų bei paralelių. Šarlotė veda radijo laidą kurioje kalba apie spalvas, tačiau sutiko tai daryti su viena sąlyga – jos aklumas neturi auginti laidos reitingų. Taigi klausytojai nežino, kad laidos autorė spalvų specialistė – neregė. 

Iškart pastebėsime, kad knygos siužetas paprastas, kartais – dirbtinokas ar net primityvus. Susidaro įspūdis, kad autoriui jis mažiausiai rūpėjo, užtat spalvos – visai kas kita! Pirmiausia, kaip knygoje atsiranda neregė spalvų specialistė? "Tai, kad Šarlotė Da Fonseka tapo viena geriausių spalvų žinovių, kalta paprasčiausia provokacija. Kai neurologijos studijų praktikos vadovas, kurio ji negalėjo pakęsti, vieną dieną pasiteiravo, kokia būsianti jos disertacijos tema, ji nedvejodama atsakė, kad "spalvos". 

– Juokaujate? – nustebo profesorius. 

– Kodėl? – atsakė ji tokiu švelniu balsu kaip ir jos šypsena. – Jūs ne blogiau už mane žinote, kad spalva tėra iliuzija. Kaip sakė Mišelis Pasturo, ji egzistuoja tik tada, kai į ją žvelgiame. Pasaulyje nerasite dviejų žmonių, kurie spalvas matytų visiškai vienodai. Asmeniškai aš nesu paveikta šios regėjimo apgaulės. Todėl galiu vertinti iš tokios perspektyvos, kokios jūs neturite." 

O tada ištinka toji nelaimė – vieną dieną pradeda dingti spalvos, o gal žmonės praranda sugebėjimą jas matyti. "Pasaulis po šia švinine marška tapo tartum paralyžiuotas. Vartotojiška visuomenė visiškai sulėtino apsukas. Kalėdiniai pardavimai katastrofiški. Voratinklio spalvos prekės internete atrodo mažiau patrauklios. Niekas nenori tikėti pilką paltą vilkinčiu Kalėdų seneliu. Pagaminti nespalvoti patiekalai nekelia apetito. Iš vaistinių iššluoti vaistai nuo depresijos." 

Kodėl spalvos išnyko, negali įtikinamai paaiškinti nei Šarlotė, nei jos kolegos kiti mokslininkai. Spėlionių, prielaidų yra įvairių, pavyzdžiui achromatopsija – nesugebėjimas suvokti spalvų. "Paprastai liga yra įgimta arba išsivysto dėl smegenų pažeidimo, bet gal ji mutavo ir tapo itin užkrečiama. Tarsi epidemija, kurią sukelia nežinomas virusas", – svarsto Šarlotė. – Gali būti, kad mūsų žievė nebegali iššifruoti informacijos. Paprastai spalvos susimaišo užpakalinėje galvos srityje, esančioje už smegenų." 

Į tai Šarlotės pašnekovė replikuoja, kad spalvas mes matome ne akimis, o pakaušiu... Išnykus kiekvienai naujai spalvai iš žmonių gyvenimo, Šarlotė ne tik svarsto galimas tokio jos "poelgio" priežastis, bet ir aptaria pačią spalvą, jos suvokimo, vartojimo ypatumus. Tai, ko gera, įdomiausia ir vertingiausia knygos dalis. Štai dingsta geltona... "Galbūt ji įsižeidė, kad daugelyje civilizacijų ją laikė pačia negražiausia iš visų spalvų. Ir visai nejuokinga, kai pats esi geltonas. Taip pat ji yra išduotųjų ir Judo drabužių spalva. Be to, naciai ją sąmoningai pasirinko žydų žvaigždei. Vis dėlto, kai kuriems ši spalva atrodo labai graži, pavyzdžiui, Džonui Hercui. Lygiai prieš šimtą metų geltona spalva jam atnešė sėkmę. Šis žmogus dvidešimtojo amžiaus pradžioje valdė Čikagos taksi bendrovę, kurios visi automobiliai buvo juodi. To meto transporto priemonių stabdžiai ir pakabos buvo prastos kokybės, todėl dažnos eismo nelaimės nieko nebestebindavo. Kai Hercui pasitaikė galimybė įkurti taksi kompaniją Niujorke, jis pamanė, kad jei pėstieji ir kiti vairuotojai taksi automobilius matytų iš toli, avarijų skaičius gerokai sumažėtų. Todėl jis ieškojo kontrastingų spalvų. Pats nustebo, kad tai buvo ne juoda ir balta, o juoda ir geltona. Taip jis pasirinko šias dvi spalvas savo naujajai flotilei ir įkūrė kompaniją "Yellow Cabs". 

Silpnaregiai gerai žino, kad kontrastą tamsiam paviršiui galima gauti panaudojus ne tik baltą, bet ir geltoną spalvą, ir kaip būtų patogu, kad kontrastingų geltonų linijų būtų kuo daugiau. Šarlotė primena: "Jautrumas spalvoms skiriasi pagal epochas ir kultūras. Pavyzdžiui, Aristotelio laikais buvo tik penki spalvų pavadinimai: balta, raudona, žalia, mėlyna, juoda. Ir jokių žodžių kitoms spalvoms apibūdinti. Galbūt tai įrodo, kad graikai nebuvo tam itin jautrūs. Šviesa ir tamsa buvo dominuojančios sąvokos. Spalvas skirstydavo tik pagal jų ryškumą tarp baltos ir juodos... Antikoje balta buvo tik itin ryški geltona, o juoda – pati tamsiausia mėlyna... Daugybė tautų, pavyzdžiui, actekai ir japonai, ilgai painiojo mėlyną su žalia." 

O štai kaip spalvų specialistė apibūdina žalią spalvą: "Žalia spalva įkvepia pasitikėjimo. Neatsitiktinai 1861–aisiais ji buvo pasirinkta spausdinant dolerius. Reikėjo, kad žmonės atsisakytų aukso ir patikėtų paprasto popierėlio verte. Kazino lošimų namuose buvo išbandyti skirtingų spalvų kilimai. Patiesus raudoną kilimą, žaidėjas stato dideles pinigų sumas, bet greitai sustoja. Kai kilimas mėlynas, jis žaidžia vangiai. Kai žalias – negaili pinigų. Bet, svarbiausia, jei žaidėjas pralaimi, jis įsitikinęs, kad kitą kartą pavyks, todėl toliau lošia. Tiesą sakant, žalia daugelyje civilizacijų simbolizuoja viltį." 

Mėlyna yra mėgstamiausia visų civilizacijų spalva. Violetinė – simbolizuoja tikėjimą, bet taip pat – elitą. Europoje tai yra vyskupų ir kardinolų spalva. Tik Prancūzijos ir Anglijos karaliams buvo leidžiama vilkėti violetinius gedulo drabužius. Japonijoje ši spalva buvo skirta tik imperatoriams. Ji nesąmoningai kelia pagarbą ir suteikia paslaptingumo. Rusų kalba "krasnyj" gali reikšti "raudonas" arba "gražus". Jiems abi šios sąvokos – sinonimiškos. 

Kalbant apie spalvas, egzistuoja ir toks reiškinys kaip sinestezija, kai spalva suvokiama skonio receptoriais, lytėjimu ar klausa. Antai profesorius iš Rusijos, Šarlotės žodžiais, oranžinę spalvą apibūdino kaip šiurkščią, geltoną – ypač glotnią, o raudoną – šiurkščią ir tuo pačiu lipnią. Pačiai Šarlotei spalva pirmiausia yra kvapų ir skonių mišinys. Pavyzdžiui, oranžinė kvepia kaip vaisius, bet jos skonis – rūgštus. Geltona – dar rūgštesnė, jei ji yra citrinų atspalvio, bet ji gali būti subtili kaip kiaušinio trynys ir turėti narcizų ar šluotinio sausakrūmio aromatą. Balta yra pieno arba vištienos skonio ir kvepia kokoso riešutais arba kai kurių rūšių orchidėjomis. Juoda dvelkia saldymedžiu ir kava, bet kartais dvokia sudeginta padanga ar prisvilusiu patiekalu. 

Knygos pabaigoje pasaulis vėl tampa spalvotas, o tuo pačiu – džiaugsmingas ir žavingas. "Pasak mokslininkų, – svarsto Šarlotė, – mūsų regėjimo sistema ir žievė sugeria bei apdoroja spalvų bangas. Jeigu į tas pačias spalvas žiūrime labai atidžiai, jų bangos aktyvina daugybę mūsų smegenų zonų, bet mes suvokiame tik nedidelę dalį šio reiškinio pasekmių. Spalva turi galią mus žavėti, stebinti, nuraminti, įkvėpti energijos, atpalaiduoti, sujaudinti, skatinti kūrybiškumą." 

Keletas žodžių apie pačią Šarlotę. Kaip jau minėjome, ji nu gimimo neregė. Vaikšto su baltąja lazdele, puikiai įvaldžiusi šiuolaikines informacines technologijas. Autorius nesivargina pasakoti, kaip jo herojė sprendžia akliesiems iškylančias gyvenimiškas problemas. Užtat pati viena nuskridusi į Niujorką sutikti Naujųjų metų, Šarlotė leidžiasi į vienos nakties meilės nuotykį su jai patikusiu taksistu indu ir susilaukia dukters. Ja nuoširdžiai rūpinasi. Kitaip sakant, laisva, savarankiška, išsilavinusi, žavi, gyvenimo džiaugsmą spinduliuojanti šiuolaikinė prancūzė moteris! 

Pirma nuotrauka: Knygos "Mūsų gyvenimo spalvos" viršelis. 

Knygos "Mūsų gyvenimo spalvos" viršelis. Ant jo, viršuje, parašytas knygos autoriaus vardas – Jean Gabriel Causse. Knygos viršelis – nespalvotas, ant balto lapo juodu rašalu nupieštas jaukaus miesto vaizdas, greičiausiai Paryžiaus, nes viršutinėje knygos viršelio dalyje, dešinėje pusėje, matomas garsusis Eifelio bokštas. Tai aukšta, 301 metro aukščio metalinė konstrukcija, stovinti ant keturių kojų ir kylant į viršų pereinanti į vientisą bokštą smaila viršūne. Šalia Eifelio bokšto nupiešta šviečianti saulė, medžiai, daugybė namų, gatvių, vaikščiojanti pora ir daugybė kitų smulkių objektų. 

Antra nuotrauka: Jean–Gabriel Causse yra ne tik rašytojas, bet ir dizaineris, kuris specializuojasi spalvų suvokimo, jų poveikio elgesiui srityje / www.twiter.com nuotr. 

Romano autoriaus portretas. Vyras vidutinio amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo, nuotraukoje matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, kiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Vyro plaukai ir trumpa barzda – žilstelėję, jis vilki šviesų švarką ant marškinėlių. Vyras švelniai šypsosi, gilus žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją.