Namai kaip iššūkis

Parašas po straipsniu, autoriaus nuotr.Henrikas Stukas, [email protected]

Būstas: džiaugsmai ir rūpesčiai

Parašas po straipsniu, 1 nuotr.

Būsto įsigijimas – ne tik džiaugsmas būti savarankiškam, turėti savus namus, bet ir didžiulė atsakomybė, kartais perauganti į galvos skausmą ar įsukanti į nesibaigiantį rūpesčių ratą. Buto ar namo paieška, dokumentų tvarkymas, remonto darbai – tai didelio atidumo reikalaujanti dėlionė. Padarius iš pažiūros nedidelę klaidelę, vėliau gali būti labai sunku ją atitaisyti. Ypač daug problemų kyla neregiams, nusprendusiems įsigyti nuosavą gyvenamąjį plotą. Jas sąlyginai galima skirstyti į dvi "plokštumas": iki būsto įsigijimo ir po įsikraustymo į nuosavus namus. Apie visa tai ir dar daugiau kalbamės su neregiais, neseniai atšventusiais įkurtuves. 

Justinas, 24 metai: 

Gyvenu su drauge Loreta. Prieš pradėdami ieškoti buto susėdome ir aptarėme tam tikrus dalykus. Visų pirma, įvertinome infrastruktūrą. Nematant svarbus dalykas yra transportas, kuriuo tektų važiuoti į darbą, ir tai, kiek toli nuo namų yra stotelė. Kita svarbi detalė – perėjos, ar įrengti garsiniai šviesoforai ir ar netoliese yra prekybos centras. Iš praktikos galiu pasakyti – kuo mažesnis, tuo geriau. Mažo prekybos centro darbuotojai pateikus pirkinių sąrašą netgi gali juos atnešti prie kasos. Antra, kreipėme dėmesį į namą ir visą rajoną supančią žalumą. Nors pats iki šiol gyvenau nuosavame name, naująjį gyvenamąjį plotą pasirinkau daugiabutyje. Manau, nuosavas namas tikrai ne neregiui. Tai tiksinti laiko bomba, galinti sprogti bet kurią akimirką. Turiu omenyje šildymo sistemą, stogą ar aplinkos tvarkymą. Kita vertus, nuosavam namui išlaikyti reikia daug pinigų. Buto paieškoms sugaišome vieną mėnesį. Ieškojome internetinėje erdvėje po keliolika valandų per parą. Suradę kažką mums tinkamą, važiuodavome apžiūrėti. Įvertinę butų pasiūlą su Loreta priėjome bendros išvados, kad geriau pirkti mažesnį, bet tvarkingą butą, kurio nereikėtų remontuoti. Įtakos apsisprendimui turėjo ir kaina: ne naujos statybos ir blokiniuose namuose esantys butai yra pigesni. Nenorėdami papildomai leisti pinigų, rinkomės namą be lifto. Man svarbu, kad laiptinė būtų plati, nes nešant baldus siauroje laiptinėje neįsisuksi, o einant su baltąja lazdele plačioje laiptinėje lengviau prasilenkti. Pagal turimas pajamas įpirkome vieno kambario butą. Kol kas mudviem vietos pakanka. Buto suradimas – tik pirmas žingsnis. Antrasis, ne toks malonus – bendravimas su bankais dėl paskolos. O čia buvo visko, nutylėjimo, ignoravimo, pažeminimo. 

Jokia paslaptis, kad bankai neregius priskiria rizikos grupei, todėl jų darbuotojai ne itin palankiai priima ieškančius paskolos neįgalius interesantus. Laimei, kad nuo šių metų sausio 1 d. neįgalumo pensija fiksuojama "Sodroje". Imant paskolą toks fiksuotas papildomas pajamų šaltinis itin praverčia. Tiesa, bankui reikia pateikti neįgalumo galiojimo termino pažymą. Tačiau ir po to bankai į mus šnairuoja. Ypač jei darbo stažas nėra didelis. Mūsų atveju kai kurie bankai tiesiog atsisakė duoti paskolą, o prašant paaiškinti ignoravo tyla. Paskolą pavyko gauti tik tokiomis sąlygomis: 1) atsidaryti kreditą suteikiančiame banke sąskaitą ir įsipareigoti kiekvieną mėnesį joje turėti tam tikrą pinigų sumą; 2) už paskolą mokėti didesnes palūkanas dėl priklausymo rizikos grupei. Sutarus dėl paskolos, dokumentų tvarkymas neužtruko. Šiuo metu yra visos sąlygos dokumentus pildyti elektroninėje erdvėje, bendraujant su tau priskirtu banko vadybininku. Skolindamasis visas paraiškas ir sutartis užpildžiau elektroniniu būdu, reikiamas dokumentų kopijas skanavau ir išsiunčiau bankui. Nuo idėjos iki įžengimo į nuosavą butą sugaišome du mėnesius. 

Sutuoktiniai Aistė (34 metai) ir Gražvydas (29 metai) 

Aistė: Dabar ir nepasakysiu, kada subrendo mintis ieškoti didesnio gyvenamojo ploto. Gyvenome tėvų nupirktame vieno kambario butelyje bendrabutyje. Tačiau mudviem su vyru norėjosi turėti kažką savo, bendro ir mus vienijančio. Troškome tvarkytis taip, kaip norime. Pamažu subrendo mintis ieškoti nuosavo būsto. Pradėjome užsukti į elektroninius portalus, skelbiančius apie parduodamus butus. Informacijos ieškojome visur. Vyras daug skaitė ir gilinosi į namų charakteristikas, šildymo ypatumus. Taip pat klausinėjome patarimo draugų, bičiulių, kokiame name geriau būtų pirkti butą. Naujo gyvenamojo ploto ieškojome metus. Tiesa, paieškos nebuvo itin intensyvios. Ieškodami ne tik skaitėme skelbimus, bet veidaknygėje patys įdėjome informaciją apie ketinimą pirkti butą. Deja, į šį mūsų paklausimą dažniausiai atsiliepdavo įvairaus plauko brokeriai siūlydami savo mokamas paslaugas. 

Gražvydas: Regėjimo neturiu jau penkeri metai. Nesu vilnietis, todėl šį miestą ne itin gerai pažįstu. Mums svarbiausias prioritetas buvo išlaikyti tą patį rajoną, kuriame neregiai nėra egzotika. Mūsų mikrorajono gyventojų nestebina praeivis su baltąja lazdele. Dažnas net neprašomas suskumba į pagalbą. Mudu su žmona puikiai pažįstame šį kvartalą ir čia gerai orientuojamės. Kitas svarbus veiksnys – darbas. Norėjome gyventi netoli nuo mudviejų darbovietės. Pasirinkus kitą rajoną, būtume susidūrę su transporto ir kelionės nesklandumais. Ieškodami buto taip pat atsižvelgėme į gyvenamosios vietos infrastruktūrą: polikliniką, prekybos centrą, buitinio aptarnavimo objektus, stotelės vietą bei tai, kiek namas nutolęs nuo gatvės. Mūsų pasirinkimo atskaitos taškas buvo savarankiškumas: kad kuo mažiau mums prireiktų aplinkinių pagalbos. Pradėdami paieškas ilgokai sukome galvas rinktis butą sename ar naujos statybos name. Pradėjome nuo senos. Apžiūrinėdami tokius butus nusivylėme. Daugelyje jų reikėjo remonto, kitur glumino ne itin patogios neregiams laiptinės, trečiur pasitikėjimo nekėlė kaimynai. Vėliau paieškų ratą susiaurinome, dėmesį sutelkdami į naujos statybos namus. Čia taip pat laukė netikėtumai. Mums, dviem neregiams, svarbu, kad būtų įrengti šaligatviai ir sutvarkyta namo aplinka. O naujų daugiabučių kvartaluose – kiekvieną dieną vis naujiena. Todėl teko pasirinkti aukso vidurį. Ieškojome buto ne senesniame kaip dešimties metų statybos name. Jame dar pakankamai viskas nauja, bet aplinka jau sutvarkyta ir nusistovėjusi. Buto dairėmės dviejų kambarių ir mūriniame name. Čia šildymo kaštai 2–3 kartus mažesni nei senos statybos namuose. Radiatorių kaitrumą gali reguliuoti pats. 

Buto paieškose mums talkino giminaičiai. Naivu būtų teigti, kad neregiai gali savarankiškai nusipirkti butą ar namą. 

Aistė ir Gražvydas: paskolos reikalus su banku susitvarkėme puikiai ir be didesnių delsimų bei komplikacijų. Sėkmės priežastis – paslaugus ir supratingas banko mums priskirtas vadybininkas. Mes pirmiausiai internete naudojomės paskolų skaičiuoklėmis ir bankų taikomomis palūkanų normomis. Atlikus namų darbus lengviau buvo ir su banku derėtis. Imant paskolą neregiams iškyla vienas mažytis nepatogumas. Tenka iš daugelio vietų pristatyti pažymas bei pildyti įvairiausius prašymus bei dokumentus. Čia mums pagelbėjo "Swedbanko" vadybininkas. Suprasdamas mūsų negalią jis didesnę dokumentų tvarkymo naštos dalį užsikrovė ant savo pečių. Mus trukdydavo tik būtiniausiu reikalu. Norėdamas taupyti mūsų laiką bei nervus, vadybininkas prašydavo, kad mobiliuoju telefonu nufotografuotume reikiamą dokumentą ir atsiųstume jam. Tai buvo tikras palengvinimas. Norimą paskolą su tikrai nedidelėmis palūkanomis gavome per pusantro mėnesio. 

(bus daugiau) 

 

Nuotrauka. Aistė ir Gražvydas džiaugiasi radę butą pažįstamame mikrorajone arti darbovietės / G. Čingaitės–Kiznienės nuotr. 

Aistės ir Gražvydo nuotrauka. Jauna pora susikibusi rankomis eina miesto gatve. Pavasaris, medžiai tik pradeda dabintis lapais ir žiedais. Vyras ir moteris eina nejudria gatve, jiems iš dešinės palei šaligatvį matomi stovintys automobiliai. Už poros nugarų stovi daugiaaukščiai gyvenamieji namai, juos supa aukšti medžiai, matyti statybų kranas. Aistė ir Gražvydas šypsosi ir atrodo labai laimingi. Aistė – liekna jauna moteris ilgais plaukais, nuotraukoje ji užsidėjusi akinius tamsintais stiklais. Vilki tamsią striukę, džinsus, avi batelius. Gražvydas – jaunas vidutinio sudėjimo vyras. Jo plaukai šviesūs, trumpi. Kairėje rankoje jis laiko priešais save ištiestą baltąją lazdelę. Vyras vilki tamsią striukę, džinsus, avi sportinius batus. 

 

Autoriaus nuotrauka. Henrikas Stukas. Vidutinio amžiaus vyras, tamsių trumpų plaukų, su ūsais. Henrikas nuoširdžiai ir atvirai šypsosi. Vyras dėvi baltus marškinius prasegta apykakle. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]