Aklas pasimatymas

Lina Puodžiūnienė, [email protected]

"Esame pakviesti dalyvauti kito gyvenime"

Arūnas Peškaitis turi daug misijų - jis ne tik kunigas, bet ir psichologas, religijotyrininkas, publicistas, vienuolis pranciškonas. Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos vikaras viešai ir atvirai bendrauja su visuomene. Jai žinoma ir tai, kad brolis pranciškonas turi ilgametę pasauliečių sielovados patirtį. Viena ilgiausių ir, turbūt, sudėtingiausių tarnysčių - daugiau kaip dešimtmetį dalyvavimas nuteistųjų iki gyvos galvos ir už sunkius nusikaltimus gyvenimuose. Kunigas A. Peškaitis savo veikla siunčia žinią, kad jokia kaltė ar negalia nepanaikina žmogiškojo orumo ir supratimo, atleidimo galimybės. 

Apie kito priėmimą, dvasinę pastangą, mintyse statomas sienas ir jų griovimą su A. Peškaičiu kalbasi "Gold FM" laidos "Aklas pasimatymas" vedėjas Kristijonas Bartoševičius. 

Kunige, pirmiausia noriu klausti apie toleranciją. Kas yra tolerancija, kur yra jos ribos? Tas terminas abstraktus. Kas Jums yra tolerancija? 

Man tolerancija, visų pirma, yra neabejingumas kitam žmogui. Pastebiu, kartais įsivaizduojama, kad tolerancija yra tiesiog dėmesio nekreipimas. Manau, kad tai nieko panašaus su tolerancija nėra. Ji atsiranda tada, kai esi neabejingas kitam arba kitai. O neabejingas esi tada, kai turi savo aiškią poziciją ir ieškai tiesos, kai susiduri su kitais žmonėmis, su jų nuomonėmis, su tam tikromis bėdomis, rūpesčiais, sunkumais. Ir tenka tuos žmones "sutikti", ypač kunigui, psichologui. Tenka prakalbinti, išgirsti ir priimti tokius, kokie jie yra. Tas priėmimas kartais žmogų keičia. Bet priėmimas yra pirmas žingsnis. Žodžio tolerancija kilmė susijusi su žodžiu "iškentėjimas". Iš tikrųjų bendrystėje, kito, kitokio priėmime, visada yra iškentėjimo elementas. Jeigu jo nėra, vadinasi, aš kitam esu abejingas. 

Kas yra tas buvimas "abejingu" ar "neabejingu"? Ar galima išsiugdyti tą bruožą ar savybę? 

Abejingumą galima išsiugdyti. Bet ne taip jau lengvai. Iš tiesų mūsų smegenys taip sudėtos, kad jos atspindi kito žmogaus kančią, kito žmogaus kitokį buvimą. Mes net ir fiziologiškai esam kaip veidrodžiai, nes mumyse ta kančia atsispindi ir netgi mus kankina. Bet stengiantis, žinoma, viską galima išsiugdyti, galima užsimerkti, net susikurti ideologiją, kad kiekvienas kaltas už savo kančią, ir nereikia pergyventi ar gyventi kitų gyvenimus. Aišku, nereikia gyventi kitų gyvenimus, bet esame pakviesti dalyvauti kito gyvenime, esame sukurti bendrystei. Evangelijoje yra Jėzaus palyginimas apie tokią abejingumo viršūnę: turtuolis praeidavo pro vargšą žmogų, aptekusį votimis, ir net nepastebėdavo jo. Tai yra visiškas abejingumas. 

O neabejingumą ar lengva išsiugdyti? Ar tas mums duota nuo pat gimimo? 

Taip, duota. Jau kūdikis reaguoja į kitą žmogų, jis pakankamai greitai išmoksta atpažinti pagal įvairius jutiklius mamą, tėtį, paskui pradeda atpažinti veidus. Vadinasi, reakcija į kitą mums duota nuo pat pradžios ir yra neurologiškai pagrįsta. Bet tai dar nėra ugdymasis. Ugdymasis yra tada, kai tu bandai suvokti kitą, kaip tu suvoki pats save, bandai būti empatiškas. Reikia įjungti labai daug stiprių valios pastangų, kad, pavyzdžiui, aktyviai klausytum, nors kai kam atrodo, kad tyla, tylėjimas, kol kitas kalba ir yra klausymas, bet anaiptol: aš galiu būti paskendęs savo mintyse, ir tu kalbėk, aš nieko negirdžiu... Taip kad neabejingumas yra ugdymasis. 

Kaip Jūs manote, visuomenėje tolerancijos, to neabejingumo - daugėja ar mažėja? 

Man labai sunku pasakyti, ar tikrosios tolerancijos daugėja. Norėtųsi sakyti kitaip, bet aš nelabai turiu tam pagrindo. Mane džiugina jauni žmonės. Yra tikrai, bent jau dalis, jaunų žmonių, kurie siekia būti neabejingi. Bet taip pat mes žinome, kad nemaža dalis tų žmonių išvyksta. Vyresnėje kartoje - ne, turbūt, ir dėl amžiaus dalykų, ir dėl to, kad žmonės pamėgsta inerciją maždaug nuo 40 metų. 

Taip darėm, taip viskas gerai, taip ir toliau tęskim... 

Taip. Tada ugdyti neabejingumą, tikrąją toleranciją yra sunku. Tuo labiau, kad mūsų visuomenė, aš taip manau, vis dar serga ta liga - norėjimo vienos tiesos, vienos krypties, vieno suvokimo. Kitoks suvokimas, jeigu jis nepopuliarus, arba ne laiku užduotas klausimas, sukelia visiškai makabriškas reakcijas. Kyla asociacijos su totalitariniais režimais, kaip atsitiko, pavyzdžiui, su R. Vanagaitės knygų išėmimu iš knygynų. Aš pasijaučiau siaubingai, tarsi gyvenčiau kokioje nacistinėje Vokietijoje. O daugelis džiūgavo, ir aš suprantu, kad mes esame visiškai netoli tokios visuomenės situacijos, kada galime vėl turėti jau atvirą diktatūrą. 

Grįžtant prie ankstesnių temų, svarbu paminėti, kad esate ir neįgaliųjų "Naujojo teatro" dvasios vadovas, tad su neįgaliaisiais turite artimą ryšį. Beje, kaip Jūs tapote teatro dvasios vadovu? 

Istorija labai įdomi. Mane pakvietė teatro vadovė, direktorė, meno vadovė ir aktorė Svetlana Šulc. Mes su ja susidraugavome, atradome tokį asmenišką ryšį, nes man teko laiminti jos sūnaus Manto, taip pat aktoriaus, santuoką. Iš pradžių pradėjau aktyviai bendrauti su ta jauna šeima, paskui susipažinau ir su Svetlana. Kadangi ji giliai tikinti moteris, pakvietė mane šiai misijai, kuria aš labai džiaugiuosi. Ji nėra lengva, bet teikia didelės vilties. Tam teatre, beje, yra įvairių konfesijų žmonių, bet nesutikau atviro ateisto. Jie su džiaugsmu mane priėmė. 

Ar tai pirmas artimesnis sąlytis su neįgaliaisiais? Ar teko ir seniau dirbti, patarti neįgaliesiems? 

Matot, tas žodis "neįgalusis" man visada kelia įtarimą. Kiekvienas iš mūsų esame šiek tiek neįgalus. Suraskite man visiškai sveiką žmogų! Pavyzdžiui, man yra implantuotas kardiostimuliatorius, tai aš irgi tam tikra prasme neįgalus, nors to ir nesimato. Aš apie tai stengiuosi taip negalvoti: "Štai, aš bendrauju su neįgaliu žmogumi". Bet jeigu supaprastinant, taip, teko bendrauti: mūsų Bernardinų socialiniame centre ilgą laiką buvo neįgaliųjų žmonių dienos centras. Taip pat man teko būti dvasios palydėtoju neįgaliesiems Užupyje, tai yra žmonės daugiausia su protine negalia, įvairiais autizmo lygiais, su Dauno sindromu. Aišku, kai kurios negalios labai matosi. Bet šiaip ar taip, mano pastanga yra suprasti tą žmogų ir kalbėtis su juo. Tad teatras man nebuvo staigmena, bet, žinoma, teatras yra visai kas kita. 

Pirmas dalykas, man ypatingai imponuoja Svetlanos pasiryžimas šį teatrą pristatyti ne kaip neįgaliųjų, o kaip "naująjį" teatrą, kitokį teatrą. Tai nėra neįgaliųjų grupė, kuri, tarkim, atsiprašau, bet sovietiniais laikais būdavo demonstruojamas liliputų cirkas. Tai yra visiškas nesusipratimas. Lygiai kaip ir kartais būna neįgaliųjų teatro būreliai, kur aiški nuostata, maždaug - "ir neįgalūs žmonės kažką gali". "Naujasis teatras" visiškai kitoks. Atėjęs į spektaklį žmogus, nežinantis apie teatrą, o tiesiog nusipirkęs bilietus (teatras dirba kaip profesionalus!), jis net neįtaria, kad čia vaidina neįgalieji. Jei pavyzdžiui yra rolė, kur reikia sėdėti, ją gali vaidinti žmogus, kuris nevaikšto, bet niekas to nežino. Aš niekada neužmiršiu savo įspūdžio, kai detektyvinėje komedijoje "Aštuonios mylinčios moterys" viena iš tų moterų yra neįgaliojo vežimėlyje. Tai yra rolė, ir pjesėje taip parašyta. Ji visą spektaklį važinėja tuo vežimėliu, tokia įdomi senutė. Aš galvojau: "Ta aktorė turbūt yra neįgali, todėl jai tą rolę ir parinko". O paskui po spektaklio ji tiesiog atsistoja ir nusilenkia. Vaidina ir įgalūs, ir neįgalūs kartu. 

Toks teatras trina ribas visuomenėje tarp skirtingų grupių, atskirties ir neva ne atskirties grupių. Turbūt tokia bendrystė duoda gerų rezultatų? 

Labai. Nes iš tikrųjų tą atskirtį mes patys susikuriame. Ir štai, pamatome, kad realiai tos atskirties nėra. Ir beje, labai daug priklauso nuo kiekvieno žmogaus, ir nuo to, kurį vadiname neįgaliu. Vienas žmogus gali pasiduoti dėl menkesnės bėdos, kitas, sulaukęs tikrai, atrodo, žiaurių smūgių, išlieka džiaugsmingas, laimingas, kūrybingas ir gyvenantis visiškai visavertį gyvenimą. Aišku, tam reikia pastangos. Ir ji yra svarbiausias dalykas. Atskirtis nėra vien tik visuomenės abejingumas ar net priešiškumas, bet yra ir kiekvieno žmogaus, taip pat ir neįgalaus, pastanga. Tame teatre tai labai gražiai atsiskleidžia. 

Noriu pakalbėti apie kaltinimą ir atleidimą. Mes kartais labai lengvai imame kaltinti ir sunkiai gebame atleisti. Sutiktumėte su tokiu pasakymu? 

Taip. Ne vienas mūsų taip elgiamės. Ir kai kuriomis gyvenimo situacijomis turbūt visi taip esame pasielgę. Kodėl Jėzus yra pasakęs: "Neteiskite, ir nebūsite teisiami"? Kada mes kaltiname kitą, paprastai visatos centras esu aš pats: aš esu teisingas, aš viską matau teisingai, va, kitas yra neteisus, jis kaltas. Sustokime ir pagalvokime, ar iš tikrųjų aš esu visatos centras? Ar aš pabandžiau bent suvokti, kaip tas kitas arba kita jaučia, mato pasaulį, kaip jis arba ji, kokioje aplinkoje užaugo, ką gavo, ko negavo. Ar mes nors kiek pabandome tai įžvelgti? 

Pasidaryti ne visatos centru yra be galo sunku. Nes kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra labai unikalus, vienintelis mums duotas, ir tas gyvenimas, be jokios abejonės, yra baigtinis šitoje žemėje. Todėl nuo pat gimimo natūralus dalykas žmogui - pasaulis sukasi aplink jį. Kad išcentruotume tai, reikalinga dvasinė pastanga. Tačiau nuo jos prasideda kelias į gebėjimą ne kaltinti, o suprasti. Ir galiausiai - atleisti. 

Visą laidą išgirsite paspaudę nuorodą. 

Nuotrauka: Kunigas Arūnas Peškaitis / www.bernardinai.lt nuotr. 

Kunigo Arūno Peškaičio portretas. Vidutinio amžiaus vyras skaitytojui matomas nuo pečių iki viršugalvio, kiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Jo plaukai tamsūs ir trumpi, vyras su ūsais. Nuoširdus žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją. Vyras vilki tamsų drabužį aukšta apykakle ar gobtuvu, švelniai šypsosi ir atrodo laimingas. 

Autorės nuotrauka: Lina Puodžiūnienė. Vidutinio amžiaus moteris trumpais, šviesiais banguotais plaukais, vilkinti šviesią palaidinę. Ant galvos užsidėjusi akinius nuo saulės. Žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, moteris plačiai nuoširdžiai šypsosi.