Forumas

Parašas po straipsniu.Dovilė Zuozaitė, [email protected]

Dailioji lytis – dvigubos diskriminacijos spąstuose

Parašas po straipsniu.

Nors ne vienerius metus kalbama apie moterų ir mergaičių su negalia diskriminaciją, tik pastaruoju metu aktyviau imtasi spręsti situacijas, kai pažeidžiamos dailiosios lyties teisės, varžoma pasirinkimo laisvė, ribojamos norimos veiklos, užimtumo, įvairių paslaugų prieinamumo galimybės. Apie tai atvirauti dar nėra drąsu ir pačioms neįgaliosioms, ypač kai tokie dalykai nutinka jautriose gyvenimo srityse, kai diskriminacija patiriama iš aplinkos, nuo kurios jos stipriai priklausomos – šeimos, darbo, institucijų. Be to, diskriminacija turi savybę "pasislėpti", mat ją, kaip ir daugelį kitų dalykų kasdieniame gyvenime, žmogus laiko savaime suprantamais reiškiniais, į kuriuos dažniausiai nereaguojama. 

 

Trūksta sistemingų tyrimų 

Diskriminacija neįgaliųjų moterų ir mergaičių grupėje – palyginus neseniai atrastas tyrimų laukas, o Lietuvoje plataus masto tyrimas pirmą kartą atliktas 2018 metais, visuomenei pristatytas šių metų vasarį. Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijavo neįgaliųjų moterų ir mergaičių padėties analizę, kurią atliko Lietuvos neįgaliųjų draugija, pasitelkusi neįgaliųjų organizacijas visoje Lietuvoje. Apklausa aprėpė padėtį įvairiose kasdieninio gyvenimo srityse pagal Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją: prieinamumą ir mobilumą, sveikatą, švietimą, darbą ir užimtumą, dalyvavimą politiniame ir visuomeniniame gyvenime, pajamas ir socialines garantijas, saugumą ir privatumą, šeimos neliečiamumą. 

Apklausoje dalyvavo 150 mergaičių ir 800 neįgalių moterų 14–65 metų amžiaus, atsitiktine tvarka atrinktų iš 24 Lietuvos miestų ir rajonų. Respondentės buvo pasirinktos su judėjimo, vidaus organų, regos (5,9 proc. – 47 moterys ir 6,7 proc. – 10 mergaičių), klausos, intelekto, psichikos, kompleksine ir kitomis negaliomis. 

Tyrimą atlikusios Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko teigia, kad dar prieš apklausą teko nelengva užduotis su parengiamaisiais darbais: "Mums reikėjo sukurti būtinus klausimus pagal visas sritis, o tai išplėtė klausimyną iki 91 klausimo ir jį padarė sudėtingą. Kadangi turėjome apklausti ir mergaites, teko gauti tėvų sutikimą. Nebuvo lengva rasti respondenčių, kurios ne tik atsakytų į teik daug klausimų, bet ir atvirautų jautriomis temomis. Tiesiogiai neklausėme, ar jos patiria diskriminaciją, kitaip būtume gavę labai menkai informacijos, išvadas darėme per gyvenimo kokybės įvertinimą, bendrą patirtį įvairiose srityse." 

Tyrimo rezultatai parodė, kad diskriminaciją mano patiriančios 41 proc. moterų ir 52,7 proc. mergaičių nepriklausomai nuo jų sociodemografinių charakteristikų (išsilavinimo, gyvenamosios vietovės, situacijos darbo atžvilgiu), negalios pobūdžio ir sunkumo. Tačiau, respondenčių manymu, jos patiria dvigubą diskriminaciją – ir neįgalumo, ir lyties atžvilgiu. Vienas dažniausiai minimų veiksnių – žema savivertė, nepasitikėjimas savo jėgomis. Stipresnis pažeidžiamumas išsakytas negalios atžvilgiu, dėl jos diskriminacija labiau jaučiama mobilumo, švietimo, sveikatos ir iš dalies laisvalaikio srityse, o vertinant dėl lyties – saugumo, šeimos, darbo srityse. 

 

Būtina identifikuoti specifines problemas 

J. Ivančenko tvirtina, kad problemos yra nemažos kiekvienoje srityje ir neįmanoma išskirti vienos, nuo kurios reikia pradėti keisti situaciją. Pirmiausia, turėtų būti sutvarkyta teisinė bazė: "Moterys ir mergaitės su negalia įstatymuose neišskiriamos kaip specifinės apsaugos reikalinga visuomenės grupė, tad bendras gyvenimo kokybės užtikrinimas papuola į "pilkąją zoną". Tai reiškia, kad nėra suteikiama lygiateisiškumo ir saugumo garantijų. Todėl, pirmiausia, turi būti inicijuoti teisės aktų pakeitimai bei pasirūpinta neįgaliųjų teisių gynėjais." 

Daugkartinė Europos aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos čempionė, paralimpinių žaidynių prizininkė panevėžietė Sigita Markevičienė pastebi, kad tokie tyrimai labai reikalingi: "Gal ne iš karto pavyks viską išspręsti, bet jei nieko nekalbėsime, taip ir liks. Būna nemalonių situacijų, kad ir medicinos įstaigose. Kai tenka pasirašyti, ne manęs, o lydinčio asmens klausia, ar aš galėsiu tai padaryti. Tada įsikišu ir atsakau, kad mano negalia – tai tik negalėjimas matyti, o ne mąstyti, girdėti, kalbėti ir būti atsakingai už savo veiksmus. Nieko nesakyčiau, jei tai nutiktų ne medicinos įstaigose, bet kur mažiausiai tikiesi nesusipratimų, dažnai personalas sutrinka ir pradeda klausinėti, ar galiu atsisėsti, atsigulti, atsistoti. Atrodo, jei nematai, tai nieko negali." 

Panašių situacijų dažnumą medicinos srityje patvirtina ir tyrimo rezultatai. Sunkumų respondentėms iškilo bendraujant su vaistinių, medicinos įstaigų personalu, kuriam trūko jautrumo, empatijos. Taip pat susidurta ir su neįgaliųjų pacienčių įtarinėjimu dėl sveikatos problemų simuliavimo, netgi buvo atsisakoma laiku teikti kokybiškas gydymo, reabilitacijos ar slaugos paslaugas. Taip pat respondentės jaučiasi labiau pažeidžiamos už moteris be negalios, kurios dažniau turi didesnių pajamų ir gali susimokėti už paslaugas ar priemones. Neįgalios moterys patiria ir mažiau dėmesio ar pagalbos, yra dažniau atkalbinėjamos gimdyti, kai kuriais atvejais sunkiau prieinami paveldimumo nustatymo tyrimai. Susiduriama ne tik su medicinos personalo, bet ir visuomenės išankstine nuomone, kad neįgalios moterys negalės išnešioti sveiko kūdikio, kad dėl sveikatos jam gimus tinkamai nepasirūpins. 

Su tokia skaudžia situacija susidūrė neregė Monika (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi). Vos pradėjusi lauktis vaikelio patyrė nemenką spaudimą pirmiausia iš savo artimųjų: "Mane palaikė tik vyras. Visi kiti kaip susitarę abejojo, ar man pavyks tinkamai susitvarkyti su motinystės iššūkiais. Panašią nuomonę turėjo ir medicinos personalas, nors tikimybė, kad vaikelis paveldės ligą, buvo nulinė. Teko ieškotis gydytojos, kuriai būtų svarbi ne mano negalia, o būsimas kūdikis. Aplinkinių abejonės išsisklaidė tik tada, kai vaikui suėjo 3 metai, kai pamatė, kad tinkamai galiu pasirūpini juo ir kad taip pat galiu būti gera mama." 

Aplinkinių požiūrį, spaudimą fiksuoja ir tyrimo rezultatai. Iš jų matyti, kad daugiau kaip trečdalis respondenčių neturi vaikų, dešimtadalis tvirtina, kad yra patyrusios atkalbinėjimus ieškant partnerio ir bandant kurti šeimą. Tačiau diskriminavimo dėl lyties problemas kelia ne tik reprodukciniai klausimai, bet ir smurto, priekabiavimo atvejai. Kadangi apklausa pagrįsta anonimiškumu, respondentės nebijodamos galėjo dalintis savo patirtimi. Daugiausia neįgalios moterys (32 proc.) ir mergaitės (39 proc.) teigė patyrusios psichologinį smurtą, 21 proc. moterų ir 23 proc. mergaičių – fizinį, o 6 proc. moterų ir 4 proc. mergaičių – seksualinį. 

 

Keičiant stereotipus 

Nelankstus visuomenės požiūris pastebimas ir kitose gyvenimo srityse. Garso režisierė Eglė Jarmolavičiūtė teigia pirmą kartą diskriminaciją patyrusi, kai kartu su nerege drauge bandė išsinuomoti butą: "Jau viską susitarėme su šeimininkais, bet atėjus laikui gauti raktus, mums buvo pasakyta, kad netikėtai į tą butą atsikrausto giminaičiai. Mes nusprendėme patikrinti: paskambinus iš kito numerio paaiškėjo, kad butas vis dar išnuomojamas. Pikčiausia, kad žmonės iš karto neišsako savo abejonių, tokiu atveju negalime su jais diskutuoti, išsiaiškinti, kodėl jie bijo išnuomoti butą neregiui. Juk daug mūsų gyvena vieni ir sugeba savo butų nepadegti, ir puikiai tvarkosi." 

Kita situacija įvyko viename vandens parke. Eglei buvo pasakyta, jog ji negalinti čia viena lankytis, nes jų taisyklėse įrašyta, kad vaikus iki 14 metų ir negalią turinčius asmenis turi lydėti juos prižiūrintys pilnamečiai asmenys. "Vadinasi, negalią turintys žmonės yra prilyginami vaikams iki 14 metų, – piktinosi mergina. – Man paklausus, kuo tai motyvuojama, buvo atsakyta, kad aš galiu paslysti, susižeisti. Bet juk kiekvienam taip gali nutikti! Kadangi negaliu pakeisti taisyklių, tame parke nesilankau, nes laikausi nuomonės, kad neverta eiti ten, kur tave laiko menkesniu." 

Taigi dažnai kai kurių sporto įstaigų bandymas apsidrausti nuo netikėtų, nepatogių situacijų, nelankstumas neįgaliųjų atžvilgiu palieka juos be galimybės rinktis kurią nors veiklą ar net sužlugdo norą stengtis ir ieškoti sprendimų. Tai atliepia ir tyrimo rezultatai, kuriuose matyti, kad sportas, varžybos yra mažiausiai įtraukta į respondenčių gyvenimus, lyginant su kultūros, poilsio ir laisvalaikio sritimis. 

 

Darbo srities užkulisiai 

Nemažai diskriminacijos moterys su negalia patiria ir darbo srityje. Iš visų apklaustųjų darbo patirties turi 57 proc. neįgaliųjų moterų, iš kurių net pusė teigia, kad negali laisvai pasirinkti tokio darbo, kokio jos nori, o trečdalis nedirba tokio darbo, kokio nori. To priežastimi įvardijama neigiamas požiūris, nenorėjimas priimti į darbą dėl negalios, nepritaikyta arba netinkamai pritaikyta darbovietės aplinka, poreikius atitinkančių darbo sąlygų nesudarymas. Taip pat moterys teigia, kad joms sunkiau susirasti darbą nei neįgaliems vyrams, kuriems mokamas didesnis atlyginimas už tą patį darbą, turi geresnes darbo sąlygas, jos daugiau patiriančios ir patyčių iš kolegų nei neįgalūs vyrai. 

Pasidomėjus, kokios darbo sąlygos neregių ir silpnaregių moterų darbovietėse, apie tai jos nelabai noriai ir drąsiai atviravo, tačiau ir neslėpė, kad tokių situacijų yra. Pasidalinti viešai sutiko E. Jarmolavičiūtė, kuri diskriminaciją darbe patyrė i kolegoms nesutikus kartu dirbti su ja: "Manęs tiesiog nenorėjo imti į koncertų transliacijas dėl to, kad pasiruošimo metu kolegos manęs negalės prižiūrėti, vedžioti, kitaip galiu nukristi, susižeisti. Bet nežinomomis vietomis vaikštau beveik kasdien. Įdomiausia, kad vieno iš kolegų tėtis irgi yra neregys. Tad pabandžiau paaiškinti, kad man nenustatytas intelekto sutrikimas ir jei susižeisčiau, tai pati už tai ir atsakyčiau. Kol kas po šito paaiškinimo panašios situacijos spręsti neteko. Skaudžiausia, kad kartais neregys laikomas kone psichikos ligoniu: jei jis vienas kažkur eis, būtinai užsimuš, jei vienas gyvens, būtinai paliks atsuktas dujas arba užlies kaimynus, arba iš viso padegs namus. Priešingai, žmogus, turintis kažkokių sutrikimų, linkęs labiau save pasaugoti, o jei kas nors ir nutinka, tai kiekvienas atsakome už save." 

Kad tokių ir panašių situacijų nebetektų patirti, tam ir buvo atliekamas šis tyrimas, kurio metu gauti statistiškai duomenys leistų sukrusti daugeliui institucijų. J. Ivančenko kalbėjo: "Nors daug metų diskutuojama apie problemas, tik dabar galime planuoti tolesnius žingsnius. Pastebime trūkumą informacijos, viešinimo, psichologinės pagalbos srityse. Į tai mes, kaip neįgaliųjų organizacijos, turime atsižvelgti vykdydami projektines veiklas. Dėl pokyčių valstybės lygmeniu, tikimės bendradarbiavimo su ministerijoms, kurios priiminės būtinus sprendimus." 

J. Ivančenko patvirtino, kad tyrimo duomenys įpareigoja veikti lygiagrečiai keliomis kryptimis. Viena iš jų, tai "namų darbai" pačioms moterims, kurios apie diskriminacijos atvejus turėtų kalbėti viešai, taip pat kelti savo savivertę, nes pozityvus mąstymas atsiliepia gyvenimo kokybei. Ir, svarbiausia, kiek įmanoma kaupti teisinių žinių, kuriomis esant reikalui galėtų pasinaudoti. Kita kryptis – tai darbas su visuomene, jos švietimas apie neįgaliųjų moterų poreikius, gyvenimo kokybę, tinkamo požiūrio ugdymas į šią visuomenės grupę. Taip pat nemažas darbas laukia ir institucijų, atsakingų už aplinkos pritaikymą, švietimo, įdarbinimo prieinamumą, medicininio aptarnavimo, paslaugų, prekių ir kitų resursų gerinimą. 

Tyrimo duomenys atveria beveik tūkstančio respondenčių nuomonę, kaip jos pačios vertina savo padėtį, kaip jaučiasi įvairiose situacijose. Norint sužinoti, kiek skiriasi neįgalių moterų ir mergaičių padėtis lyginant su neįgaliais vyrais bei berniukais ir žmonėmis be negalios, reikia apklausti visas grupes. Tai leistų palyginti, kaip vertina savo gyvenimo sritis neįgalios moterys ir vyrai, neįgalios moterys ir moterys be negalios bei padėtų kaupti, stiprinti statistinių duomenų bazę, kuria remiantis nuolat būtų galima stebėti neįgalių asmenų skaičiaus pokyčius, jų išsilavinimo pasiekimus, padėtį darbo rinkoje, smurto atvejus ir kita. 

 

Nuotrauka. Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė J. Ivančenko skatina moteris viešai kabėti apie diskriminacijos atvejus / asmeninio archyvo nuotr. 

Jelenos Ivančenko portretinė nuotrauka. Moteris kiek jaunesnė nei vidutinio amžiaus, nuotraukoje matoma nuo pečių iki viršugalvio. Ji pozuoja kairiu profiliu, tačiau galva pasukta taip, kad žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją. Moteris šviesių tiesių plaukų, nesiekiančių pečių. Plaukų skyrimas kairėje pusėje, tad ilgesni plaukai dailiai krenta ant dešiniosios moters veido pusės. Moteris atvirai šypsosi, atrodo laiminga ir pasitikinti savimi. Jos akys didelės ir tamsios, žvilgsnis gilus. Jelena dėvi tamsų drabužį. Moterį supa šviesus fonas. 

Autorės nuotrauka. Dovilė Zuozaitė. Jauna liekna moteris trumpais tiesiais šviesiais plaukais. Nuotraukoje moteris pozuoja vasaros pievoje. Ji kiek pasisukusi kairiu profiliu, smakrą parėmusi ranka ir žiūri tiesiai į skaitytoją. Dovilė santūriai šypsosi. Ji dėvi margą rūbą trumpomis rankovėmis, kaklą puošia tamsus vėrinys.


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]