Ir kūnui, ir sielai

Alvydas Valenta, [email protected]

MIŠKŲ IR PELKIŲ TAKAIS

Šiais laikais kelionėmis nieko nenustebinsi. Keliauja visi, taip pat ir aklieji: į Egiptą, Indiją, Tailandą... Joja ant dramblių, važiuoja į džiungles, lanko krokodilų parkus. Bet ne visi turi finansinių galimybių, sveikatos ar noro trenktis į pasaulio kraštą. "Tikroji būtis skleidžiasi šiapus horizonto, - tvirtina filosofas Arvydas Šliogeris, anapus - tėra vien jos fantomai." Šiapus horizonto yra tėviškė, gimtinė, na, dar tėvynė. Anapus - visa, kas tolima, nepažįstama - Himalajai, Havajai, Maldyvai... Žinoma, keliavome ir keliausime, nes šiuolaikiniame pasaulyje kelionės jau seniai yra tapusios verslo, įvaizdžio, kasdienybės kultūros dalimi. Pagaliau, daugelis žmonių keliauja ne vaikydamiesi įvaizdžio ar "gero tono" reikalavimų, o todėl, kad įdomu, kad nori patirti, pamatyti, sužinoti. Tik keliaujant po svetimus kraštus (paprastai tokios kelionės vyksta kartą ar du per metus), nereikėtų pamiršti, kad nuostabių vietų, įdomų maršrutų yra ir Lietuvoje. Juo labiau, jeigu nematai ar silpnai matai, o piniginėje - ne tūkstančiai, ar jeigu organizmas jau nepakelia ilgų kelionių nuovargio. Beveik kiekviename rajone yra ką pamatyti, kur pramiklinti kojas, pusdieniui ištrūkti iš "keturių sienų" nelaisvės. Lietuvoje vis labiau vertinami nacionaliniai ir regioniniai parkai, juose įrengti pažintiniai takai, apžvalgos bokštai. Nuvykti į tokį parką, pasivaikščioti jo takais dažnai nereikia nei didelių lėšų, nei daug laiko, o įspūdis - pats geriausias. Vadove po kai kuriuos jų sutiko pabūti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) viešųjų ryšių specialistė Diana Rakauskaitė. Dalį jos minimų vietų bei maršrutų aklieji yra aplankę bei patikrinę, kiti dar laukia jų dėmesio. 

 Pradėti pažintį su nacionaliniais ir regioniniais parkais D. Rakauskaitė siūlo nuo juose įsikūrusių lankytojų centrų. Dabar šie centrai įrengti labai išmoningai, pasitelkiant naujausias informacines technologijas, fantaziją. Paprastai ten, kur daug technologijų, liečiamųjų ekranų, nelabai yra ką veikti neregiui. Tačiau nėra taip, kad visos šių centrų ekspozicijos būtų orientuotos tik į regėjimą. Antai Sartų regioninio parko lankytojų centre galima rankose palaikyti bebro kaukolę, elnio ragą, pasėdėti sėlių valtyje, rankomis apžiūrėti šalia centro, ant ežero kranto, stovinčias modernaus meno skulptūras. 

Pereikime prie pažintinių takų (trumpumo dėlei toliau juos žymėsime PT). D. Rakauskaitė siūlo vykti į Žemaitijos nacionalinį parką, kviečiantį keliauti po Vakarų ir Šiaurės Lietuvą. Pašnekovė ypač rekomenduoja aplankyti prie Platelių ežero įrengtą Šeirės PT. Takas - naujas, pritaikytas žmonėms, turintiems judėjimo negalią, akliesiems, silpnaregiams. Daug informacinių stendų, juose ne tik užrašai brailio raštu, bet ir galimybė pirštais apčiuopti tako planą, susipažinti su maršrutu. Lankytojų centre galima gauti audiogidą. Šis takas - vienas ilgiausių Lietuvoje, 7 km ilgio. Jis eina per Šeirės mišką, Gaudupio pelke, palei Piktežerį ir Platelių ežerą. Siūloma ne tik žiūrėti ir įsižiūrėti, bet ir klausytis, uosti, liesti. 

Netoli Platelių, Skuodo rajone, yra Šauklių riedulynas ir jame vingiuojantis PT. Čia daug dar nuo ledynmečio užsilikusių riedulių, žemaičių vadinamų "kūliais". Iš čia ir kūlgrinda - kūliais grįstas kelias per pelkę. Šitą plotą labai pamėgę kadagiai, ore daug fitoncidų. Netoli ir garsus Šilalės kūlis. Šauklių riedulynas patiks turbūt ne kiekvienam, bet čia tikrai ras dvasios atgaivą sergantys akmenų liga. Žemaičiams, Mosėdyje turintiems akmenų muziejų, nereikia priminti, kad esama ir tokios ligos. 

Aukštaitijoje, Švenčionių rajone - Sirvetos mitologinis PT. Takas neilgas, kiek daugiau nei kilometras, visas skirtas baltų mitologijai - 17-a šia tema sukurtų skulptūrų. Galima pamatyti ir paliesti baltų dievų - Žemynos, Laimos, Perkūno - skulptūras. Paprastai pasivaikščiojimas taku trunka nuo valandos iki dviejų. Galima užtrukti ir ilgiau. Yra galimybė taku vaikščioti su gidu. Dažnai rengiamos edukacines programos, nes čia pat yra Sirvetos regioninio parko gamtos mokykla. 

O štai ir Dūkštų ąžuolyno PT Neries regioniniame parke netoli Vilniaus. Nežinau, kiek "Mūsų žodžio" skaitytojų čia jau buvo, bet aplankyti tikrai verta. Patogiu, 5 km ilgio lentų taku žingsniuojate tarp šimtamečių ąžuolų, mišką keičia saulės užlietos laukymės, šias - vėl miško vėsa. Šalia tako didžiulis akmuo su įduba viršuje. Jeigu lietuviai iš tikrųjų kažkada kūreno šventą ugnį, labai galimas dalykas, kad viena iš šventviečių buvo ir šiame ąžuolyne, bet jis įspūdingas ne tik savo pagoniška dvasia. Žinoma, tai įvertins tik tie, kam medis vis dar mielesnis nei daugiaaukštis. 

Visai šalia dar vienas - 5 km ilgio Dūkštelės PT. O šis takas jau nekiekvienam. Jis gana sudėtingas, siauras, tenka leistis ir lipti laiptukais, ropštis upelio išgraužtais šlaitais. Vis dėlto tai ne Šiaurės Amerikos kanjonai ir bent kartą pabandyti verta. 

Keliaujame arčiau Mažosios Lietuvos. Nemuno deltos regioniniame parke lankytojų laukia Aukštumalos PT. Po rekonstrukcijos pailgėjo beveik 350 metrų, dabar jo ilgis - 1200 m. Takas vingiuoja buvusia kūlgrinda. Tai XVIII a. palikimas, kai buvo nutiestas kelias skersai pelkės, tam kad sujungtų keletą jau neegzistuojančių pelkininkų kaimų. Juose tuo metu gyveno beveik 2000 gyventojų - pelkininkų, kurie augino bulves bei kitas daržoves ir jas eksploatavo į Rytprūsius. Apskritai, nemaža Lietuvos pažintinių takų dalis vingiuoja per pelkes. Kam artimas jų kraštovaizdis ir nuotaika, pasivaikščioti galite suspėti dar šią vasarą arba rudenį. 

Pietų Lietuvoje, Vištyčio regioniniame parke, įrengtas Šilelio PT. Galima eiti užsimerkus. Po kojomis kankorėžiai, žvyras, smėlis, šaltinėlis. Pasakojama, kad stebuklingas, bet tikėti stebuklais ar ne, paliekame spręsti patiems. Kai kada Vištyčio ežeras pavadinamas Lietuvos Baikalu, mat čia susieina trijų valstybių - Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos (Karaliaučiaus kraštas) - sienos. Pasakyta pernelyg skambiai ir galbūt siekiant privilioti daugiau poilsiautojų, tačiau savajai kultūrai ir literatūrai neabejingam žmogui prie Vištyčio yra apie ką pagalvoti. Anapus ežero - garsioji Romintos giria. Joje per Septynerių metų karą (1756-1763) kartu su savo būrais slėpėsi ir Kristijonas Donelaitis. Romintos, Donelaičio vardai ne kartą suskamba ir Kazio Bradūno kūryboje. Deja, Romintos giria - jau ne Lietuva. Du trečdaliai jos priklauso Rusijai, trečdalis - Lenkijai. 

Pietų Lietuvoje yra ir Čepkelių rezervatas. Tik jis jau skirtas ne tiems, kam patinka priiminėti vandens vonias. Tai - pelkė. "Išskirtinumas lyginant su pažintiniais takais tik toks, kad takais žmogus gali keliauti vienas, o į Čepkelių rezervatą pavieniai lankytojai neįleidžiami, - sako VSTT darbuotoja D. Rakauskaitė, - prieš keliaujant reikia pasiskambinti į rezervato direkciją ir susitarti. Atvykusius pasitiks patyręs gidas gamtininkas, papasakos, leis pajusti pelkės dvelksmą ir vandens vėsą." 

Lietuvoje populiarėja ne tik pažintiniai takai, bet ir apžvalgos bokštai. (Bokštu yra laikomas statinys, aukštesnis nei 15 metrų.) "Šiuo metu tokių bokštų turime 23, - pasakoja D. Rakauskaitė, - naujausias - šią liepą atidarytas Nemuno kilpų regioniniame parke Birštone. Bokšto aukštis - 51 m, apžvalgos aikštelė įrengta 45 m aukštyje. Deja, dėl lėšų stygiaus negalėjome įrengti lifto, tačiau užlipti į bokštą patogu. Iš viso - 300 laiptelių, kas 10 laiptelių įrengtos aikštelės, galima pailsėti." 

Pokalbį apie pažintinius takus ir kitas lankytinas vietas su D. Rakauskaite baigiame kvietimu aplankyti Aukštaitijos regioniniame parke Stripeikiuose veikiantį senovinės bitininkystės muziejų. Muziejus dirba jau seniai, šiuo metu yra restauruojamas ir jau rugpjūtį lankytojus ketina pakviesti į naują ekspoziciją. Muziejuje bitininkystės istorija pateikta nuo seniausių laikų: mūsų tėvų ir senelių naudoti bitininkavimo reikmenys, bičių produktai - medus, duonelė, pikis, vaškas, natūralus, bičių pasiūtas korys. 

Nuotrauka: Prie Platelių ežero kviečia naujai įrengtas 7 km Šeirės takas, o informaciniuose stenduose rasite užrašus brailio raštu, iškilųjų planą / VSTT archyvo nuotr. 

Nuotraukoje matoma plati, bent dešimties metrų pločio, apžvalgos aikštelė, įrengta ant neaukštos kalvos. Aikštelė grįsta smulkiais akmenimis, puslankiu palei aikštelės kraštus driekiasi neaukšta, maždaug pusės metro aukščio akmeninė tvora. Kairiajame nuotraukos kampe matomas takas su turėklais, kylantis į aikštelę. Jos centre stovi maždaug metro aukščio medinis stendas, ant kurio pritvirtinta stačiakampė lenta. Joje galima rasti visą vietovės informaciją brailio raštu, taip pat iškilųjį žemėlapį. Aikštelės apačioje, nedidele kalva leidžiantis žemyn, matomos pievos, žaliuojantys medžiai ir kelių medinių namų stogai. Dar tolėliau plyti nuostabaus grožio ežerai, kurių gilumoje iškilusi ne viena nedidelė, medžiais apaugusi, salelė. Gamtos grožis šioje vietovėje tikrai išskirtinis.