Mūzų pėdsakais

Henrikas Stukas, [email protected]

UNIKALI KOLEKCIJA

Profesorių Vytautą Gudonį mes pažįstame kaip dėstytoją, mokytoją ir mokslininką, nors pats Vytautas savęs tikru mokslininku nelaiko. Jo manymu, mokslininkas turi vis kažką naujo atrasti. V. Gudoniui artimesnis kolekcininko vardas. Šiai savo aistrai jis paskyrė visą gyvenimą. Vytauto, kaip kolekcininko, pomėgis savitas ir tam tikra prasme - unikalus. Jis renka reprodukcijas, vaizduojančias akluosius ir su aklumo tema susietus siužetus. Gausioje reprodukcijų kolekcijoje priskaičiuojama apie 6000 eksponatų. Su profesoriumi kalbamės apie kolekcininko aistrą, paieškas, atradimus. 

Kada subrendo mintis rinkti reprodukcijų kolekciją "Neregio paveikslas vaizduojamajame mene"? Gal tam tikru atspirties tašku buvo studijos laisvo klausytojo teisėmis tuometinėje Leningrado aukštojoje Veros Muchinos pramoninės dailės mokykloje? 

Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje susidomėjau kolekcionavimu. Kartą "Švyturio" žurnale pamačiau XVIII a. Lietuvos dailininko Vincento Smakausko paveikslą "Aklas elgeta su berniuku", vaizduojantį seną elgetą, keliaujantį atsirėmus į mažojo vedlio petį. Patikusią iliustraciją išsikirpau. Dažnai į ją žiūrėdavau. Man kilo daug klausimų. Tuo metu aklas žmogus man buvo tikra naujiena. Kas galėjo pamanyti, kad ši iliustracija taps tiltu, nuvedusiu mane į aklųjų pasaulį. Vėliau vartydamas meno albumus, knygas vis ieškojau paveikslų aklumo tema. Ilgainiui šis nedrąsus pomėgis tapo aistra. Tarybiniais laikais negalia nebuvo populiari tema. Ją, švelniai tariant, rekomenduodavo apeiti ir neviešinti. Šia tema mažai kas rašė, o dar mažiau vaizdavo. Gal todėl iš pradžių kolekciją kaupiau labai sunkiai. Kiekviena reprodukcija buvo tikras atradimas ir nesuvaidintas nuoširdus džiaugsmas. Norint rasti kolekcijai eksponatą teko perversti dešimtis, o gal šimtus meno knygų, albumų ar meno žurnalų. Surasti viena, o kaip ją paimti? Tada kopijavimo aparatų nebuvo, ką jau kalbėti apie skaitmeninius fotoaparatus. Teko fotografuoti juostiniais fotoaparatais. Norint tai padaryti, tekdavo gauti leidimus, kuriuos bibliotekų darbuotojai išduodavo itin nenoriai. 

Ilgainiui, patartas profesoriaus Aleksejaus Litvako, pamėginau savo pomėgį įvilkti į mokslinį rūbą. Taip atsirado mano iki šiol gvildenama mokslinė tema "Neregio paveikslas kultūros pavelde kaip specifinių visuomenės nuostatų į aklumą ir neregius atspindys". Mano hobis tapo mokslinio tyrimo objektu. Dirbdamas šia tema jaučiu ne nuovargį ar nusivylimą, o tikrą džiaugsmą. 

Po aukštojo mokslo studijų tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute reikėjo vienerius metus tarnauti kariuomenėje. Tarnaudamas susipažinau su vaikinu iš Estijos, kuris svajojo apie meno studijas V. Muchinos dailės mokykloje, o aš svajojau apie tolesnes aspirantūros studijas A. I. Gerceno pedagoginiame institute (dabar - Rusijos valstybinis A. I. Gerceno pedagoginis universitetas Sankt Peterburge). Mūsų abiejų svajonės išsipildė. Galvodamas apie savo pomėgį, supratau, kad apie meną mažai ką tenutuokiu, todėl vienerius metus laisvojo klausytojo teisėmis lankiau paskaitas ir susipažinau su meno pagrindais, kurie tikrai pravertė analizuojant paveikslus, vaizduojančius neregių gyvenimą. 

Kolekcijos kaupiamos individualiai. Kartais paieškos nėra saugios. O kokia yra Jūsų paieškų patirtis? 

Apie paieškų pradžią jau užsiminiau. Kitas etapas - muziejai ir paveikslų galerijos. Iki šiol atmenu pirmąją akistatą su man taip patikusiu "Elgetos" paveikslu. Originale jis toks nedidelis ir neišvaizdus, o žurnalo iliustracijoje tikrai didingas paveikslas. Į muziejus eidavau vedamas vienintelio tikslo, apie kurį, manau, skaitytojui nereikia detaliau aiškinti. Su savimi turėjau fotoaparatą ir juo legaliai ar ne spragsėjau. Esu apkeliavęs apie 40 pasaulio šalių. Savo kolekciją turtinau naujais radiniais. Kartą dėl nelegalaus spragtelėjimo vos išnešiau sveiką kailį. Viešėjau Brazilijoje. Viename iš šios šalies muziejų radau tinkamą paveikslą ir iš už skverno mėginau spragtelėti. Kitose šalyse taip padaręs, atsipirkdavau lengvu salės darbuotojų moralu ar pabarimu. Čia gi muziejaus šedevrus saugojo kariškiai. Tik spragtelėjęs prieš save išvydau ginklo vamzdį. Iki nelaimės trūko vos vieno neteisingo judesio. Neatmenu, ką kariškiams aš sakiau ir kaip teisinausi, bet apsaugininkai manimi patikėjo ir netgi neatėmė fotoaparato. 

Trečias paieškų etapas - susitikimai su kitais kolekcininkais. Viskas prasidėjo nuo bendrų susirinkimų. Pasirodo, kolekcininkai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje kartkartėmis susitinka ir dalijasi sukaupta patirtimi. Žinoma, tokių renginių metu gali sau rūpima tema gauti ne tik patarimų, bet ir šį bei tą nusipirkti ar išsikeisti. Kolekcininkai atsiveždavo šimtų paveikslų reprodukcijų bei atvirukų. Tarp jų pasitaikydavo vienas kitas ir mano tematika. Ilgainiui užsimezgė bičiulystė - kolegos ieškodami sau eksponatų neužmiršta ir tavęs, jiems tu atsilygini tuo pačiu. 

Apibūdinkite savo kolekciją. Kas ją sudaro: reprodukcijos, knygos, atvirukai? 

Mano kolekcija yra atvirukų formatu. Ją sudaro apie šešis tūkstančius įvairiausių atvaizdų, susijusių su aklumo tema. Tiesą pasakius, ji visa telpa į keturias dėžes. Tai ne paprastos, o Vokietijoje užsakytos specialios atvirukų dėžės kolekcionavimui. Jos metalinės, su užraktais. Anksčiau meno kopijas rinkdavau lakštuose. Pastarieji užima daug vietos ir ateina laikas, kada fiziškai neturi kur jų dėti. Todėl pasirinkau kompaktiškesnį saugojimo formatą - atviruko dydžio. Taip pat kaupiu ir lakštus, tačiau tik viena, specifine tema - tiflohumoro. Pastebėsiu, kad iš aklumo šaipomasi subtiliai, stengiantis neužgauti. Tuo tarpu iš kitų negalių juokiamasi šiurkščiau, netgi galima įžvelgti tam tikrų patyčių. 

Kolekciją skirstote į 40 temų. Kurias iš jų laikote svarbesnėmis? 

Iš pradžių negalvojau apie tai. Ilgainiui susikaupė gausybė atvirukų, kuriuos reikėjo kažkaip sugrupuoti. Tada ir pradėjau sukti galvą, kaip tai geriau padaryti. Pirmiausia grupavau pagal tematiką, o vėliau - pagal tai, kas vaizduojama. Viena iš mano mėgiamiausių temų - neregio muzikanto paveikslas. Vien šia tema sukaupiau virš pusės tūkstančio reprodukcijų. Čia galima aptikti neregių muzikantų nuo Senovės Egipto iki šių dienų. Daugiausia šios tematikos paveikslų suradau Europoje. Deja, Lietuvos tapytojų darbuose ši tema atsispindi mažiausiai. Kita labai populiari tema - neregio elgetos paveikslas. Jų sukaupta virš 300 eksponatų. Didelis iliustracijų blokas - neregio paveikslas Biblijoje. Čia išskirtini keli veikėjai, susiję su aklumu. Vieni iš jų buvo apakinti, kiti - apako patys. Tai Pauliaus arba Sauliaus atsivertimo istorija. Iš Senojo testamento paminėtini Samsonas, Izaokas ir Tobitas. Dar viena tema - įžymūs neregiai. Jų iš tiesų yra labai daug, pradedant nuo Homero ir baigiant dainininku, dainų autoriumi, kompozitoriumi Andrea Bočeliu. 

Viena įdomiausių ir rečiausių temų, kur aklumas perteikiamas simboliu ar metafora. Čia ir akla meilė, aklas pyktis, akla viltis ir Temidė užrištomis akimis... 

Tai iš tiesų viliojanti ir užburianti tema. Apie aklumą kalbanti simbolika yra graži ir patraukli metaforinė minties išraiška. Jos pėdsakų atrandame įvairiuose amžiuose. Tai itin subtili, didelės erudicijos reikalaujanti sritis. Paminėsiu kelis vaizdinius, susietus su aklumu: "gėris - blogis", "šviesa - tamsa", "viltis akla" ir kita. Pavyzdžiui, vienas dailininkas viltį pavaizdavo kaip ant žemės rutulio sėdinčią merginą užrištomis akimis. XIX a. britų tapytojo Georgo Smito paveiksle "Šviesa ir tamsa" vaizduojama neregė mergina, skaitanti šeimai knygą brailio raštu, o du jos broliai patyliukais sėlina link durų į karčiamą. Laiko vaizdavimas taip pat priskirtinas aklumo temai. Štai ant juodo žirgo skrieja nuogas aklas senis, rankose laikydamas dalgį (ispanų tapytojo Ulpiano Čeka paveiksle "Laikas"). Netgi ir meilė yra akla. Šios meilės simbolis Amūras dailėje vaizduojamas užrištomis akimis. Dar paminėtina Fortūna. Tai aklos sėkmės simbolis. 

Kolekcijos paieškos nubloškė Jus į Egipte esantį mirusių faraonų slėnį, paskatino domėtis japonų miniatiūromis, suvedė su įdomiais žmonėmis. Jūsų rinkinyje yra ir medalių, atminimo ženklų bei kitų, iš įvairių kraštų parsivežtų unikalių eksponatų. 

Iš tiesų, neregiai vaizduojami ne tik paveiksluose, keramikoje, bet ir filatelijoje, medaliuose, numizmatikoje, atminimo ženkluose. Kai Vokietijoje man į rankas pateko viziriaus Nachto kapo freskos "Neregys dainininkas" kopija, išsikėliau hipotezę: jeigu vizirio Nachto kape (viziris - antras žmogus po faraono) vaizduojamas dainuojantis aklasis, pritariantis sau arfa, vadinasi Senovės Egipte buvo pozityvus požiūris į neregius. Norėdamas įrodyti šios hipotezės teisingumą, turėjau laukti ilgus metus. Tik aplankęs Tėbuose esantį Karalių slėnį, po ilgų paieškų, pagaliau faraono Ramzio II laikų kapavietėje aptikau dvi freskas, vaizduojančias neregius. Negaliu neužsiminti ir apie Peru keramikus. Šios šalies keramikoje atsispindėjo visas politinis, kultūrinis, socialinis gyvenimas. Tarp keramikos dirbinių radau ir vaizduojamų neregių. Vadinasi, jie Peru nebuvo eliminuojami iš socialinio gyvenimo. Teko susidurti ir su labai savotišku, originaliu Japonijos menu, pagrįstu gilia simbolika. Ne vienoje miniatiūrų vaizduojami neregiai. 

Ant jūsų darbo stalo monografijos "Negalia visuomenėje ir mene" pirma versija. Kada skaitytojas gali tikėtis šio veikalo? 

Ši knyga tam tikras kolekcijos pristatymas ir apibendrinimas. Joje du skyriai. Pirmąjį pavadinau "Visuomenės požiūris į neįgaliuosius istorijos raidoje kaip į socialinio statuso išraiška". Jame pasakojama, kaip keitėsi visuomenės požiūris į aklumą ir akluosius nuo seniausių laikų iki šių dienų. Čia taip pat miniu apakinimo fenomeną. Antrąjį knygos skyrių pavadinau "Neįgalaus žmogaus įvaizdis ir interpretacija kultūros pavelde". Knygoje taip pat aptariami "Aklojo muzikanto", "Neregio elgetos" paveikslai, nagrinėjamas stebuklo fenomenas ("Kristus gydo akląjį" ir kitos temos), pristatomi įžymieji neregiai ir kita. Skaitytojai knygą išvys šių metų pabaigoje ar kitų pradžioje. 

Nuotrauka: Prof. V. Gudonis kolekciją įvairiais aspektais pristatė mokslo kongresuose ir konferencijose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse / P. Kaminsko nuotr. 

Vytauto Gudonio nuotrauka. Vidutinio amžiaus vyras stovi šviesioje patalpoje, kurioje eksponuojama nuotraukų ir straipsnių kolekcija. Patalpos sienos baltos, grindys klotos tamsiomis plytelėmis. Ant sienų įrėminti kabo įvairūs straipsniai su nuotraukomis. Skaitytojui vyras matomas visu ūgiu. Jis - pasitempęs, vidutinio sudėjimo, žiūri tiesiai į skaitytoją. Pravertos lūpos išduoda, kad vyras kažką sako. Jo plaukai tamsūs, trumpi. Vyras užsidėjęs akinius. Kairiąja ranka, laikydamas rašiklį, rodo į vieną iš eksponatų, dešinėje rankoje laiko mažą užrašų knygelę. Vytautas apsirengęs juodą kostiumą, baltus marškinius ir avi tamsius batus, atrodo pasitikintis savimi.