Mūsų žmonės

Parašas po straipsniu.Henrikas Stukas, [email protected]

Akyse pražystančios gėlės

Parašas po straipsniu.

 

Šio "Mūsų žodžio" viešnia – Lietuvos mokslo premijos laureatė, etnologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikė, profesorė Irena Regina Merkienė. 

 

Vienoje tako pusėje 

Iki šiol Reginos atmintyje laikomas brangus vaikystės prisiminimas – kelionė iš Kauno į netoli Veliuonos esantį kaimą. Ten nekantriai jos laukdavo teta Liudovika Jokubauskienė. Gal tos vasaros būtų panašios į kitų bendraamžių, jeigu ne... Tvarkytis ūkyje, o ypač padėti daržuose, iš miestelio ateidavo Ona Milerytė. "Teta Oną dirbti priimdavo ją užjausdama: moteris sunkiai sudurdavo galą su galu. Netgi nesant darbų, užsukus Onai, teta jai duodavo sūrį ar kitokių maisto produktų. Viešnia labai silpnai matė. Jos akys buvo baltos ir blyškios", – prisimena R. Merkienė. Iki šiol pašnekovei lieka paslaptis, kaip nematydama Ona atskirdavo daržoves nuo piktžolių. 

Šuoliais prašuoliavo vaikystės vasaros. Atėjo metas rinktis, kur studijuoti. Taip Regina iš Kauno atvažiavo į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos. Čia jos laukė staigmena. Pirmosios paskaitos – jauna drovi studentė ateina į auditoriją. Apsižvalgo, vien jauni veidai. Tik staiga žvilgsnis užkliūna už vieno vyresnio amžiaus studento. O, kaip jis sužalotas! Nutraukta ranka, sudarkytos akys ir kaktoje randas, į kurį tilptų pirštas. Tik vėliau Regina sužinojo, kad tai – rankoje sprogusios granatos pasekmės. Po paskaitos Regina neskubėjo išbėgti, jai buvo smalsu, kaip klaidžiuose senojo universiteto labirintuose orientuosis nematantis. O jis niekur neskubėjo ir lyg kažko laukė. Regina suprato, kad negalima aklojo palikti be pagalbos, priėjo ir pasisiūlė jį palydėti į kitą auditoriją. Taip prasidėjo pažintis su Povilu Vitkausku. Habilituota mokslų daktarė prisiminė: "Povilą lydėjau ne tik į paskaitas, bet ir po jų. Jis gyveno ant Tauro kalno, o aš – Čiurlionio gatvėje. Mums buvo pakeliui. Jį palydėjusi, eidama namo užsimerkdavau ir stengiausi suprasti, ką jaučia neregys, kaip eina, kaip nepaklysta. Tiesa, nukeliaudavau vos kelis žingsnius ir atsimerkdavau. Povilas ne iš karto pritapo prie mūsų. Daugelis nežinojo, kaip prie jo prieiti. Tik po metų jis tapo kurso siela, Povilo bendrabučio kambarys – diskusijų klubu. Ten rinkosi mėgėjai diskutuoti. Nuo aistringų kalbų ir ginčų net kambario lubos kilnojosi." 

Neregys savo palydovę išmokė brailio abėcėlės ir netgi rašyti grifeliu. Kartą P. Vitkauskas pasakojo, kad dalyvavo slaptoje operacijoje. Pareigūnai naktį gaudė nusikaltėlį. Povilas turėjo stovėti ir įdėmiai klausytis ar tamsoje nepasigirs žingsniai, neįprastas garsas. Regina juokdamasi prisiminė dar vieną nuotaikingą epizodą. Ji ta pačia tema su Povilu rašė kursinį darbą apie Salijų teisyną. Kartu skaitė ir diskutavo. Paskutinį vakarą Regina netikėtai rado mokslinį straipsnį šia tema. Apie tai jau nebespėjo pasakyti Povilui. Dėstytojas kruopščiai studentei parašė aukščiausią įvertinimą, o Povilui – prastesnį. Bendrakursiai, nežinodami situacijos, prikišo Reginai tą poelgį. Vyresniuose kursuose Regina išsikraustė iš bendrabučio ir Povilo jau nebelydėdavo namo. 

 

Kitoje tako pusėje 

Regina ilgus metus galėjo pasigirti itin geru regėjimu. Nelauktos permainų kregždės atskrido 1996 metais. Mokslininkė itin daug dirbo kompiuteriu. Galbūt dėl to, o gal dėl ko kito... ėmė labai sausėti akys. Darbų ir rūpesčių sūkuryje į tai mokslininkė nekreipė dėmesio. Tačiau vieną rytą bepraplėšiant akis nuo akies obuolio atitrūko kelios dalelės. Skausmą pakeitė akių ašarojimas. Ašaromis lijo visus metus, išskyrus vasarą. Teko ieškoti medikų pagalbos, tačiau jie jokios ligos neaptiko. Po pusmečio akyse atsirado pilki taškai. Vėl – jokios ligos. Vėliau laukė dar viena staigmena: kartą ryte Regina ant baltos sienos akimirkai išvydo lyg vynuogių kekę. Tai pradėjo kartotis nuolat. Medikai nusprendė, kad moters akyse yra "drūzos" – lyg akių dugne išvagotas arimas. Tik po kelerių metų gydytojai nustatys akių negalavimo priežastį – geltonoji dėmė. Šiai ligai gydyti vaistų nėra. 

Akių negalavimai profesorės neišgąsdino. Tuo metu ji dar galėjo skaityti ir rašyti. Tačiau po kelerių metų tekstas pradėjo dvejintis. Raidės kartais geriau, kartais blogiau buvo matomos. "2009 metais lankiausi privačiame akių ligų kabinete. Jauna gydytoja apžiūrinėdama vis dūsauja ir dūsauja. Suprantu, kad kažkas blogai. Ji ir sako: "Jūs jau turite nematyti". O aš matau!" – pasakoja R. Merkienė. 

Po šio vizito teko lankytis Santaros klinikose. Čia buvo "prišaudytos" akių kraujagyslės. Deja, po šios procedūros regėjimas stipriai nusilpo, laukė akių injekcijos. Po kiekvienos injekcijos regėjimas palaipsniui vis silpo ir silpo. Negana to, išsikraipė vaizdas. Užrašai tapo kreivi, o su laiku ir visai ištrupėjo. Kartais akyse pražysdavo gėlės. Vaizdai keitėsi. Gėles pakeitė šv. Petro bazilikos kontūrai, raudonų plytų siena, žali pumpurai, žalias platus tinklas, aštuonnyčiai trinyčiai audinių raštai... Dabar akyse – balta migla. 

Nepaisydama silpstančio regėjimo profesorė R. Merkienė stengiasi gyventi pilnavertį gyvenimą. Jai nusiminti ir liūdėti neleidžia trys gyvenimiškosios filosofijos "banginiai", kuriais paremta jos kasdienybė: 

pirma – rūpinamasis kitais ir savęs negailėjimas. Virš dvidešimties metų moteris rūpinosi vyru. Jis sirgo širdies liga. Jam mirus įstojo į "Caritą", globojo 94 metų senutę. 

Antra – nuolatinis užimtumas. Regina visada užsiėmusi. Netekusi regėjimo pramoko savarankiškai akląja sistema dirbti kompiuteriu. Ji rašo laiškus, atsako į elektroninę korespondenciją. Mėgino prisiminti jaunystėje pramoktą brailio raštą. Deja, šių pastangų nevainikavo sėkmė. "Pirštai jau ne tokie jautrūs. Negaliu užčiuopti taškų. Brailio rašto idėjos atsisakiau. Anksčiau mėgau karpyti karpinius. Nebesuvaldydama popieriaus, ėmiausi kitos veiklos. Paėmusi įvairiausių akvarelės dažų tepu juos ant popieriaus lapo, o kitu prispaudžiu. Gaunasi pasakiški vaizdai", – pasakoja etnologė. 

Iki šiol R. Merkienė neatsisako visuomeninės veiklos. Ji aktyviai dalyvauja Vilniaus Lazdynų mikrorajono seliziečių bažnytinės bendruomenės veikloje. Apie šią bendruomenę netgi yra parašiusi mokslinį straipsnį, sukūrė kelioninę vėliavą, rašė scenarijus ir pastatė kelis vaidinimus su dienos centro, bažnyčią lankančiais vaikais. Tiesa, nueiti iki bažnytėlės profesorei tikras iššūkis, nors pastaroji tik už kelio. Eidama ne kartą pasiklydo, griuvo. Laimei, gerų žmonių yra visur. Moterys, lankančios mišias, be prašymo pasiskirstė ir pasikeisdamos palydi Reginą namo. 

Trečia – smalsumo ir savarankiškumo išsaugojimas. Nors ir nematydama R. Merkienė gyvena viena ir tvarkosi savarankiškai. Ji bijo prarasti tą savarankiškumą ir nepriima namiškių siūlomos pagalbos. Moteris juokauja: namiškiai žino, kad nematau, bet kad taip blogai, tai tikrai – ne. Namuose profesorė suranda, kur kas padėta, todėl tvarkytis nėra sunku. Gal šiek tiek sunkiau virtuvėje. Skutant bulves, morkas lieka nenuskustų vietų, bet tai jokia bėda. Namuose gausu gėlių. Etnologė jas ne tik prižiūri, bet ir su jomis kalbasi. Augalai neabejingi maloniam, rūpestingam žodžiui. Ant kėdės įsitaisęs jos "augintinis". Regina visą gyvenimą svajojo auginti šuniuką. Deja, nebuvo sąlygų. Dabar dovanų gavo žaislinį. Moteriai to pakanka, eidama pro šalį jį paglosto, pakalbina. 

Norą gyventi stiprina nuolatinis žinių alkis ir tikėjimas geresne rytdiena. Profesorė daug kuo domisi, klauso informacinių laidų. Rytą pradeda nuo Tibeto vienuolių ilgaamžiškumo mankštos. Vienas iš pirmų veiksmų nubudus – akių paspaudimas. R. Merkienė tiki, kad naują dieną mintimis ir darbais patys galime padaryti šviesesnę. 

 

Nuotrauka. Profesorė Regina Merkienė neprarado smalsumo ir pozityvaus požiūrio / G. Čingaitės–Kiznienės nuotr. 

Profesorei apie aštuoniasdešimt metų. Ji sėdi kambaryje. Už moters nugaros – knygų lentynos, kuriose ne tik knygos, bet ir blankiai matomos įrėmintos nuotraukos, diplomai ar padėkos raštai. Kairiajame nuotraukos kampe – televizorius. Moteris matoma nuo klubų iki viršugalvio. Ji patogiai įsitaisiusi kėdėje su ranktūriais, į skaitytoją šiek tiek pasisukusi kairiuoju šonu, žvilgsnis nukreiptas į tolį. Moteris vidutinio sudėjimo, rankas sukryžiavusi ant kelių. Plaukai surišti į kuodą ar kasą nugaros pusėje, prie veido prigludusios kelios žilstelėjusios sruogos. Jos akių forma apvali, siauri antakiai kiek pakelti į viršų, sučiauptos lūpos santūriai šypsosi. Nuotraukoje moteris atrodo lyg ką prisimintų. Ji vilki ilgus šviesius marškinius su nedideliu kaspinu ties apykakle, ant jų apsirengusi tamsų švarką. 

Autoriaus nuotrauka. Henrikas Stukas. Vidutinio amžiaus vyras, tamsių trumpų plaukų, su ūsais. Henrikas nuoširdžiai ir atvirai šypsosi. Vyras dėvi baltus marškinius prasegta apykakle. 

 

 

MUS REMIA
Laidą remia Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas. Fondo logotipas. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas 2019 m. finansuoja VšĮ LASS respublikinio centro projektą "Skaitančioms akims, skaitantiems pirštams: periodinė spauda neregiams ir silpnaregiams". Fondas skyrė 11 tūkst. eurų septynioms žurnalo "Mūsų žodis" rubrikoms: "Laiko juosta", "Forumas", "Teisininko komentaras", "Pro plyšinę lempą", "Namai kaip iššūkis", "Aklas pasimatymas" ir "Regimi neregiai". 



[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]