Mūsų žmonės

Dovilė Zuozaitė, [email protected]

Darbas, kuriame nereikia atostogų

Kada vasara nešykšti saulės spindulių ir giedro oro, retas kuris nenorėtų sėsti ant dviračio ir pasileisti į lenktynes su vėjeliu, pasidžiaugti pro šalį skriejančiu miesto ar gamtos horizontu. Tokią kelionę užtikrina ne tik palankus oras, bet ir puikiai riedantis dviratis, kuriam kartais irgi prireikia gero meistro rankų. Panevėžyje tokią pagalbą visuomet yra pasiruošęs suteikti kruopštumu ir profesionalumu garsėjantis Gintaris Audickas. Ne tik visame mieste, bet ir už jo ribų žinomas dviračių taisytojas yra puikiai įvaldęs šį amatą, o nesusidūręs su šiuo žmogumi net neįtartum, kad jis yra ir iš neregių ir silpnaregių tarpo. Dar jaunystėje atšokusi akies tinklainė nulėmė tai, kad G. Audickui teko galvoti apie ateitį, palankią sunkiai matančio žmogaus pasirinkimams. 

Rodos, silpnas regėjimas ir dviračio mechaniniai ypatumai - varžtai, spaustukai, antgaliukai ir kitos mažos detalės, jų surinkimas - visa tai sunkiai suderinama. Bet įmanoma. Į šią veiklą G. Audickas ėjo palaipsniui. Pradžioje buvo darbas Panevėžio aklųjų kombinate sporto metodininku. Tada vyras susidomėjo dviračių sportu, ir ne bet kokiu, o neregiams ir silpnaregiams skirtais dviviečiais tandemais. Nuo 1974 m. toks užsiėmimas buvo labai populiarus ne tik Lietuvoje, todėl G. Audickas greitai į jį įsitraukė, dalyvavo varžybose, čempionatuose, kuriuose ne kartą laimėtos prizinės vietos. Tačiau šia išskirtine transporto priemone reikėjo pasirūpinti patiems, nes tuo metu gamykloje buvo sukonstruoti tik lenkų firmos dviračiai mažais ratais. Gintaris atvirauja: "Teko mums tandemus meistrautis iš sportinių dviračių. Suvirindavome rėmą ir sudėdavome reikalingas detales. Dabar yra paprasčiau, kai gali gauti gamykloje pagamintą rėmą, ant kurio sumontuoji firmines detales ir turi tandemą, kokio nori." 

Kaip teigia G. Audickas, tiek įprastas dviratis, tiek tandemas mechanikos prasme yra vienodi. Tad meistraudamas dviviečius jis įgyjo nemažai įgūdžių, kurie labai pravertė 1990 m., kai Gintaris neteko sporto metodininko darbo, nes tokios pareigos buvo tiesiog panaikintos. Tada G. Audickui kilo mintis apie nuosavą verslą. Tuo metu Panevėžyje nebuvo nei vienos dviračių taisyklos, ir jis pirmasis ėmėsi tvarkyti juos miestiečiams. Nedideles patalpas jis išsinuomojo Panevėžio aklųjų kombinate ir kibo į darbus. "Tuo metu visi dviračiai buvo tarybinio laiko gamybos. Tad kapitalo didelio nereikėjo, nes pagrindinis detalių "tiekėjas" buvo sąvartynai, pilni išmestų dviračių. Ratas kiek įlinksta, ir žmogus išmeta, nes niekas tada netaisė. Išsiardęs tokį dviratį, su juo galėdavau pataisyti kelias dešimtis "ratų". O kai pasibaigė sąvartynų "resursai", aš jau nebegalėjau sutvarkyti tų dviračių, nes pirkti detalių niekur nebuvo," - pasakoja G. Audickas. 

Tose pačiose nedidelėse patalpose G. Audickas darbuojasi iki šiol jau 30 metų. Ir Gintariui nėra nei vieno dviračio, kuris būtų iššūkis ar galvos skausmas. "Jokių skausmų čia nėra. Kuo blogesnis dviratis, tuo geriau. Pakeiti krūvą detalių ir už tai gauni krūvą pinigų (šypsosi). Čia kliento galvos skausmas, proporcingas piniginės storiui. Ko neįmanoma taisyti, to nesiimame. Lietuvių dviračių parkas yra dar labai priklausomas nuo pragyvenimo lygio. Retas kuris skiria tam daugiau lėšų. Nereikia nuvertinti ir taip visų peikiamų kinietiškų dviračių. Esu matęs tokių jų gaminių, apie kokius dažnas europietis gali tik pasvajoti. Bet jei už dviratį tiekėjai moka 20 dolerių ir jį Lietuvoje parduoda su nežmonišku antkainiu, kokybės niekada nebus," - sako dviračių meistras. 

Preliminariais skaičiavimais per sezoną Gintario taisykloje sutvarkoma virš 300 dviračių. Tačiau jis darbuojasi ne vienas, o su kolega, kuris kartais tampa ir jo "akimis". Gintaris atvirauja: "Čia matyti nieko nereikia, svarbiausia - supratimas, viskas jaučiama rankomis. O kai reikia įvesti plieninį lyną į skylutes, gelbsti kolega. Pradžioje, kai dirbau vienas ir mieste nebuvo kitų taisyklų, eilės susidarydavo trims mėnesiams į priekį. Dabar dviratį spėjame sutvarkyti per dieną, dvi. Darbas - tai poilsis, kuris teikia malonumą, tada nereikia ir atostogų. Per jas aš tik pavargstu. Pavasarį, vasarą - pats darbo įkarštis, o žiemą - meškos ir barsukai miega, ir aš kartu su jais (šypsosi)." 

Skaudu G. Audickui tik dėl vieno, kad prieinamiausia neregiams ir silpnaregiams dviratė transporto priemonė - tandemas, yra nepelnytai pamiršta. Lietuvoje, o ir kitose šalyse, jais važinėjama tik mėgėjiškai, jų nebelikę sporte. Keliaujant tandemu pagrindinės taisyklės yra tokios, kad priekyje sėdintis žmogus yra atsakingas už priemonės valdymą - vairavimą, stabdymą, bėgių perjungimą ir, žinoma, partnerio saugumą. O šis sėdi ant galinės sėdynės ir padeda minti pedalus bei prisitaiko prie važiavimo ritmo nedarydamas staigių judesių, kurie galėtų paveikti tandemo pusiausvyrą ar visą valdymą. 

Dvivietės transporto priemonės G. Audickas nėra apleidęs iki šiol, o su jo sumeistrautais tandemais šiandien važinėja ne vienas neregys ir silpnaregis, nes, kaip Gintaris teigia, surinkti tokį dviratį nieko ypatingo nereikia. Žinoma, kad tai yra žodžiai tikro profesionalo, kuriam nieko nėra neįmanoma, kuris tandemu važinėja ir pats, keliauja su žmona, aplanko įvairias Lietuvos vietas, kitas šalis. "Šiandien tandemas tapęs kone antikvarine priemone. Su juo rengiamos fotosesijos, ypač vestuvėms. O ir dažnas praeivis, mus pamatęs gatvėje, neslepia nuostabos. Lietuvoje ir, apskritai, Europoje jie nėra labai populiarus, - svarsto meistras. - Gal žmonės ir daugiau domėtųsi, važinėtų, tačiau gamintojų parduodami tandemai yra labai brangūs, kaip du ar trys vidutinės klasės dviračiai, nes dauguma jų gaminami rankomis ir po vieną vienu metu. Aukštą savikainą lemia ir nedideli jų pardavimai. Tik Šiaurės Amerikoje, kur tandemų kultūra kiek labiau paplitusi, jų pardavimai sudaro 1% visų nuperkamų dviračių." 

Kiekvieną darbo dieną nuo pat ryto iki vakaro praleidęs dviračių dirbtuvėje, G. Audickas net ir po darbo gyvena mintimis apie dviračius ir su malonumu pasineria į pomėgiu virtusį senovinių dviračių, kitų ratuotų priemonių kolekcionavimą. Paklaustas, kokius "turtus" Gintaris saugo, atsakydamas kuklinasi, kad nieko čia rimto nėra, tik... 200 dviračių, triračių ar keturračių transporto priemonių, nuo medinių arkliukų, mašinėlių, paspirtukų iki suaugusiųjų dviračių, kurie net yra nuomojami įvairiems filmavimams (tiek reklamai, tiek pilnametražiams filmams). "Renku viską, kas su ratais ir be variklio. Visi eksponatai nuo XIX a. iki XX a. vidurio. Ratuotų priemonių ieškau kolekcionierių klubuose užsienyje, turiu kolegų Latvijoje, Estijoje, Čekijoje," - sako G. Audickas. 

Gintario kolekcija - kupina įdomybių. Čia ir senoviniai tarnybiniai dviračiai su priekaba, jais buvo vežiojamas paštas, kiti nedideli kroviniai, minamas mini traktorius, senovinės vaikiškos važinėjimosi priemonės. Vienas itin retas eksponatas - tai dviračio pirmtaku laikomas vokiečių išradėjo Karlo von Draiso "velocipide" ("greitos kojos"), dar kitaip vadinamas kaulakratys, mat be padangų riedantys metaliniai ratai akmenimis grįstomis gatvelėmis kratė nemenkai. Šis eksponatas yra su dviem vienodo dydžio ratais ant medinio rąsto, vairo rankena ir stabdžiais, tačiau be pedalų, tad norint judėti, reikėjo atsispirti nuo žemės. Kiek vėliau ratai buvo padengti ištisine guma, tad kratymas sumažėjo. Gamintojai suprato ir tai, kad įtaisius didesnį priekinį ratą, per vieną pedalų apsukimą galima nuvažiuoti toliau. Tad "varantysis" ratas su jame pritvirtintais pedalais vis didėjo, vos ne iki žmogaus dydžio. Toks dviratis vadinamas "voru". Ir nors G. Audickas kol kas jo dar neturi, jau yra sutaręs dėl įsigijimo. Tačiau Gintario kolekcijoje yra labai panašus dviratis su pedalais ant priekinio rato, kuris kiek didesnis už galinį, abu ratai be padangų, visas iš medžio, tik vairas lietas iš metalo su medinėmis rankenomis. 

Sunku būtų viską nupasakoti, kokias retenybes sukaupęs G. Audickas, tačiau kol kas ratuotų antikvarinių įdomybių, deja, viešai dar negalima pamatyti. Patalpos, kuriose ketinama kolekciją eksponuoti, įrenginėjamos: "Ne vieneri metai prabėgs, kol paruošime 150 kvadratinių metrų erdvę buvusiose Panevėžio aklųjų kombinato patalpose, kuriose dabar ir yra visi būsimieji eksponatai, kol kas sukabinti vienas už kito," - per daug nedaugžodžiauja Gintaris, pabrėždamas, kad darbai ir savo srities išmanymas turi patys kalbėti už save. 

Nuotrauka: G. Audickas prie minamo triratuko su priekyje esančiu arkliuku, kuris buvo kiekvieno vaiko svajonė prieš 50-60 metų / D. Zuozaitės nuotr. 

Vidutinio amžiaus vyras stovi savo dviračių taisykloje. Jis - vidutinio sudėjimo, šviesių trumpų plaukų. Vyras į skaitytoją kiek pasisukęs kairiuoju profiliu, žvilgsnis nukreiptas žemyn. Jis vilki tamsų kombinezoną, po kuriuo apsirengęs tamsius marškinėlius trumpomis rankovėmis. Patalpa, kurioje stovi Gintaris, gana siaura, maždaug trijų ar keturių metrų pločio, su aukštomis lubomis. Vyras stovi patalpos viduryje, arčiau dešiniosios sienos. Už jo, palei sieną, sukabinta dviračių eilė. Šalia jos - kelios, viena ant kitos sudėtos, dėžės. Patalpos gale matomi kiti sustatyti dviračiai. Nuotraukos pirmajame plane - vaikiškas triratis, kurio priekyje įtaisytas maždaug pusės metro ilgio arkliukas. Triratis sukonstruotas taip, kad primena nedidelę vaikišką karietą.