Ir kūnui, ir sielai

Autoriaus nuotr.Alvydas Valenta, [email protected]

Aušros maratonai

Parašas po straipsniu, 1 nuotr.

Apie maratoną daugelis išgirstame dar besimokydami mokykloje senovės istorijos. Graikų - persų karų metu po maratono kautynių graikų karys nubėgo maždaug keturiasdešimt kilometrų, kad praneštų atėniečiams apie pergalę... Graži legenda! XX amžiuje maratonas atrandamas iš naujo, o XXI a. tampa kone viešojo gyvenimo dalimi. Amsterdamo, Berlyno, Lisabonos, Londono, Niujorko, Tokijo, Varšuvos, Vilniaus maratonai - visuose juose dalyvauja tūkstančiai, dešimtys tūkstančių žmonių. Maratono rungtis įtraukta ne tik į olimpinių, bet ir į paralimpinių žaidynių programą. 

Protu sunku patikėti, bet daugiau nei 42 km nuotolį įveikia žmonės net nelaikantys savęs profesionaliais sportininkais. Redakcijos žiniomis, nekalbant jau apie pusmaratonius, maratoną yra nubėgę mažiausiai 6 aklieji ir silpnaregiai. Paminėsime tik tris paskutinius: Marius Maželis (2017 Vilnius), Arnoldas Januškevičius (2018 Frankfurtas), Aušra Garunkšnytė (2017 Vilnius, 2017 Frankfurtas, 2019 Londonas). Apie Aušros maratonus ir šis pasakojimas. 

A. Garunkšnytė sporto pasaulyje - ne naujokė. Mergina intensyviai treniravosi dar besimokydama Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, vėliau - studijuodama tuomečiame Lietuvos edukologijos universitete. Geriausių rezultatų pasiekė bėgdama vidutinius (800, 1500 m) nuotolius, atstovavo Lietuvai tarptautinėse varžybose. Kurį laiką sekėsi visai neblogai, vėliau, anot pačios sportininkės, rezultatai nustojo augę, reikėjo apsispręsti, tęsti sportinę veiklą, ar ne? O jeigu tęsti, tai kaip? Ir mergina apsisprendė... 2017 m. pradžioje pradėjo rengtis maratono rungčiai ir kartu išsikėlė tikslą patekti į Tokijo parolimpines žaidynes. Ją treniruoti ėmėsi silpnaregis, praeityje taip pat buvęs maratono bėgikas, Linas Balsys, Atėnų paralimpinėse žaidynėse pats iškovojęs šios rungties bronzos medalį. Pirmieji maratonai sportininkei nebuvo sėkmingi: arba netenkindavo rezultatas, arba neįveikdavo visos distancijos. Nei Aušra, nei jos treneris neslėpė - sportininkės karjeroje pastarasis Londono maratonas lemsiąs labai daug. Ir štai paskutinis šių metų balandžio sekmadienis, ir dar kartą (pirmasis buvo lygiai prieš metus) Londonas. Sekmadienio popietę į Lietuvą skrieja žinia: maratonas sėkmingas, parodytas itin geras (3 val. 18 min. 23 sek.) rezultatas, užimta aukšta - penktoji (vėliau paaiškėja, kad ketvirtoji) vieta! 

 

Taigi, Aušra, ar labai baisus žvėris yra Londono maratonas ir kaip jį pavyko prisijaukinti? 

Londone bėgau aklųjų ir silpnaregių Pasaulio taurės etape - 42 km 195 m. Nerealus jausmas! Kai finišavau, nelabai galėjau patikėti, kad viskas baigėsi taip sėkmingai. Tai buvo pirmasis mano maratonas, kurį nubėgau be klaidų. 

 

Ankstesni maratonai nebuvo sėkmingi - kodėl? 

Pirmąjį savo gyvenime - Vilniaus maratoną - 2017 m. nubėgau, bet netenkino rezultatas - daugiau nei trys su puse valandos. Praėjus daugiau nei mėnesiui, maratonas Frankfurte - rezultatas dar penkiomis minutėmis prastesnis. 2018 m. Londone distancijos nebaigiau, gal buvo kažkas ne visai gerai su sveikata, gal pritrūko psichologinės ištvermės, bet problemos prasidėjo jau apie 25-ą, 26-ą kilometrą. Po Londono buvo Kaunas - vėl distancijos nebaigiau. Nusivyliau savimi, maniau, kad nesugebu, negaliu pateisinti į mane dedamų vilčių. Todėl svarbiausias mano tikslas šiame maratone buvo finišuoti - jį įvykdžiau. 

 

Ko reikia, kad apskritai galėtum nubėgti tokį nuotolį, juk ne kiekvienas jį galėtų net nueiti... 

Žmogus turi būti ne tik gerai pasiruošęs fiziškai, bet ir galvoti, ką daro. Būna momentų, kai nori pasiduoti ar bent jau kokią atkarpą paeiti, bet galva tau liepia nepasiduoti. Tai, ką daro kūnas, turi daryti ir mintys. Bėgdama pirmuosius maratonus pernelyg užsiplėšdavau, "perdegdavau" jau pirmoje trasos pusėje, nenorėdavau atsilikti nuo varžovių, todėl finišas būdavo ne toks, kokio su treneriu tikėjomės arba jo iš viso nebūdavo. Šiais metais Londone tokių klaidų jau nedariau. Trasoje labai nesinorėjo varžoves praleisti į priekį, bet šios pagundos atsisakiau, visą distanciją bėgau savo tempu, nė karto nesustojau, nėjau. 

 

Negalima? 

Galima, taisyklės leidžia ir eiti, ir stoviniuoti, bet profesionalūs sportininkai to neturėtų daryti. 

 

Kai kurie maratonininkai sako, kad sunkiausia būna bėgant 33-ią, 34-ą kilometrą. Ar iš tikrųjų taip? 

Iki 32-o kilometro bėgau lygiai ir lengvai. Iki 35-o irgi dar pusė bėdos... Nuo 35-o iki 36-o kilometro turėjau kovoti su savimi. Kilo visokių minčių... Nesijaučiau labai blogai, širdis dirbo lygiai, bet buvo prabėgta jau daug kilometrų, jutau bendrą nuovargį. 

 

Papasakokite apie patį maratoną, kaip jis vyko? 

Daugybė bėgikų, žiūrovų. Sportininkai ratukuose, aklieji, su įvairiomis negaliomis ir be negalių. Apie trasą daug pasakyti negaliu, nes nebuvo laiko žvalgytis į šalis. Bėgome Tauerio tiltu, padarėme lanką, vėl bėgome palei upę. Norėjau susikaupti, nesidairyti, nežinoti, kas vyksta. Pastebėjau, kad mano rungtyje europiečių mažai, daug japonių. Daugelis varžovių vyresnės, apie 40 metų ir virš. Susikaupimas padėjo, daugiau nei 14 minučių pagerinau asmeninį rezultatą. 

 

Kokią iš tikrųjų užėmėte vietą, penktą ar ketvirtą? 

Buvau penkta, bet jau išvykus iš Anglijos paaiškėjo, kad viena varžovė, baigusi distanciją greičiau už mane, diskvalifikuota. Taip tapau ketvirta. Nežinau priežasčių, kodėl ir už ką ją diskvalifikavo, bet jau oficialiai patvirtinta, kad esu ketvirta. 

 

Esate pirmoji tarp aklųjų ir silpnaregių, o gal ir tarp visų paralimpiečių, iškovojusi kelialapį į Tokijo paralimpines žaidynes? 

Taip, ketvirtoji vieta Londono maratone atveria kelią į Tokiją. Tiesa, tai nėra vardinis kvietimas, teoriškai galimi įvairūs variantai, bet vertinant praktiškai, kelias po į Tokiją yra atviras. 

 

Papasakokite, kaip ruošėtės Londono maratonui? 

Šitam maratonui ruošėmės rimtai, nes jis turėjo daug ką nulemti. Daug bėgiojau, treneris parinko geras trasas, gerą metodiką, bet po pernykštės nesėkmės Londone buvau pasimetusi, reikėjo sporto psichologo pagalbos. Turėjau įprotį bėgdama nuolat žiūrėti į laikrodį. Jo atsisakiau. Dabar bėgu savo tempu, kartkartėm pasitikrindama, kiek nubėgau kilometrų. 

 

Kokie artimiausi varžybų planai? Ar šiais metais dar dalyvausite kokiame maratone? 

Rengiamės Amsterdamo maratonui rudenį. Tačiau varžybų planai didele dalimi priklausys nuo to, kokia bus ateinančių metų pirmoji pusė. Labai norime dar iki paralimpinių žaidynių nuvykti į Tokiją ir išmėginti jo trasą. Kol kas nežinome, ar galėsime tai padaryti, o jeigu galėsime, tai kada. 

 

Kaip reikia treniruotis, kaip gyventi, kad nubėgtum 42 kilometrus? 

Bėgioti du kartus per dieną, laikytis dienos režimo ir treniruočių plano. Dar sveikai maitintis. Likus kelioms dienoms prieš maratoną, kai kurie bėgikai pradeda daryti priešingai, maitintis nesveikai: valgyti kuo daugiau saldumynų, kaupti angliavandenius. Tokie eksperimentai visada šiek tiek pavojingi, neaišku, kaip sureaguos organizmas. 

 

Kokia yra įprasta maratono bėgiko dienotvarkė? Kiek kilometrų nubėgate per savaitę, per mėnesį? 

Paprastai būna taip: rytą rimta treniruotė, tada poilsis. Po pietų - lengvas atstatomasis krosas. Treniruočių pobūdis gali skirtis nuo to, kada vyks varžybos, kurioms ruošiamės. Po prabėgto maratono, organizmui atgaunant jėgas, kartą per dieną lengvas krosas - 10-15 km, ciklo viduryje - ilgas 20-25 km krosas ir antra, lengva treniruotė. Prieš pat varžybas bėgame trumpesnius atstumus, daugiau dirbame greičiui. Įprastai per savaitę nubėgama vidutiniškai 120-130, per mėnesį 500-520 km. 

 

Ką veikiate, kai nebėgate? 

Esu už aktyvų laisvalaikį - paspirtukas, dviratis, bet turiu saugotis, kad nesusitraumuočiau, todėl prisiminiau seną pomėgį - skaityti. Po Londono pirmąją savaitę ilsėjausi, tai irgi daug skaičiau. 

 

Kokią literatūrą skaitote? 

Patinka daug kas. Tik niekas nepriverstų skaityti fantastikos arba romantinių istorijų. Tiesiog neįdomu. 

 

Minėjote, kad tėtis į jūsų bėgimą iki tam tikro laiko žiūrėjo skeptiškai. Ar galite papasakoti plačiau? 

Kol bėgiojau vidutinius nuotolius, treniravausi kartą per dieną, nieko nesakė. Kai pradėjau bėgioti du kartus per dieną, rengtis maratonui, sakė, kad, turbūt, neturiu ką veikti. Kartą vyko bėgimas Ukmergėje, kur mano tėvai ir gyvena. Tėtis atėjo pasižiūrėti, nuo to laiko įsigijau dar vieną gerbėją... 

 

Esate bendraujantis žmogus, ar taip pat ir sporte? 

Šiaip esu mėgstanti bendrauti, bet trasoje geriausiai jaučiuosi, kai šalia nėra kitų bėgikų. Kai bėgi būriu, iššūkis - atsilikit, aplenkit, tik netrukdykit! Dabar mokausi atsiriboti ir nekreipti dėmesio. 

 

Edukologijos universitete studijavote Socialinę pedagogiką ir žurnalistiką. Ar kada nors grįšite prie šių specialybių? 

Dėl socialinės pedagogikos - abejoju. Esu jautrus žmogus, nemoku atsiriboti nuo darbe kylančių problemų. Kurį laiką dirbau viename krizių centre. Viską, ką ten išgirsdavau, dažniausiai "parsinešdavau" namo, o tai nėra gerai. Visa kita - matysime. Stengiuosi pernelyg negalvoti toli į ateitį. Sporto psichologai irgi pataria, kad nereikia labai smarkiai užbėgti į priekį ir svajoti, kas ir kaip bus. Šitaip galima greitai perdegti. Gali paaiškėti, kad rezultatas yra ne toks, apie kokį svajojai. 

 

Nuotrauka: Ketvirtoji vieta Londono maratone atveria kelią į Tokiją: Aušra su treneriu L. Balsiu / asmeninio archyvo nuotr. 

Aušros Garunkštytės ir Lino Balsio nuotrauka. Du jauni žmonės stovi lauke, prie angliško maratono plakato. Abu apsirengę sportine apranga. Kairėje stovintis Linas - vidutinio kūno sudėjimo, šviesių trumpų plaukų. Jis vilki šviesų sportinį džemperį, tamsius džinsus ir sportinius batus. Ant kaklo užsikabinęs didelį medalį stora juosta. Šalia jo stovinti Aušra - vidutinio sudėjimo, jos plaukai surišti į kasą nugaros pusėje. Ji vilki šviesų džemperį, tamsesnes kelnes ir tamsius sportinius batus. Ant jos kaklo kabo dalyvio kortelė. Dešine ranka ji taip pat laiko ant kaklo pakabintą medalį stora juosta. Abu žmonės atrodo ramūs ir laimingi. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]