MŪSŲ ŽMONĖS

Henrikas Stukas, [email protected]
Dovilė Zuozaitė, [email protected]

IŠ ŠIRDIES GIMĘS ŽODIS

Rankose laikydami žurnalą "Mūsų žodis" retai susimąstome, kad šis leidinys - lyg žmogus, turintis savo nepakartojamą gyvenimą bei unikalią biografiją. Dar pačioje žurnalo idėjos užuomazgoje - jau rimstant chruščioviniam Atlydžiui - dėl jos teko nuožmiai kovoti. O kiek numinta aukščiausių to meto pareigūnų slenksčių, kiek įrodinėta, bartasi ir gražbyliauta! Tačiau užsispirta ir pagaliau pasiekta tai, ko norėta. Neregių pasaulyje savojo leidinio atsiradimas prilygo žmogaus įžengimui į kosmosą. Sovietmečiu, kai oficialiai neįgaliųjų tiesiog "nebuvo", pirmą kartą neregiai vartydami savo leidžiamą žurnalą pasijuto ne išlaikytiniais, o pilnaverčiais piliečiais, ne tik galinčiais savo rankomis pelnyti duonos kąsnį, kultūriškai tobulėti, bet ir visuomenei tarti savo žodį. Tad ir žurnalo pavadinimas neatsitiktinis. "Mūsų žodžio" 60-mečio proga kalbiname du vyriausiuosius redaktorius - Lionginą Ragėną ir Vytautą Gendvilą - savo veikla savotiškai įrėminančius žurnalo užuomazgas ir pastarųjų poros dešimtmečių leidinio gyvavimo laikotarpį. 

Prie ištakų 

Noras leisti savo žurnalą brandintas ne vienerius metus. Pirmosios užuomazgos atsirado dar Kauno aklųjų institute, o vėliau - aklųjų mokykloje. Prireikė ne vienos neregių abiturientų laidos ir studijų aukštosiose mokyklose, kol ši svajonė įgavo sparnus. Tačiau skrydį teko atidėti, nes už lango dundėjo karas, o vėliau užgriuvo pokario vargai. Tik Lietuvos aklųjų draugijai (LAD) sustiprėjus, įsteigus neregiams darbo vietas, atgaivinta leidinio idėja. Atsirado neregių, gebančių profesionaliai rašyti. Šalyje skambėjo poeto Antano Jonyno kūryba, žurnalistikos studijas Vilniaus universitete baigė neregys L. Ragėnas. LAD centro taryba ėmėsi iniciatyvos ir A. Jonynui patikėjo rūpintis žurnalo neregiams formavimu bei leidyba. Planuota žurnalą leisti Vilniuje. Nepaisydamas didelio užimtumo "Moksleivio" redakcijoje, A. Jonynas sudarė pirmąją "Mūsų žodžio" darbuotojų komandą, pakviesdamas jam talkinti L. Ragėną ir Joną Šakalį. "Deja, mes dirbome neilgai, vos kelis mėnesius. Komunistų partijos centro komitetas Antanui uždraudė būti vyriausiuoju "Mūsų žodžio" redaktoriumi. Jis vienas negalėjo vadovauti keliems leidiniams", - prisimena L. Ragėnas. 

Laikinuoju vyriausiuoju redaktoriumi tapti sutiko Kauno aklųjų mokyklos direktorius Antanas Baltramiejūnas. Taip redakcija atsirado Kaune. A. Baltramiejūnas "Mūsų žodžiui" vadovavo vienerius metus. Žurnalo vairą 1960 m. perėmė L. Ragėnas. Žurnalistikos paslapčių Lionginui teko mokytis dirbant. Redaktorius pasakoja: "Baltramiejūnas maloniai paaiškino ir perdavė vairą. Tuo metu redakcijoje dirbo Jonas Norkus (atsakingasis sekretorius), Antanas Žobakas (redaktorius) ir Bernardas Petkūnas (techninis redaktorius). Taip prasidėjo mano darbas". Pirmas uždavinys buvo sukurti korespondentų punktus. Redakcijos darbuotojams teko važinėti po LAD kombinatus ir kalbinti neregius rašyti. Šis darbas ne itin sekėsi. Iš visų geriausiai bendradarbiavo šiauliečiai Antanas Pliuškevičius ir Kazys Serapinas. "Siekėme parodyti, kaip gyvena žmonės, nedirbantys kombinatuose. Taip buvo apvažiuota daugelis Lietuvos miestelių ir kaimų. Paaiškėjo, kad žmonės verčiasi labai sunkiai. Vietinė valdžia neskubėjo neregiams į pagalbą. Šiuo straipsniu norėjome išjudinti valdininkus. Tačiau rašiniui patekus ant Glavlito stalo, buvo pasakytas griežtas "ne". Išgirdome, jog Tarybų Sąjungoje žmonės taip sunkiai negali gyventi", - prisiminė pašnekovas. 

Nuo pat pirmųjų žurnalo numerių juose atsispindėjo visas neregių pasaulis, pradedant gamyba ir baigiant kultūra. Iš pradžių žurnalas leistas brailio ir reginčiųjų raštu. 

Ne veltui dirbta 

V. Gendvilas, darbą žurnale pradėjęs 1992 m. vėlyvą rudenį, o nuo 1996 m. paskirtas vyr. redaktoriumi, pasakoja: "Kai atėjau, "Mūsų žodis" jau buvo ne vien redakcija, bet ir leidykla bei knygų ir periodikos brailio raštu spaustuvė. Kol buvau tik darbuotojas, sumanymais sukdavau galvą tuometiniam vyr. redaktoriui Adolfui Venckevičiui (žurnalui vadovavo 33 metus, red. pastaba). Kai perėmiau darbus, į rankas man papuolė Atviros Lietuvos fondo leista brošiūra apie leidyklų veiklą. Kiekvieno skyriaus pabaigoje buvo rekomendacijos parašyti veiklos planus penkeriems metams. Daugelį dalykų pavyko įgyvendinti per trumpesnį nei penkerių metų laiką: iš Vokietijos neregių ir silpnaregių dovanų gavome naują spaudos mašiną, sukūrėme internetinę žurnalo svetainę, joje atsirado ir garsinis "Mūsų žodžio" variantas, pradėjome leisti daugiau knygų brailio raštu, informacinės literatūros plokščiąja spauda. Įsivažiavome. Net ir nepastebėjau, kaip tie dvidešimt dveji metai prabėgo. 

Juos su "Mūsų žodžiu", galima sakyti, išgyvenau kartu. Kažkur girdėjau mintį, kurią galima perfrazuoti taip: nėra dviejų dešimtmečių patirties, yra patirtis dvidešimt kartų po metus. Metai nebuvo panašūs vieni į kitus. O patirties įgavau tikrai daug - kūrybinės, organizacinės, bendravimo su žmonėmis. Šiame darbe viskas buvo pakankamai šviesu ir prasminga. Svarbiausia yra tai, kad tų žurnalo šešiasdešimties gyvavimo metų kiekvienas mėnuo turi savo "Mūsų žodį". Tokią tradiciją paveldėjau iš buvusių vyr. redaktorių. Jos nesugadinau. Tai ir džiugina. 

Kare nedalyvavau, žemės drebėjimo taip pat nepatyriau, tad tikrų ekstremalių situacijų nebuvo. Tačiau turiu prisipažinti, kad tokių išgyvenimų, ypač paskutinį darbo dešimtmetį, patirdavau kiekvienų metų pradžioje, kada metai prasideda, o tu nežinai, ar pakaks lėšų sėkmingai juos užbaigti. Kartais tas ekstremalus laikas baigdavosi net gegužės viduryje. 

Įsimintiniausias straipsnis - dar iš to laiko, kai buvau studentas. Rašiau apie man didelę įtaką turėjusį mokytoją. Sudėjau visą savo gražbylystę, išmonę, net savitą straipsnio formą buvau padaręs. Kai jis pasirodė žurnale, nepažinau. Buvo gerokai "aptašytas ir sušukuotas". Bandžiau teisybės ieškoti, kol viena redakcijos darbuotoja pasakė: "Džiaukis, kad toks išėjo." 

Ypač malonūs prisiminimai iš betarpiško bendravimo su autoriais, kolegomis, skaitytojais, kai kalbėdavomės, liaudiškai tariant, akis į akį, kokiame renginyje ar susitikime. Tada ir žodis tikresnis, ir mintis atviresnė. Toks pokalbis abiem pašnekovams duoda daugiau naudos nei vieši "apsišaudymai". 

Įdomių žmonių sutikta be galo daug. Apie neįdomius neįdomu ir rašyti. Kaip tik straipsnis ar pokalbis, taip ir žmogus įdomus. Galiu pasidžiaugti, kad teko sveikintis su visais atgimusios Lietuvos prezidentais. Su vienais susitikau rankoje laikydamas fotoaparatą, su kitais - tokiuose renginiuose, kaip Vilniaus knygų mugė, rugsėjo pirmosios šventė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Daugiau nei dviejų dešimtmečių darbas leido man sutikti daug nuostabių žmonių, nuvedė į daugybę įdomių renginių ir vietų. Už tai likimui ir esu dėkingas." 

Pirmoji nuotrauka: autoriaus Henriko Stuko portretas. Vidutinio amžiaus, stambus vyriškis dėvi baltus marškinius prasegta apykakle ir nuoširdžiai, atvirai šypsosi. Henrikas su ūsais, jo plaukai tamsūs, purūs ir tankūs. 

Antroji nuotrauka: autorės Dovilės Zuozaitės portretas. Jauna, liekna moteris santūriai šypsosi. Ji kiek pasisukusi šonu, smakrą parėmusi ranka. Dovilės plaukai labai šviesūs, purūs, tiesiomis sruogomis krentantys iki skruostikaulio linijos. Fone - vasaros pieva. 

Trečioji nuotrauka: "Mūsų žodis" jau nuėjo įspūdingą 60-ies metų kelią / D. Raicevičiūtės montažas 

Nuotraukoje - šeši žurnalo "Mūsų žodis" leidiniai, sudėti taip, kad viršeliai šiek tiek dengtų vienas kitą. Trys žurnalai - iš 2018-ųjų metų, kiti trys - iš pirmojo žurnalo gyvavimo dešimtmečio. Geriausiai matomas pats pirmasis, dar 1959-aisiais išleistas, "Mūsų žodis". Jis yra apačioje dešinėje. Viršelis - tarsi iš trijų spalvinių blokų: viršutiniame tamsios spalvos bloke užrašyta "Mūsų žodis", ant žemiau esančios šviesios siauros juostos tas pats pavadinimas nupieštas brailio taškais, o ant dar žemiau esančio pilkos spalvos bloko nupiešta snaigė, kurios viduryje įrašytas skaičius 1. Apačioje kairėje, iš dalies uždengtas, kitas senojo leidimo "Mūsų žodis". Šio žurnalo numeris - 1 (49), viršelis - šviesus su dar šviesesnėmis juostomis. Pavadinimas "Mūsų žodis" įrašytas į stačiakampį, kažkiek primenantį netaisyklingą daugiaaukščio namo kontūrą. Trečiasis senojo leidimo žurnalas yra viršuje dešinėje. Ant šio žurnalo viršelio nupiešta kylanti mažytė raketa, matyti elektros stulpai, tarp jų svyrantys laidai bei gamyklos ar fabriko stogas. Ant 2018-ųjų viršelių - nuotraukos. Vasario numerio viršelyje - Prezidentūros pastatas, kovo mėnesio viršelio nuotraukoje - du paveikslai ir į juos žiūrinti moteris (ji dėvi ausines). Rugsėjo mėnesio viršelyje - pusračiu sėdinti grupė žmonių (15-20). Visi jie tarp kelių laiko po būgną ir liečia jį pirštų galiukais.