Aklas pasimatymas

Kristijonas Bartoševičius, [email protected]

Indija neregio pojūčiais

Indija - jogų, gyvačių kerėtojų, dvasios mokytojų, didžiausių socialinių kontrastų šalis. Indija pasauliui davė nulį, šachmatus, Mahatmą Gandį ir jo taikaus priešinimosi kelią. Šalis, ją geriau pažįstančiųjų nuomone, fantastiškai greitai perima vakarietiškas technologijas, vakarietišką gyvenimo būdą ir kartu, anot Jurgos Ivanauskaitės knygos, daugeliui vakariečių yra tapusi prarasta pažadėtąja žeme... Irma Jokštytė į Indiją keliavo ne ieškodama prarastosios žemės ar norėdama įgyti ypatingų dvasinių galių. Keliavo, nes kelionės merginai patinka, nes norėjo sužinoti, suprasti, patirti... Redakcijos žiniomis, I. Jokštytė yra antroji neregė iš Lietuvos betarpiškai patyrusi, kas yra Indija. Pirmasis prieš beveik dvidešimt metų buvo vienas uteniškis, keliavęs pas garsųjį Indijos dvasios mokytoją Sai Babą. 

"GoldFM" laidos "Aklas pasimatymas" studijoje dvi Irmos - indologiją Vilniaus universitete studijuojanti Irma Kondrataitė ir keliauninkė Irma Jokštytė. 

Kristijonas. Pokalbį pradėkime nuo Irmos, studijuojančios indologiją. Kaip Jūs pažinote Indiją? 

Irma K. Indiją turėjau galimybę pažinti iš kelių skirtingų perspektyvų: teko dirbti, mokytis, keliauti. Bendrai sudėjus Indijoje gyvenau dvejus su puse-trejus metus. Pirmoji pažintis buvo 2007 m., tada kaip vienos nevyriausybinės organizacijos savanorė ten dirbau pusę metų. 

Kristijonas. Kodėl ten apskritai vykote? Kas paskatino susidomėti šalimi rimčiau - žmonės, kultūra? 

Irma K. Vilniaus universitete studijavau istoriją. Mano draugai surado savanoriavimo galimybę - maždaug pusantrų metų trukmės programą besivystančiose pasaulio šalyse. Tai buvo Indija arba Afrikos šalys. Man tai pasirodė įdomu, todėl įsitraukiau į organizacijos veiklą. Iš pradžių maniau, kad vyksiu dirbti į Afriką, bet atsiradus galimybei padirbėti Indijoje, nusprendžiau ja pasinaudoti. Dirbau provincijoje. Mūsų organizacija teikė medicininę ir socialinę pagalbą Indijos prostitutėms. Tada ir užsimezgė mano ryšys su šia šalimi. 

Kristijonas. Ar labai skyrėsi Indija nuo tos, kokią dažniausiai įsivaizduojame, ir tos, kurią radote ten nuvykusi? 

Irma K. Skyrėsi. Iš pradžių buvo nelengva emociškai suprasti žmonių gyvenimo būdą. Antra vertus, kultūriniam šokui neturėjau laiko, iškart pasinėriau į darbą. Dirbome dviese su savanore iš Čekijos. Organizacija siunčia savanorius po visą Indiją, bet mes vieni nuo kitų gyvenome toli. Kai atvykau į šalį, supratau, kad tai yra nerealiai sudėtingas socialinis konstruktas. Keliais žodžiais to nenusakysi. Indija yra "košė", margumynas, sūkurys. Noras pažinti ir suprasti tą "košę", tą sūkurį, tą margumyną mane atvedė iki indologijos studijų. 

Kristijonas (kreipiasi į Irmą Jokštytę). Irma, neseniai grįžai iš Indijos - koks yra tavo įspūdis? 

Irma J. Aš tik pradedu pažinti tą šalį. Keliavau neturėdama išankstinio pasirengimo, labiau - norėdama pabėgti nuo žiemos. Į Indiją vykau iš Egipto, nusprendžiau, kad taip bus pigiau. Sakyčiau, kad ši kelionė man - tai buvimas su savimi, savojo nematymo patirtis, informacijos šaltinių analizavimas: kaip juos susirasti, kaip bendrauti, ką reiškia kalba, komunikacija? Išvykau viena. 

Po Indiją keliavau su neregiu draugu indu. Kolegė Irma minėjo: Indija yra nuolatinis šurmulys ir margumynas. Būdavo taip, kad ko nesuprantu, nufilmuoju arba nufotografuoju išmaniuoju telefonu, siunčiu šeimos nariams ir klausiu: "Kur aš esu ir kas vyksta aplink mane?" 

 Irma K. Kvapų, garsų, triukšmo atžvilgiu Indija yra labai intensyvi. Matančiam žmogui irgi dažnai nutinka taip, kad nesupranti, kur atsidūrei ir kas aplink tave vyksta. Žaviuosi Irma, kad nepabijojo. Pažįstu žmonių, kurie turi visas galimybes, norėtų nuvykti, bet bijo, nedrįsta. 

Kristijonas. Ką reiškia keliauti po Indiją būnant neregiu? 

Irma J. Tenka sutikti su posakiu, kad kai pats nematai, kaip žmonės reaguoja, viskas tampa paprasčiau. Ar keliautum Europoje, ar Azijoje, žmonės į tavo nematymą reaguoja labai panašiai. Nežino, kaip pasakyti "sustok", "atsargiai", griebia už rankos, kažkur traukia, o tu net nelabai supranti, kur traukia ir kodėl. Yra ir grynai vietinių ypatumų. Štai Lietuvoje gali eiti šaligatviu ir susirašinėti žinutėmis. Indijoje šaligatvių nėra arba beveik nėra, o tarp gatvės ir vadinamojo šaligatvio dar yra griovys vandeniui nutekėti. Einant lazdele reikia tikrintis kiekvieną žingsnį, kiekvieną priešais esančio kelio plotelį. 

Kristijonas. Vadovaujiesi garsais, kvapais: ar buvo atradimo džiaugsmo, kad pagal garsą ar kvapą pati atrasdavai tam tikrą vietą? 

Irma J. Patyriau daug džiaugsmo atrasdama, nes su indu draugu daug keliavome pėsti, daug vaikščiojome. Susirasdavome norimą vietą išmaniuosiuose telefonuose esančiuose žemėlapiuose. Norim aplankyti šventyklą, parką, bažnyčią - gerai, einam! Žmonės visą laiką stabteldavo, klausdavo, ar galime jus nuvežti. Mes sakydavome, kad ne, nueisime pėsti, o tada mums sakydavo, kad toli, likę dar du kilometrai. Atsakydavome, kad turime laiko, išėjome pasivaikščioti... Buvo labai gera toje maišalynėje patiems kažką susirasti. Indija labai turtinga kvapų, garsų. Eini eini ir išgirsti kažkokį keistą garsą. Užeini į vidų, o ten žmogus gamina muzikos instrumentus. O tada prasideda: užsienietė, turistė, vadinasi, galima neblogai uždirbti! Pasisodina, groja, aiškina, o jeigu dar suveikia tavo pačios žurnalistinis smalsumas, pradedi klausinėti, kas čia yra, kaip ir kiek laiko gaminama... Tada šeimininkai visai ištirpsta, bando parduoti bet kokiu atveju už bet kokią kainą. Jeigu į tave kreipiamasi: "mano drauge", "mano sese" - žinok, kad mėgins ką nors parduoti! Kai tik išgirsdavau šitaip kreipiantis, iš karto užsisklęsdavau. 

Kristijonas (kreipiasi į I. Kondrataitę). Jūsų santykis su Indija trejopas - kaip darbuotojos, turistės, ten besimokiusios. Kuo šios patirtys skiriasi ir kuri jums pačiai yra artimiausia? 

Irma K. Matyt, tai, ką vienu ar kitu konkrečiu metu patyriau, tuo metu ir buvo artimiausia. Keliauti turbūt buvo smagiausia ir lengviausia: pats sprendi, ką veiksi, kur važiuosi, ką nori pamatyti. Dirbant yra kitaip, atsiranda atsakomybė. Kad tavo darbas duotų naudos, reikia daug ką pačiam išsiaiškinti, suprasti, pradeda veikti kultūrų skirtumai. Kalbant apie akademinę veiklą - sausio mėnesį su kolegomis keliavome į akademinę ekspediciją po Indiją ir Nepalą, lankėmės tenykščiuose universitetuose, skaitėme pranešimus konferencijose. Įdomi, svarbi kiekviena veiklos sritis, o joje įgytos patirties negalima mechaniškai perkelti kitoms sritims. 

Kristijonas. Kalbant apie Indiją egzistuoja daug stereotipų, ar galėtumėte bent keletą sugriauti? Pavyzdžiui, apvogs, išprievartaus, pagrobs ir parduos tavo organus... 

Irma K. Taip, Indija apaugusi mitais ir stereotipais - daugeliui žmonių ji atrodo tolima egzotiška šalis. Iš tikrųjų, ne tokia jau tolima, tik šešios valandos skrydžio. Indija yra gerokai daugiau nei joga, meditacija arba tai, apie ką nuolat skaitome žiniasklaidoje: kova už moterų teises, etniniai konfliktai. Tai intensyvaus ekonominio augimo šalis, visi didieji miestai pilni išmaniųjų technologijų - mobiliuoju telefonu galima išspręsti daugybę problemų. Žmonės, keliavę po Indiją prieš 30 metų ir nuvykę į ją dabar, šalies neatpažįsta, miestuose intensyvus kultūrinis gyvenimas, daugybė festivalių, koncertų, konferencijų. 

Irma J. Daugybė nuostabių, stiprių, laisvų moterų - jos vaikščioja po miestą, bendrauja, mokosi, dirba. Įspūdis visiškai kitoks, nei atvykus iš arabiškų valstybių. Indijoje nėra pojūčio, kad moterys būtų kaip nors ribojamos. 

Irma K. Kalbant apie keliautojo tykančius pavojus, kiekvienoje šalyje galima rasti pavojingų vietų ar situacijų. Vilniuje naktį irgi nesijaučiame labai saugūs... Tiesiog viską reikia vertinti racionaliai, turėti galvoje jų gyvenimo būdą, neperžengti tam tikrų ribų. 

Kristijonas. Miestus šiek tiek aptarėme, o koks yra Indijos kaimas? 

Irma J. Gauni daug dėmesio. Dažnai išnyksta ribos, asmeninė erdvė. Kuo nuošalesnėje vietoje esi, tuo daugiau prašo fotografuotis, nuolat klausinėja, ar esi ištekėjusi? Mūsų kultūroje šito klausinėti tiesiog nepriimta. 

Irma K. Indai tikrai nuoširdžiai domisi, iš kur tu atvykai, ar turi tėvus, ar esi ištekėjusi? Indijos žmonės smalsūs ir atviri, drąsiai eina į asmeninę erdvę. 

Irma J. Labai keistas požiūris į žodį "ačiū". Kai sakydavau "ačiū", man kartodavo: "Nebūk tokia oficiali". Tiesiog įgijau baimę žmogui padėkoti. 

Irma K. Galbūt tai susiję su Indijos socialine sankloda, kastų egzistavimu. Žemesnė kasta tiesiog tarnauja aukštesnei. Dar vienas dalykas - jų svetingumo jausmas. Tu esi mūsų svečias, mes tau duodame. "Ačiū" visada situaciją daro šiek tiek formalią. 

Irma J. Na, ir tie indų klausimai... Daugybė klausimų. Nuo jų tiesiog pavargdavau. Reikia pereiti sudėtingą gatvę - stovime, laukiame. Kas nors prieina, paklausia, ar reikia pagalbos. Kai atsakau, kad reikia, tada klausia: "O kur jūs eisite paskui?" Atsakau, kad man tiesiog reikia pereiti gatvę. "Gerai, bet kur jūs eisite paskui?" Ir toks pokalbis gali tęstis net ne kelias, o keliolika minučių. Štai kartą stovint prie vienos gatvės ir be paliovos atsakinėjant į panašius klausimus, pasiklausiau, kad mašinų nėra, čiupau savo draugui indui už rankos ir sakau: "Bėgam!" Ir perbėgom! Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad indų neregiai keliauja daug. Transportas pigus, žmonės nuoširdžiai nori padėti. 

Irma K. Indai žmonių su negalia mato daugiau negu mes čia, Europoje. Universitete, kuriame mokiausi, negalią turėjo du mano bendrakursiai. Visi jiems nuoširdžiai rodydavo dėmesį, padėdavo. O čia dar kitokia situacija: mergina nemato, užsienietė, atkeliavo iš Šiaurės, domisi šalimi, jos gyvenimo būdu - natūralu, kad stengiamasi kuo daugiau padėti! 

Kristijonas. Irma, ar siūlytumėte į Indiją keliauti kitiems neregiams? 

Irma J. Taip, siūlyčiau, nes toje šalyje galima daug ką pažinti ir patirti net ir visiškai nematant. 

Visą laidą galima pasiklausyti iš archyvo. 

Nuotrauka: Keliaudama po Indiją I. Jokštytė stengėsi perprasti tenykštę kultūrą / asmeninio archyvo nuotr. 

Irma pozuoja kartu su moterimi iš Indijos. Jos stovi kambaryje, už jų ilga, nuo lubų iki žemės krentanti šviesi užuolaida su medžių formos raštais. Irma nuotraukoje stovi kairėje, o indė moteris - dešinėje pusėje. Abi pozuoja apsikabinusios viena kitą per liemenį. Irma liekna jauna moteris. Ji švelniai šypsosi ir žiūri tiesiai į skaitytoją. Irmos plaukai šviesūs, garbanoti, iki pečių. Ji segi didelius kabančius saulės formos auskarus, ant kaklo kabo ilgas baltas vėrinys, ant dešinės rankos - didelė apyrankė. Irma vilki tradicinius indiškus drabužius - ilgą tamsią suknelę iki žemės trumpomis rankovėmis, nuo kairiojo peties žemyn per liemenį perrištą marga juosta. Šalia jos stovinti indė kokiais dvidešimt centimetrų žemesnė už Irmą. Ji vidutinio amžiaus, stambesnio kūno sudėjimo. Ji taip pat švelniai šypsosi ir žiūri tiesiai į skaitytoją. Moters plaukai tamsūs ir ilgi, surišti į kasą. Ji segi nedidelius blizgius auskarus, ant kairės rankos užsidėjusi dvi siauras apyrankes. Ant moters kaktos, tarp antakių, nupieštas didelis tamsus taškas. Moteris vilki šviesią margą suknelę iki kelių trijų ketvirčių rankovėmis. Nuo kairiojo peties iki kelių krenta tamsi marga skraistė. 

Autoriaus nuotrauka: Kristijonas Bartoševičius. Jaunas vyras, kiek stambesnio kūno sudėjimo. Jo plaukai trumpi, vešlūs, kiek banguoti, o veidą puošia trumpa tanki barzda ir ūsai. Kristijonas žiūri tiesiai į skaitytoją ir nuoširdžiai plačiai šypsosi. Jis užsidėjęs stačiakampio formos akinius šviesiais rėmeliais, vilki tamsius marškinėlius.