Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaHenrikas Stukas, [email protected]

SKAMBANČIO KAMUOLIO DINASTIJA

 

Vasaros pradžia. Tvyro karščiai, prakaitas žliaugte žliaugia. Pakako nueiti tik iki sporto salės, o marškinėlius nors gręžk. Sporto salė pilna. Vyksta Lietuvos čempionatas, kuriame varžosi aklųjų golbolo komandos. Varžybų metu tvyro mirtina tyla. Girdėti tik paleisto kamuolio garsai ir bilstelėjimai į salės grindis. Tai besiginančios komandos žaidėjai krisdami saugo savo vartus. Nors teisėjai susirinkusių žiūrovų prašo tylos, bet po įvarčio ar minutės pertraukėlės metu pasigirsta raginimai: "Na, Nerijau, "įkalk" tėvui, parodyk ką gali!" O netrukus vėl išgirsti: "Algi, nepasiduok! Paauklėk sūnų!" 

Šie raginimai ir draugiški pasijuokimai skiriami tėvui ir sūnui Algirdui ir Nerijui Montvydams. Neįgaliųjų ir netgi sveikųjų sporte retai sutinkame šeimų, karta iš kartos perduodančių sporto estafetę savo atžaloms. Ką jau kalbėti apie aukščiausius sportinius pasiekimus varžantis su geriausiais pasaulio sportininkais. A. Montvydas dalyvavo dvejose paralimpinėse žaidynėse, o jo sūnus Nerijus - trejose. Tėvą ir sūnų sieja daug kas bendra. Ne tik giminystė, bet ir regėjimo netektis, kitų sporto šakų mėginimas ir tos vienos atradimas. 

  Parašas po straipsniu

Tolimoje šiaurėje  

Algirdas Montvydas yra tremtinio vaikas, gimęs tolimajame Sibire. "Pokario metais mano tėvukas buvo ištremtas į Vorkutos šachtas kasti anglies. Jis už pasipriešinimą tarybų valdžiai nubaustas 25-erių metų laisvės atėmimo bausme. Kartu su juo išvežama ir mama su vyresne sese, kuriai tuo metu buvo vos vieneri metukai. Mamą ištrėmė į Sibire esantį Krasnojarsko kraštą, Irbeisko rajoną, Kromkos kaimą. Po Stalino mirties prasidėjo taip vadinamasis Atlydys. Tėtį paleido iš šachtų, bet nedavė leidimo sugrįžti į Lietuvą. Tuomet jis atvažiavo pas mamą ir ten abu dirbo miškų ūkyje", - prisiminimais dalinasi Algirdas. 

Darbšti lietuvių šeima pasistatė namus, užsiveisė ūkį. Pradėjo gyventi pasiturinčiai, už tai vos nebuvo antrą kartą išbuožinti ir ištremti į dar atšiauresnius tuometinės Sovietų Sąjungos rajonus. Tremtinių šeima nekantriai laukė leidimo sugrįžti į tėvynę. Tik beveik po dešimtmečio, 1962 metais, atkeliavo oficialus leidimas grįžti. Per tuos tremties metus Montvydų šeimą papildė dvi naujos gyvybės. Gimė Algirdas ir dar viena jo sesutė. Tėvai, neturėdami oficialaus leidimo, į Lietuvą slapčia sugrįžo keleriais metais anksčiau. Čia jų niekas nelaukė. Negalėdami apsigyventi tėviškėje, įsikūrė Klaipėdos rajone. Algirdas tęsė pasakojimą apie šeimos istoriją: "Priimti tremtinius gyventi niekas neskubėjo. Mūsų šeimą priglaudė viena senolė. Taip jau sutapo, kad jos pavardė taip pat buvo Montvydienė, bet ji mums tikrai ne giminė. Geradarė močiutė ir mes penki glaudėmės viename mažame kambarėlyje. Tėvai oficialiai niekur negalėjo įsidarbinti. Apie mus sužinoję sovietiniai pareigūnai tikrai būtų grąžinę ten, iš kur nelegaliai buvome pabėgę. Šalia mūsų gyveno tremtinių vokiečių senukų pora. Jie turėjo namą bei ūkį. Tėtis su mama jiems padėdavo ūkininkauti. Už tai šeimininkai atsiskaitydavo maistu. Po kurio laiko vokiečių šeima gavo leidimą išvykti į Vokietiją. Atsidėkodami jie už darbą tėvams paliko namus bei visą ūkį." 

Deja, laimė truko neilgai. Algirdui vos sulaukus ketverių metukų, netikėtai mirė mama. Tėvelis vaikus augino vienas. Bėgo metai. Atėjo laikas Algirdui praverti mokyklos duris. Deja, vietinėje mokykloje neteko ilgai krimsti mokslų. Mokytojai pastebėjo, kad berniuko regėjimas itin silpnas, jis net nemato, ką mokytojas užrašo lentoje. Algirdo tėčiui buvo pasiūlyta sūnų išsiųsti į specialią akliesiems ir silpnaregiams vaikams pritaikytą mokyklą. Kauno aklųjų mokykloje Algirdas pradėjo mokytis 1968 metais. 1975 metais buvo perkeltas į Vilniuje naujai atidarytą aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą. Ją pabaigė 1980 metais. Šie metai buvo ne tik džiaugsmo, bet ir netekties laikotarpis. Vaikinui užgeso akių šviesa ir teko pratintis gyventi iš naujo - aklinoje tamsoje. 

 

Draustinas sportas 

Sportas Algirdo gyvenime atsirado dar mokantis Kauno aklųjų mokykloje. Raginamas fizinio lavinimo mokytojos Aldonos Šidlauskaitės-Kaulakienės berniukas pradėjo lankyti lengvosios atletikos būrelį. Persikėlus mokytis į Vilnių, gydytojai kategoriškai uždraudė sportuoti. Algirdo akyse glaukoma progresavo. Esant tokiai ligai, bet koks fizinis aktyvumas neišvengiamai kelia akispūdį. Tačiau draudžiamas vaisius visada skanesnis. Taip atsitiko su sportu. Mokykloje ne tik Algirdui buvo diagnozuota glaukoma. Negalinčių sportuoti buvo ir daugiau. Mokytojams draudžiant, vaikinai slapčia pasidarė sporto salės durų raktus ir vėlyvais vakarais arba ankstyvais rytais mankštinosi, kilnojo svorius, bėgiojo. 

Netekus regėjimo, prasidėjo tikrasis atsidavimas sportui. Tada gydytojai jau neturėjo ko drausti. Jaunuolis pradėjo dirbti Vilniaus aklųjų gamybiniame mokymo kombinate. Jam buvo pasiūlyta prisidėti prie rolimbolo žaidėjų. Komandoje tuo metu žaidė Petras Staišiūnas, Antanas Elvikis, Sigitas Armonas ir Antanas Ruginis. Golbolo pirmtako rolimbolo taisyklės skyrėsi nuo šiuolaikinio golbolo. Aikštelėje žaidė penki vienos komandos žaidėjai. Trys gynėjai ir du puolėjai. Gynėjai gynėsi ant sportinių čiužinių. Nužengus nuo čiužinio iš karto buvo skiriamas baudinys. Priešininkų komandą puldavo du puolėjai. Jie šiek tiek matydavo. Kamuolys buvo ne skambantis, o čežantis, užpildytas pjuvenomis. Svėrė tris kilogramus. Vartai buvo mažesni - šešių metrų pločio, kai dabartiniai golbolo vartai - 9 metrų pločio. Gindavosi tik neregiai. Centrinis gynėjas stovėjo prie pat vartų, o šoniniai - atokiau jų, šiek tiek priekyje. Dabar golbole yra atvirkščiai: komandą sudaro trys žaidėjai, visi vienodai nematantys, visi kartu ir ginasi, ir puola. 

"1982 metais patekau į Lietuvos rolimbolo rinktinę. Tada pirmą kartą važiavome žaisti į Maskvą, į visasąjungines žaidynes. Lietuvos rinktinei atstovavau iki 2004 metų. Tiesa, rolimbolą apie 1998 metus pakeitė golbolas. 2020 metais sukaks jau 40 metų, kai esu sporto aikštelėje. Kiekvienais metais planuoju atsisveikinti su aktyviu sportu, bet vis sutinku ir sutinku dalyvauti Lietuvos golbolo čempionatuose. Sportas tiesiog įaugęs man į kraują. Tiesą pasakius, neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo", - kalbėjo A. Montvydas. 

A. Montvydas jau seniai nebeskaičiuoja įvairaus rango varžybose iškovotų apdovanojimų bei taurių. Visą sportinį laimikį deda į lagaminą, kuris jau apypilnis. Pirmasis aukso medalis iškovotas dar Sovietų Sąjungos aklųjų žaidynėse Vorošilovgrade (dabar - Luganskas). Tada pirmą kartą lietuvių komanda įveikė rusus. Vėliau apdovanojimai iškovoti ir Vakarų pasaulio sporto aikštelėse. Į užsienį, Bulgariją, pirmoji kelionė buvo 1989 metais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę kelionės svetur tapo įprastu reiškiniu. Algirdui brangiausios pergalės yra 1998 metais pasaulio čempionate iškovotas bronzos medalis ir kelialapis į Sidnėjaus paralimpines žaidynes. Čia iškovotas sidabras. Vėliau laukė antroji vieta Rio de Žaneire vykusiame pasaulio golbolo čempionate, dalyvavimas Atėnų paralimpinėse žaidynėse ir iškovota ketvirtoji vieta. 

 

Dviese vienoje aikštelėje 

Taip jau atsitiko, kad likimo valia Nerijus žengė tėvo pėdomis. Nerijus vaikystėje dar šiek tiek matė. Vėliau paveldėta tėvo akių liga - glaukoma, savo juodą darbą padarė. Nerijui tai buvo tikras smūgis. Anot Algirdo, jis nieko neveikė, tik nejudėdamas gulėjo ant sofos. Jo niekas nedomino, prasidėjo depresija. Algirdas sūnų ragino imtis veiklos. Ne iš karto buvo klausoma tėvų, kol pradėjo mažais žingsneliais žengti į įprastą gyvenimą. Tikruoju gelbėjimosi ratu tapo golbolas. Nerijus susidomėjo, o vėliau ir užsikrėtė šios sporto šakos virusu. "Iš vaikystės išliko vienas ryškiausių vaizdinių - sporto salė. Tėtis su komanda treniruodavosi, o aš aplink juos trindavausi. Dar tuo metu mačiau, kartais jiems paduodavau kamuolius. Nevalingai į atmintį įstrigę žaidėjai, jų gynyba. Iš pradžių mokydamasis mokykloje nelankiau golbolo. Treniravausi dziudo, vėliau užsiėmiau lengvąja atletika. Rimtai sportuoti negalėjau, nes kaip ir tėčiui, gydytojai neleido didesnio fizinio krūvio. Palankius pusmetį, tekdavo atsisveikinti su viena sporto šaka ir ieškoti kitos. Todėl rimtai sportuoti negalėjau. Netgi mėginau mokytis groti pučiamaisiais muzikos instrumentais. Neilgai džiaugiausi, vėl iš medikų lūpų išgirdau žodį - draudžiama. Mokyklą baigiau dar matydamas. Regėjimo netekau 2010 metais", - pasakojo Nerijus. 

Iš pradžių golbolas Nerijui buvo tik pomėgis, noras varžytis su kitais. Vėliau pomėgis išaugo į profesionalų sportą bei darbą, todėl vaikinas į treniruotes vaikšto kaip į šventę. Teko ne tik treniruotis, žaisti varžybose, bet ir dalyvauti įvairiose sportinėse stovyklose. Palaipsniui varžybų lygis kilo ir kilo. 

Lietuvos golbolo rinktinėje N. Montvydas debiutavo 2006 metais. Tais metais Pasaulio golbolo čempionatas vyko JAV. Ten lietuviai iškovojo aukso medalius. Kitais metais laukė Europos užkariavimas, vėl - auksas. Nerijus dalyvavo trijose paralimpinėse žaidynėse: 2008 metais su komanda iškovojo sidabrą, kitose žaidynėse tik per plauką liko be apdovanojimų. Tikra euforija aplankė paskutinėse paralimpinėse žaidynėse, kurioje Lietuvos golbolo rinktinė pasidabino aukso medaliais. 

Vienoje aikštelėje tėvas su sūnumi dar susitinka ir varžosi Lietuvos aklųjų sporto federacijos rengiamuose šalies golbolo čempionatuose. Tvirtas kertinis pamatas sportinei dinastijai padėtas. 

 

Nuotrauka: Nerijui ir Algirdui Montvydams golbolo aikštelėje neretai tenka pūti priešininkais / S. Mecho nuotr. 

Nuotraukoje - du vyrai, tėtis Algirdas ir sūnus Nerijus. Abu pozuoja patogiai įsitaisę ant nedidelės tamsios sofos šviesiame kambaryje. Kairėje pusėje sėdi sūnus Nerijus. Jis - jaunas, maždaug trisdešimties metų, vyras. Nerijus sportiško sudėjimo, šviesių trumpų plaukų, užsidėjęs akinius tamsintais stiklais. Jis vilki šviesius marškinėlius trumpomis rankovėmis ir tamsius džinsus. Kairiąją ranką vyras pasidėjęs ant minkšto sofos atlošo. Šalia Nerijaus, jam iš kairės, sėdi jo tėtis Algirdas. Vyrui - apie šešiasdešimt metų. Jis vidutinio sudėjimo, trumpų plaukų, švelniai šypsosi. Vyras vilki šviesius languotus marškinius trumpomis rankovėmis ir šviesias kelnes. Dešiniąją ranką vyras pasidėjęs ant sofos atlošo, ant rankos segi laikrodį. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]