Laiko juosta

 

 

 

Kai praeitis byloja dabarčiai 

Šiais metais Lietuvos aklųjų tiflotyros veiklai sukanka 50 metų. Prieš penkis dešimtmečius tuometėje Lietuvos aklųjų draugijos bibliotekoje (dabar Lietuvos aklųjų biblioteka – LAB) daugiausia daktaro Valentino Vytauto Toločkos ir rašytojo Antano Jonyno pastangomis, buvo įkurtas skyrius, renkantis, kaupiantis ir sisteminantis dokumentinę medžiagą apie Lietuvos ir kitų šalių akluosius, jų sąjūdžio istoriją ir dabartį, atskiras asmenybes. Fondai pamažu didėjo, plėtėsi leidinių, garso įrašų paieškos, vertimų geografija. Skyriuje buvo intensyviai verčiama ne tik iš rusų, bet ir iš anglų, lenkų, vokiečių kalbų. Kaupiamos nuotraukos, garso, vaizdo įrašai. Atsiradus skaitmeninėms technologijoms, skyriaus darbuotojai suskaitmenino didžiąją jame saugotų garso įrašų dalį. Šitaip skaitytojams tapo prieinami archyviniai garso dokumentai, garsajuostėse užfiksuota aklųjų sąjūdžio ir jų organizacijos istorija. 

 

Parašas po straipsniu, 1 nuotr.

Sovietiniais metais LAB tiflotyros skyrius akliesiems buvo tapęs langu į laisvąjį pasaulį. Kaupdamas įvairius dokumentus bei leidinius, vertimus iš užsienio kalbomis leidžiamos periodikos, skyrius sudarė galimybę geriau pažinti Vakarų valstybių aklųjų gyvenimo būdą. Socialinės teorijos ar koncepcijos, Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, sutiktos kaip didžiausia naujiena, akliesiems nebuvo joks atradimas. Tokios idėjos, kaip aklųjų reabilitacija, socialinė integracija, socialinio darbuotojo ar asistento pagalba, tuometėje Aklųjų draugijoje sklandė maždaug dviem dešimtmečiais anksčiau, nei tapo Lietuvos socialinės politikos dalimi. 

Kiekvienas laikas kelia naujus iššūkius ir reikalauja naujų darbo formų. 2017 m. LAB Tiflotyros skyriaus pagrindu buvo įsteigta Tiflotyros skaitykla. Nuo paskirų faktų rinkimo, kaupimo bei sisteminimo pereita prie intensyvesnio turimos medžiagos viešinimo, bendravimo su visuomene, edukacijos. Tiflotyros skaitykloje, Lietuvos aklųjų istorijos muziejuje nuolat klega jauni balsai – nuo pradinukų iki vyresniųjų klasių moksleivių ir studentų. Daugelį skaityklos ir muziejaus eksponatų ne tik galima, bet ir pageidaujama liesti, išbandyti patiems. Norintys gali patys parašyti tekstą aklųjų spausdinimo mašinėle ar brailio rašto lentele ir grifeliu. Jaunieji lankytojai – pakilnoti ar paridenti skambantį golbolo kamuolį, vyresniesiems demonstruojama neregio darbo vieta: kompiuteris su įdiegtu kalbos sintezatoriumi. 

Nuo 2016 m. vidurio, išnaudojant šiuolaikinių informavimo priemonių galimybes, LAB svetainėje www.labiblioteka.lt pradėjo veikti tinklaraštis apie neregius – tiflotyra.labiblioteka.lt. Tinklaraštis skirtas besidomintiems aklųjų ir silpnaregių gyvenimo aktualijomis, regos problemų turinčių vaikų tėvams, socialiniams darbuotojams, tiflopedagogams. 

 

Nuotrauka. Archyvinėje nuotraukoje užfiksuoti Kauno aklųjų mokyklos moksleiviai 1961 m. vasaros atostogų metu Kačerginėje. Tiflotyros skyriaus darbuotojai padėjo atpažinti žmones. Iš kairės: Aldona Bartkevičiūtė, Stasė Vuolytė (Višinskienė), Bronius Bartkevičius, Marija Muravjova, neatpažinta mergina, skaito Petronėlė Mosunovienė (med. sesuo), jai už nugaros – neatpažinta maža mergaitė, toliau – Bronė Mickytė (auklėtoja), Juozas Ežerskis, Kostas Pakalniškis, Irena Jablonskytė, Gintautas Pilipavičius / A. Urbiečio nuotr. 

Nuotraukoje – net 12 žmonių. Veiksmas vyksta lauke, prie šviesaus vienaukščio pastato. Už moksleivių nugarų, visai šalia pastato, matosi trijų medžių kamienai. Sprendžiant iš žmonių aprangos – šiltasis metų laikas, greičiausiai pavasaris arba vasara. Prie nedidelio keturkampio medinio stalo pusračiu sėdi aštuoni moksleiviai, jų viduryje – medicinos sesuo Petronėlė, skaitanti visiems knygą. Už šių žmonių nugarų stovi ir įdėmiai klausosi dar trys žmonės – paauglė mergina, jauna moteris ir visai maža mergaitė. 

Žvelgiant iš kairės nuotraukos pusės, arčiausiai sėdi mergaitė (Aldona Bartkevičiūtė). Ji maždaug 10–ies metų, į skaitytoją pasisukusi dešiniu profiliu. Nuotraukoje mergaitė matoma nuo kelių iki viršugalvio. Ji tamsių plaukų, juos susirišusi į kasą. Žvilgsnis nukreiptas žemyn, atrodo susikaupusi ir kiek liūdna. Mergaitė apsirengusi tamsų užsegtą švarkelį ilgomis rankovėmis ir šviesų ilgą languotą sijoną ar suknelę, rankas susidėjusi ant kelių. 

Šalia pirmosios mergaitės sėdi kita panašaus amžiaus mergaitė (Stasė Vuolytė). Ji taip pat pasisukusi į skaitytoją dešiniu šonu. Mergaitė nuotraukoje matoma nuo kelių iki viršugalvio. Ji sėdi šiek tiek susikūprinusi, galvą nulenkusi žemyn, žvilgsnis nukreiptas į stalą. Mergaitė atrodo susimąsčiusi. Jos plaukai tamsūs ir trumpi, nesiekia pečių. Jie tvarkingai sušukuoti, dešinėje galvos pusėje įsegtas plonas ir ilgas šviesus segtukas. Mergaitė dėvi tamsų švarkelį ilgomis rankovėmis, jos rankos, kaip ir pirmosios mergaitės, sudėtos ant kelių. 

Šalia jos sėdi jaunas vaikinas (Bronius Bartkevičius), galbūt 15 metų, nors gali būti ir kiek vyresnis ar jaunesnis. Jis taip pat matomas iš dešinės pusės, šiek tiek susikūprinęs, užsimerkęs ir atrodo labai susimąstęs. Vaikinas trumpų plaukų, išraiškingų veido bruožų. Jis dėvi tamsų užsegtą švarką ilgomis rankovėmis, iš kurio kyšo šviesių marškinių apykaklė. 

Jam iš kairės, atsirėmusi į jį sėdi kita mergaitė (Marija Muravjova), greičiausiai panašaus amžiaus kaip ir vaikinas. Mergaitė matoma tik nuo krūtinės iki viršugalvio. Ji putlaus veido, taip pat matoma iš dešinės veido pusės. Plaukai iki pečių, šviesūs. Mergaitė dėvi tamsų drabužį. 

Jos kairėje, pačiame stalo ir nuotraukos viduryje, sėdi medicinos sesuo Petronėlė. Ji – vidutinio amžiaus moteris, sėdi šiek tiek susikūprinusi, dešinę ranką pasidėjusi ant stalo laiko atverstą knygą. Moteris trumpų tamsių garbanotų plaukų, liekna. Jos veidas smulkus, išraiškingi skruostikauliai. Pravertos lūpos rodo, kad moteris garsiai skaito knygą. Ji atrodo rami ir susikaupusi. Petronėlė vilki tamsią ilgą gėlėtą suknelę su šviesiu kaspinu ties kaklu, taip pat dėvi šviesų atsagstytą megztuką ilgomis rankovėmis. Iš po stalo matosi jos kojos. 

Šalia Petronėlės sėdi maždaug dešimties metų tamsių trumpų plaukų berniukas (Juozas Ežerskis). Jis skaitytojui matomas jau iš kairės pusės. Berniukas sėdi alkūnes pasidėjęs ant stalo ir pasirėmęs smakrą rankomis. Susikūprinęs ir užsimerkęs, jis įdėmiai klauso. Juozas vilki tamsų švarkelį ilgomis rankovėmis. 

Šalia sėdi vyresnis vaikinas, kokių šešiolikos metų, galbūt vyresnis (Kostas Pakalniškis). Vaikino galva nuskusta plikai, jis užsimerkęs ir atrodo labai susimąstęs. Jis taip pat vilki tamsų drabužį ilgomis rankovėmis. 

Šalia Kosto sėdi jauna mergina, greičiausiai panašaus amžiaus kaip ir jis (Irena Jablonskytė). Ji liekna, tamsesnių plaukų, kuriuos perskyrusi pusiau ir susipynusi dvi kasas su didžiuliais šviesiais kaspinais, kurie įrišti ties ausimis. Merginos žvilgsnis nukreiptas žemyn į stalą, ji įdėmiai klausosi. Irena vilki ilgą gėlėtą suknelę, ant jos dėvi storą šviesesnį megztinį ilgomis rankovėmis. Kairioji jos ranka padėta ant kelių, dešinioji – ant stalo. 

Šalia merginos, kairėje jos pusėje ir dešiniame nuotraukos kampe sėdi mažas berniukas (Gintautas Pilipavičius). Vaikas kokių septynerių metų amžiaus, tamsių trumpų plaukų. Į skaitytoją jis taip pat pasisukęs kairiu šonu, o žvilgsnis nukreiptas žemyn. Vaikas užsimerkęs, atrodo susikaupęs. Jis sėdi susikūprinęs, abi rankas pasidėjęs ant stalo. Berniukas dėvi tamsų džemperį ilgomis rankovėmis. 

Už šių devynių žmonių nugarų stovi dar trys žmonės. Beveik pačiame nuotraukos viduryje, šiek tiek kairiau nuo Petronėlės, stovi jauna mergina (neatpažinta). Ji kokių šešiolikos metų, galbūt ir vyresnė. Mergina vidutinio sudėjimo, tamsesnių plaukų. Ji susirišusi kasą ir užsidėjusi ant galvos plačią šviesią taškuotą juostą, iš po kurios ant kaktos krenta kirpčiukai. Mergina dėvi šviesius marškinius ilgomis rankovėmis ir ilgą šviesų taškuotą sijoną, tokio paties rašto kaip ir jos plaukų juosta. Ji rankose laiko kažką balto, greičiausiai nosinaitę. 

Dar tolėliau, dešiniau skaitančios Petronėlės nugaros, stovi susidomėjusi maža mergaitė (neatpažinta). Nuotraukoje kyšo tik pusė jos galvos. Mergytei apie penkerius metus. Ji šviesių trumpų plaukų, į plaukus įsirišusi didelį šviesų kaspiną. 

Šalia mergytės stovi jauna moteris, nugara ir rankomis pasirėmusi į medžio kamieną (auklėtoja Bronė Mickytė). Ji dvidešimties ar trisdešimties metų, vidutinio kūno sudėjimo. Jos plaukai tamsūs, trumpi ir garbanoti, dešinėje pusėje sruogos susegtos segtuku. Moteris atrodo susidomėjusi, burna praverta, o žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitomą knygą. Ji vilki šviesiai dryžuotą megztuką ilgomis rankovėmis. 

 

Buriantis bendruomenę 

Prieš 20 metų, kovo mėnesį Vilniuje pirmuosius lankytojus pakvietė nauja įstaiga – Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras (VBSPC). Tai buvo iš esmės naujo tipo vakarietiškas bendruomenės centras, teikiantis socialines, kultūrines, dienos užimtumo paslaugas. "Svarbiausia, kad LASS tuo metu turėjo viziją, kaip dirbsime ir gyvensime artimiausiais dešimtmečiais, – sako VBSPC direktorius Algimantas Arbočius, – ir ta vizija pasiteisino. Bendruomenės ar dienos centrai netrukus buvo įkurti ir kituose miestuose." Daugelis jų sėkmingai veikia iki šiol. 

Kiekviena VBSPC veiklos kryptis nusipelno atskiro pasakojimo. Socialinės paslaugos, anot centro direktoriaus, labiausiai nepastebimos ir mažiausiai iškalbingos. Žmogaus palydėjimas pas gydytoją ar į kitą jam reikalingą vietą, pagalba susimokant mokesčius, apsiperkant, tvarkant butą – kasdienybė. Tačiau ta kasdienybė neregiui dažnai kaip tik ir būna sunkiausia, kelianti didžiausią galvos skausmą. "Žmogus, iš anksto kreipęsis į centrą, – sako A. Arbočius, – visada gali tikėtis pagalbos. Pagal galimybes padedame visiems, kam reikia." 

Pasiteisino centro teikiamos dienos užimtumo paslaugos. Žmogus jame gali praleisti dvi tris valandas ar visą dieną, ateiti pažaisti šachmatais ar sukurti rankdarbį. "Lankau kanklių, rankdarbių būrelį. Centras nuolat kviečia į ekskursijas, parodas, kur galiu, ten dalyvauju", – pasakoja dienos užimtumo paslaugomis besinaudojanti Loreta Taluntytė. Kanklėmis mokosi groti ir kitas centro lankytojas Dmitrijus Nezmejevas. Dmitrijus į Lietuvą su tėvais atvyko iš Maskvos, kol kas lietuviškai kalba ne visai sklandžiai, bet į centro aplinką jau suspėjo įaugti. O rankdarbių klubas "Vaivos juosta" šiais metais minint Vasario 16–ąją surengė 100–ąją savo parodą. Į renginį atėjusių svečių riešus papuošė Lietuvos trispalvės spalvomis klubo moterų numegztos dailios apyrankės. 

Kelionės – daug malonesnis dalykas nei ligoninės, gydytojai ar būtinybė mokėti mokesčius. Jos nėra nei VBSPC prioritetas, nei tikslas. Nepaisant to, aklieji ir silpnaregiai, jų šeimų nariai keliauja nuolat. Centro lankytojai skraidė sportiniu lėktuvu virš Nemuno kilpų, grožėjosi Lietuvoje veikiančiais žvėrynais, keliavo Bulgarijos, Graikijos, Lenkijos, Ukrainos, Italijos, Ispanijos keliais. 

Parašas po straipsniu.

Jau dešimt metų VBSPC draugauja su Lenkijoje, netoli Nove miesto, įsikūrusiu vaikų ir jaunimo poilsio centru. Kasmet vasarą, pradedant 2009 metais, koncertuoti ir ilsėtis į kaimyninę šalį vyksta bent po vieną ar du VBSPC meno saviraiškos kolektyvus. Kartu jie dalyvauja tarptautiniame menų festivalyje "Vartai į Rytus". Kanklių ansamblio "Kamanės" solistė Jolanta Žibienė prisimena: "Lenkijoje viešėjau jau bene penkis kartus. "Kamanėse" ir groju, ir dainuoju. Koncertuojame įvairiose scenose, bažnyčiose, publika mus visada labai šiltai priima. Ne kartą laimėjome festivalio "Vartai į Rytus" didįjį prizą. Lenkijoje mes daug keliaujame, lankome istorines vietas, muziejus. Ypač didelį įspūdį paliko Šymbarko parkas, kuriame yra pastatytas namas aukštyn kojom. Gali užeiti į vidų, apžiūrėti, bet kelionė prasideda ne nuo pirmo aukšto, o nuo stogo. Įspūdis labai keistas... Olivoje klausėmės geriausių Europoje vargonų, kuriais galima išgauti pačius įvairiausius ir netikėčiausius garsus – vėjo ir lietaus šnarėjimą, paukščių balsus, griaustinio garsą." 

 

Nuotrauka. VBSPC veiklose dalyvaujantys aklieji ir silpnaregiai daug keliauja: akimirka iš Šymbarko parko Lenkijoje / A. Arbočiaus nuotr. 

Šymbarko parke stovi keturiolika žmonių. Vasara, šilta. Pirmame nuotraukos plane pozuoja būrys įvairaus amžiaus besišypsančių žmonių, vyrų ir moterų. Jie visi išsirikiavę vienas šalia kito, mojuoja skaitytojui ir atrodo labai laimingi. Keliauninkai stovi ant akmenimis grįsto grindinio, už jų – tamsi medinė tvora. Galima spėti, kad vieta, kurioje pozuoja žmonės, yra plati terasa ar tiltas, nes vaizdinys už jų yra žemesniame aukštyje nei pozuojantys žmonės. 

Už keliauninkų matoma plati ovalo formos pieva, palei kurią tęsiasi platus žvyro takas, o už jo – įvairių formų mediniai pastatai, dar tolėliau – aukštos ir tankios eglės. Įdomiausias statinys – nuotraukos gilumoje, pačiame centre. Ten stogu žemyn apvirtęs guli nemažas medinis namas. Tai puiki atrakcija turistams – įėjus į namo vidų daiktai ten pritvirtinti taip pat aukštyn kojomis. Pačioje nuotraukos dešinėje kyšo antrame aukšte esančios kavinės kampas, kuriame matomi keli staliukai ir virš jų pastatyti dideli skėčiai nuo saulės. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]