Mūzų pėdsakais

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, Dailėtyrininkė, [email protected]

Kazio Šimonio kelionė į šviesą

Kazys Šimonis - savamokslis lietuvių dailininkas, tapęs, užsiėmęs grafika, kūręs eiles. Yra palikęs apie 2000 kūrinių: peizažų, portretų, fantastinių paveikslų, ekslibrisų, plakatų, pašto ženklų projektų. Dailės specialistams ir mėgėjams kūrėjas įdomus, tačiau, mano žiniomis, visiškai nenagrinėta aklumo tema šio autoriaus kūrybinėje panoramoje. Būtent dėl K. Šimonio susidomėjimo šviesos ir neregystės temomis XX a. 7 dešimtmetyje Lietuvos aklųjų draugijos leidykla užsakė šiam dailininkui atlikti perpiešas. Perpiešos - savo paties paveikslų perpiešimas, retas reiškinys dailės pasaulyje. Tačiau K. Šimonis mielai ėmėsi šio darbo. 

Dailininkas gimė 1887 m. netoli Kupiškio esančiame Starkonių kaime. Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu. Šiam atsisakius, tėvai nutraukė jaunuoliui finansinę paramą, jis ėmė verstis iš šventųjų paveikslėlių kopijavimo, iškabų piešimo ir sienų dekoravimo. Taip besidarbuodamas, susipažino su archeologu, dailininku Tadu Daugirdu. Šis išmokė K. Šimonį piešimo pagrindų: perspektyvos, štrichavimo ir aliejinės tapybos. 1917 metais Kazys Sankt Peterburge mokėsi piešimo privačiose studijose. 1919 m. Kaune pardavė pirmuosius savo paveikslus, o po metų prisijungė prie naujai įsteigtos Lietuvių meno kūrėjų draugijos. Jos pastangomis tais pačiais metais įvyko lietuvių meno apžvalgos paroda, kurioje Šimonis pirmą kartą eksponavo savo darbus. Vėliau buvo išvykęs į Berlyną studijuoti dailės dalykų. Lankydamas muziejus ir galerijas susipažino su modernaus meno srovėmis. 1923, 1924 metais dėstė piešimą J. Damijonaičio mokytojų kursuose. Užsiėmė grafika ir scenografija, iki 1940 metų apipavidalino apie 70 knygų. Daugiausiai iliustravo liaudies dainų ir pasakų rinkinius. Tolimesnę meninę veiklą sutrikdė II pasaulinis karas, kuris išblaškė jo šeimą. Kazys Šimonis mirė 1978 metais. 

Dailininkas savitai taikė vyravusių meno srovių (kubizmo, ekspresionizmo, lučizmo) išraiškos priemones. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu K. Šimonis buvo paveiktas M. K. Čiurlionio įtakos, dažnai naudojo jo vaizdinius. Vėliau, kai susipažino su Vakarų Europos daile, didelį poveikį jam padarė vokiečių ekspresionistų, Bauhaus mokyklos dailė, ypač Ferenco Marko ir Lyonelo Feiningerio stilizuoti, įvairiomis kryptimis krintančių šviesos pluoštų ir linijų suformuoti fantastiniai vaizdai. Gyvendamas Prancūzijoje K. Šimonis buvo paveiktas primityvizmo mokyklos dailės. 

Brandžiausias kūrybos laikotarpis truko nuo praeito amžiaus 3-iojo dešimtmečio vidurio iki 4-jo pabaigos. Tuomet didelė reikšmė kūriniuose imta teikti šviesai. Sustiprėjo dailininko polinkis skaidyti daiktus, erdvę į geometrinius segmentus. Šviesos blyksnio persmelktos geometrinės formos skaidė vaizdą mažyčiais kristalais. 

Pokario metais K. Šimonio kūrybingumas pradeda blėsti. Dailininkas grįžta prie ankstesnių temų: stilizuotuose pasakiško turinio kūriniuose atsiranda liūdesio, prisiminimų. Šiuo laikotarpiu jis sukuria realistinių gamtos vaizdų, apibendrintų simbolinių ar siužetinių peizažų. 

Kaip K. Šimonio paveiksluose atsirado aklumo tema? 

I versija. Galbūt ši tema jį jaudino dėl susidomėjimo šviesa. Paveiksluose daugiausia dėmesio skirdamas spindulių įvaizdinimui, jis natūraliai ėmė galvoti apie tai, kaip žmogus turėtų jaustis gyvendamas nuolatinėje naktyje, regėdamas tik pirštais, negalėdamas matyti saulės spindulių. 

II versija. 1962 metais K. Šimonis tempera ant kartono nupiešia paveikslą "Neregė". Dailininko kūrybinė kalba - simbolizmas, tad, išskyrus šį vieną kūrinį, kitais atvejais aklumo tema lieka neįvardinta. Todėl negalime tiksliai pasakyti, kurie kūriniai skirti aklumo temai, kiek jų yra. Nors tik vienas kūrinys tiesiogiai paliudija, kad aklumo tema autorių domino, derėtų neatmesti prielaidos, jog kūrinių, dedikuotų šiai temai, galėjo būti ir gerokai daugiau. 

III versija. Ar tikrai autorių aklumo tema galėjo dominti vien dėl šviesos fenomeno? Tikriausiai ne. Juk autorius gilinosi į pasakas, sakmes, legendas. Kiek daug jų yra apie neregius (pvz., "Pasaka apie neregį ir šlubį")! 

IV versija. Simbolistine kalba galima kalbėti įvairiomis temomis ir prasmių lygmenimis. Tad galbūt aklumas yra ne fizinis, o dvasinis. K. Šimonis, pergyvenęs ir carinę, ir sovietinę priespaudą, kur karaliavo despotizmas, žiaurumas, tarnavęs kariuomenėje ir matęs karo baisybes, suvokė dvasinio aklumo kainą. 

Pokalbis su menotyrininke Danute Jedzinskiene, kuri yra išleidusi K. Šimonio monografiją, patvirtina - svarbiausioji gija, kuria galėtume K. Šimonį susieti su neregiais - šviesos motyvas. Ėjimas į šviesą - vienas pagrindinių K. Šimonio kūrybos vaizdinių. Kelionė į šviesą ir gyvenimo kelionė - du tarpusavyje susiję, kone neatsiejami autoriaus siužetai. 

Menotyrininkė D. Jedzinskienė pasakoja, jog lankėsi daugelyje Šimonio parodų. Būtent jose tyrėja atrado K. Šimonio ne tik vaizduojamą, bet ir kuriamą šviesą. Anot menotyrininkės, K. Šimonio temperos paviršius atspindi šviesą ir pripildo patalpą ir žiūrovo kūną švelnia, minkšta šviesa. Pašnekovė svarsto, kad būtent tą šviesą silpnaregiai ir galėjo itin jautriai užčiuopti, pajusti. Ją menotyrininkė sieja su lotynišku terminu "sacrum" - šventumu. Visi Šimonio paveikslai yra apgaubti šventumo aura. Jo kūriniai yra pakylėti - vaizduojama rimtis, tyla, kompozicija suvesta, mintis aiški. 

Taigi apibendrinus K. Šimonio kūrybos specifiką, galima daryti prielaidą, kad dailininkas programiškai nesidomėjo neregystės problematika, bet jo kūrybinis epicentras - šviesos vaizdavimas, suteikia peno aklumo temos interpretacijai. 

Paveikslai ir perpiešos 

Vieninteliame jo iš tiesų aklumo tematikai skirtame darbe "Neregė" vaizduojama jauna, ilgaplaukė mergina. Apie jos regėjimo negalią sufleruojama vaizduojant lazdelę, kurios pagalba mergina juda taku. Kitoje rankoje veikėja laiko gėles. Ji užsimerkusi ir užvertusi galvą - rodos, uodžia jų aromatą ir juo mėgaujasi. Fone didelis dėmesys skirtas saulės spinduliams, kurie nusidriekia iki ant kalvos stūksančios pilies. Saulės spinduliai išlinkę, jie panašūs į šilkinę draperiją, užmestą į dangaus skliautą. 

Žurnalo "Mūsų žodis" redakcijoje kabančios perpaišos nėra būtinai akcentuojančios aklumą, nors, atrodo, tikrai galėtų būti skirtos aklumo temai. Bet galbūt toks įspūdis susidaro tik dėl konteksto? Jose perteikiama šviesa tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. 

Kita žinoma menotyrininkė, išleidusi ne vieną K. Šimoniui skirtą leidinį, Nijolė Tumėnienė, atkreipė dėmesį, jog šias perpiešas derėtų vadinti autorinėmis kopijomis, jei interpretuota yra mažiau, ir replikomis, jei kompozicija, siužetas, spalvos keisti smarkiau. 

Su D. Jedzinskiene aptartame kelionės naratyve žmogus dažnai yra lydimas ir saugomas - vyresnio artimojo ar angelo. Paveiksle ir replikoje "Pasaka" angelas nuleidžia ant kaimo šviesos rutulį. Angelo sparnai nėra aiškiai pavaizduoti. Figūra panaši į jauną mergelę, tačiau vaizduojama "aura" sukuria sparno įspūdį. Iš pirmo žvilgsnio originalas ir replika gali pasirodyti panašūs, bet, sudėję vieną šalia kito, atrandame daugybę skirtumų, pokyčių. Gerokai pašviesintos ir pagyvintos spalvos - manytina, kad taip paveikslas pritaikytas silpnesnei regai. Replikoje matome net du šviesos šaltinius. Be angelo nešamos saulės pavaizduota ir saulė, kyšanti iš už horizonto. Kitaip išdėliotos sodybos, pakeistas koplytstulpis, danguje pažerta žvaigždžių, tolimiausiame plane iškyla originale nesanti pilaitė. Angelo figūra dinamiškesnė, smarkiau palinkusi. 

Kūrinyje "Gyvybės šaltinis" pokyčių neatradau. Paveiksle vaizduojamas piemenėlis, keliais artėjantis link šviesos. Šalia piemenėlio - ąžuolas, tvirtybės simbolis. Šviesa, vilties simbolis, žmogui teikia tvirtybės. Matyt, šią mintį ir įkūnija tvirtasis medis. Piemenėlis rankose laiko lazdą. Šis motyvas dviprasmiškas - lazda gali būti ganomi gyvuliai, bet ji galėtų rodyti ir vaikino regos negalią. Didelė saulės nutvieksta uola yra tarsi paslaptis - žiūrovo vaizduotei paliekama spėlioti, kas slypi už jos. Galime tik svarstyti, ar šis darbas ir yra vienintelis - originalas, ar tiesiog nepavyko atrasti originalo reprodukcijos (nuotraukos), o galbūt K. Šimonis sukūrė kone identišką savo darbo autorinę kopiją. Gali būti, kad net buvo panaudotos specialios kopijavimo priemonės. Tuomet reikėtų pamatyti originalo ir perpiešos kūrinius gyvai, mat reprodukcijos (nuotraukos) leidžia gerai matyti formų pokyčius, bet ne subtilius spalvinius niuansus - matomi tik labai ryškūs kolorito pakeitimai. 

Tos pačios spėlionės išlieka ir lyginant dvi paveikslų reprodukcijas, kuriose vaizduojamas kanklininkas. Užsakymo lape ir paties paveikslo nugarinėje pusėje kūrinys vadinamas "Aklasis kanklininkas". O 1975 metų kataloge jis pavadintas tiesiog "Kanklininkas". Tad arba šis pavadinimas atsirado kuriant pagal Aklųjų draugijos leidyklos užsakymą, arba tame kataloge pavadinimas užrašytas nepilnas, kaip dažnai pasitaikydavo kūrinių kataloguose sovietmetyje. Šioje kompozicijoje vaizduojamas kanklininkas žvelgia į tolį, į dangų. Už jo nugaros - pilaitė, o visą paveikslą skrodžia spindulių pluoštai. 

Tad ar K. Šimonis dalį savo kūrybos sąmoningai skyrė aklųjų temai? Abejoju. Bet tai neturėtų nė kiek liūdinti. Mat labiau tikėtina, kaip man rašė kūrėjo anūkė Rūta Šimonytė Mikučionienė, "jis norėjo pasakyti - visi mes trokštame gėrio, šilumos ir grožio". K. Šimonis neskirstė žmonių į sveikuosius ir turinčius negalią, jis tikėjo prigimtiniu žmogaus gerumu, jo siekiu keliauti link šviesos - gėrio ir grožio. 

Nuotrauka: "Mūsų žodžio" redakcijos sienas puošiančios K. Šimonio paveikslų perpiešos simbolizuoja kelionę šviesos link ("Aklasis kanklininkas") / A. Mikuckytės-Mikutienės nuotr. 

K. Šimonio paveikslas "Aklasis kanklininkas". Jame vaizduojamas senas, pasitempęs vyras, skambinantis kanklėmis. Jis aukštas, žilų plaukų, su ūsais ir pusilge barzda. Vyras vilki tautiniais drabužiais - baltais marškiniais ilgomis plačiomis rankovėmis, ant kurių apsirengęs ilgą tamsesnę liemenę, dėvi tamsias kelnes. Per pečius vyras apsijuosęs kankles, kurias laiko sau ant liemens. Kanklės medinės, maždaug septyniasdešimties centimetrų ilgio ir trisdešimties centimetrų pločio, su septyniomis stygomis. Vyras skambina jomis įsijautęs, žvilgsnis nukreiptas aukštyn, atrodo labai susimąstęs. Iš visų pusių vyrą gaubia ryškūs šviesos spinduliai. Už vyro plyti aukšta mūrinė pilis su keliais nedideliais langais, tolumoje matomi kalnai ir miškai. Paveikslas simbolizuoja kelionę šviesos link. 

Antra nuotrauka. K. Šimonio paveikslas "Pasaka". Jame vaizduojamas nedideliame kaimelyje stovintis milžiniškas baltas angelas. Jis - moteriškos lyties. Angelo plaukai šviesūs, surišti į ilgą kasą, galvą juosia plona juosta, ant kurios, ties kakta, tarsi žvaigždė spindi nedidelis žiburėlis. Angelas apsirengęs baltais, iki pat žemės laisvai krentančiais, drabužiais, abejomis rankomis laiko didelį apvalų šviesos spindulį, greičiausiai simbolizuojantį saulę. Nuo angelo per visą naktinį, žvaigždėmis spindintį, dangų krenta šviesos spinduliai. Aplink kaimelį ramu, matyti kelių medinių namų stogai, laukai ir žaliuojantys medžiai. 

Autorės nuotrauka. Austėja Mikuckytė-Mateikienė. Mergina - maždaug dvidešimt penkių metų amžiaus, nuotraukoje matoma nuo pečių iki viršugalvio. Į skaitytoją kiek pasisukusi dešiniuoju profiliu, žvilgsnis nukreiptas tolyn. Mergina tamsių, tiesių, vidutinio ilgio plaukų. Jos akys didelės ir išraiškingos, mergina švelniai šypsosi. Austėja segi didelius kabančius plunksnos formos auskarus ir vilki tamsų megztinį. 21