Regimi neregiai

Parašas po straipsniu, autoriaus nuotr.Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Aktualusis regtaimas

Parašas po straipsniu, 1 nuotr.

Jo muzika skamba Linkolno centre ir Karnegio koncertų salėje, jo simfoninius kūrinius dirigavo Marin Alsop ir Seidžis Ozava (Seiji Ozawa), jis turi nuosavą leidybinę kompaniją, yra Floridos valstybinio universiteto muzikos mokyklos docentas ir Džuljardo mokyklos garbės daktaras. Nepaisant visų pasiekimų ir pripažinimo ženklų, amerikiečių pianistas, kompozitorius ir dėstytojas Markus Robertsas (Marcus Roberts) nuolat atsiduria kritikų taikinyje, mat ne visai atitinka recenzentų aprobuotą šiuolaikinio džiazo pianisto formulę. 

Dilema glūdi jo stiliuje. Floridos neregių ir kurčiųjų mokyklos bei Floridos valstybinio universiteto auklėtinis, gavęs puikius klasikinio pianizmo pagrindus pas Leonidą Lipovetskį, niekada nesusiviliojo sekti moderniojo džiazo eros pianistais, tokiais kaip Billas Evansas, Makojus Taineris (McCoy Tyner) ar Badas Pauelas (Bud Powell). Jis pažino tą muziką, tačiau tiesioginiais įkvėpėjais jam tapo Fetsas Voleris (Fatsas Walleris) ir Dželi Rol Mortonas (Jelly Roll Morton) – pianistai, kurie buvo džiazo išradėjai. Ir kai M. Robertsas paliečia klaviatūrą – iš karto girdima, jog tai yra dabarties pianisto skambesys, bet jis atkuria tą pirmykštę svingo galią, karštą ritminį užtaisą, kokį daugelis muzikantų yra pamiršę ar nusprendę, kad tai nemadinga. 

Nenuostabu, kad devintajame dešimtmetyje jis susibičiuliavo su Wyntonu Marsaliu – trimitininku, kuris lygiai taip pat vadovavosi tikėjimu, kad džiazo esmė glūdi pačiose jo šaknyse, ir tik puikiai išmanydamas ankstyvąją tradiciją muzikantas gali pasiekti autentiškos išraiškos. Dėl glaudžios bičiulystės ir idėjų bendrumo Robertsas kurį laiką liko Marsalio šešėlyje, tai iš dalies jam buvo naudinga, kadangi ne tik dėmesį, bet ir skeptikų kritikos strėles taip pat atrėmė trimitininkas. 

Įžvalgesni džiazo reiškinių stebėtojai tvirtina, jog Robertso prieiga, paremta ankstyvojo džiazo tyrinėjimu, neturi nieko bendra su konservatyvizmu: tai yra inovacija, plėtojama kita kryptimi. M. Robertsui priskiriamas naujo, negirdėto fortepijoninio trio koncepto išradimas. Su savo mini orkestru "Modern Jazz Generation" jis pristato originalias, išskirtines komozicijas bei standartų aranžuotes, kokiomis prieš tai ilgą laiką aprūpindavo ir Linkono centro džiazo orkestrą. Jo sukurta Džordžo Geršvino koncerto fortepijonui ir orkestrui nauja aranžuotė, įgrota 2003 m. su Berlyno filharmonijos orkestru, tapo skambiu muzikiniu įvykiu, o jo kūrybos užsakovai yra "Chamber Music America", Atlantos simfoninis orkestras, Ozava muzikos festivalis Japonijoje... 

Visa, kas nauja, yra gerai pamiršta sena. Markus Robertsas žino šią formulę. Istorija apsuko ratą ir tikro menininko rankose regtaimas vėl tapo aktualiu ir jaudinančiu garsu. 

 

Paklausykite Berlyno filharmonijos orkestro atliekamo minėtojo koncerto paspaudę nuorodą. 

 

Nuotrauka. Markus Robertsas. 

Marko Robertso Nuotrauka. Tamsiaodis vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio. Jis kiek pasisukęs kairiuoju profiliu, galva palenkta žemyn. Vyro plaukai labai trumpi, jis užsidėjęs akinius tamsintais stiklais. Markas vilki šviesius marškinius ir šviesų švarką. 

 

Autorės nuotrauka. Laima Slepkovaitė. Jauna liekna moteris pozuoja radijo stotyje, su didelėmis tamsiomis ausinėmis ant galvos, priešais ją – teniso kamuoliuko dydžio apvalus mikrofonas. Laimos plaukai vidutinio ilgio, tiesūs. Didžiulės akys žiūri tiesiai į skaitytoją. Laima nuoširdžiai šypsosi. Ji vilki baltus marškinėlius trumpomis rankovėmis. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]