PRO PLYŠINĘ LEMPĄ

Parašas po straipsniu, 1 nuotr.Dovilė Zuozaitė, dovilesmile@gmail.com

GYDYTOJA, DOVANOJUSI ŠVIESĄ MAŽIAUSIEMS


Parašas po straipsniu, 2 nuotr.Žymi šalies oftalmologė, medicinos mokslų daktarė, mokslo premijos laureatė Rasa Bagdonienė profesiniais pasiekimais garsėja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Daugiau kaip keturis dešimtmečius gydanti įvairius suaugusiųjų susirgimus, nuo 1994 m. ji rūpinasi pačiais mažiausiais pacientais – neišnešiotukais. Gydytojos profesiniame kelyje buvo pakilimų ir atoslūgių, karčių išbandymų ir netikėtų staigmenų. Apie šiuos patyrimus ir pritaikytą originalų neišnešiotų naujagimių retinopatijos (NNR) gydymo metodą R. Bagdonienė pasakoja "Mūsų žodžiui". 

 

Kas lėmė Jūsų profesijos pasirinkimą? 

Nuo mažens norėjau būti gydytoja, nes tėtis buvo medikas, plaučių ligų specialistas. Vaikystėje man ligoninė atrodė kaip stebuklinga vieta. Žavėdavo mane ir tai, kad tėtį naktimis kviesdavo pas sunkius ligonius – tuo metu greitosios medicinos pagalbos nebuvo. Įstojau į medicinos fakultetą. V kurse, kai prasidėjo paskaitos apie akių ligas, garsiai pasakiau, kad eisiu į šią sritį. Tuomet dėstytoja, kuri vedė oftalmologijos pratybas, pradėjo manęs klausinėti kiekvieną kartą. Per šešias dienas gavau penkis dvejetus! Kaip tik tuo metu su mokslo draugija rengėme tarptautinę viso universiteto mokslinę konferenciją – darbo daug, paskaitoms ruoštis nėra kada... Tad po penkių dvejetų iš eilės jau galvojau, kad svajonės "nuplaukė". Tačiau nepasidaviau ir kibau į studijas. Artimiausiame egzamine pas labai gerbiamą, šviesios atminties profesorę Mariją Horodničienę gavau penketą su šauktuku (tai pasitaikydavo itin retai). 

Studijų metais tėtis Jums padovanojo Petro Avižonio "Akių ligų vadovą". Ar tai buvo dar viena paskata rinktis oftalmologiją? 

Taip. Tarpukariu išleista 844 puslapių knyga, dar su tėčio pastabomis, jokio kito vadovėlio nepralenkė iki šiol. Jame svarbiausi dalykai parašyti didelėmis raidėmis, mažiau svarbūs – mažesnėmis, kas nelabai svarbu – mažytėmis. O man čia vienas dvejetas, kitas. Į trečias pratybas atėjau jau su vadovėliu. Pasidėjau ant kelių ir tikėjausi viską atsakyti. Bet ten taip plačiai parašyta, kad reikalingam atsakymui rasti būtų tekę perskaityti 100 puslapių. Paskui tą vadovėlį išmokau taip, kad žinojau, kokiame puslapyje kas yra. 

Į Jūsų atrastą NNR gydymo metodą taip pat atvedė knyga. Kokia ir kaip tai nutiko? 

1991 m. išvykau į Vokietiją, Tiubingeno universiteto kliniką, kurioje dirbo garsi tinklainės ligų profesorė Ingrida Kreissig. O Lietuvoje tuo metu tinklainės ligų gydymas vis dar buvo problemiškas, užuomazgos stadijoje, ypač dėl aparatūros stokos ir medicininės įrangos galimybių; žmonės vykdavo į Odesą, Maskvą, nesudėtingi atvejai operuoti Kaune. Minėtoji profesorė turėjo labai daug ryšių su pasaulio medikais, kurie atveždavo labdaros. Kaip tik viešėjo amerikietis gydytojas, kuris visiems kažką davė; ir man atiteko didžiulė knyga. Reikia keliauti namo, o lagaminas pilnutėlis reikalingų knygų kopijų. Perskaičiau pavadinimą – "Neišnešiotų naujagimių retinopatija", galvoju, aš tokios ligos nežinau, pas mus jos nėra! Tačiau visgi nusprendžiau parsivežti.  

Grįžusi pradėjau skaityti. Viskas be galo įdomu ir nauja, juk knyga – apie neišnešiotukus, o aš dirbu su suaugusiais! Tiesa, kartą mačiau vaikučio NNR operaciją Vokietijoje. Nuvykom, persirengėm specialiais rūbais, įėjom į operacinę, o ten – 30 laipsnių karščio! Operacijų metu gydytojai dirba su oftalmoskopais, prie kurių pritvirtinti šoniniai stebėjimo veidrodėliai. Nors ten buvo daugiau medikų, aš "prisiyriau" prie tų veidrodėlių ir stebėjau viską iki galo. 

Jei pas mus "nebuvo" NNR, kokia buvo nurodoma vaikučio apakimo priežastis? 

Su anksčiau laiko gimusio mažylio aklumu susidurdavome po kelerių metų, kai tėvai kreipdavosi į mus. Manyta, kad apakimo priežastis – ankstyvas gimimas. Vėliau, atsiradus inkubatoriams, jie gelbėdavo kūdikius nuo mirties, bet dar niekas nežinojo, kad deguonies kiekis irgi turi būti reguliuojamas, nes turi esminės įtakos per anksti gimusio kūdikio organizmo vystymuisi. Nuo didesnio deguonies kiekio grėsė retinopatija. Reikėjo rinktis tarp gyvybės ir apakimo. 

Kaip supratote, kad mūsų neišnešiotukai serga NNR? 

Amerikiečio dovanotoje knygoje rašoma, kad NNR išsivysto 1250–1500 g sveriantiems naujagimiams. Tuo metu ligoninėje dirbau su Rasa Sirtautiene, kuri iki šiol yra mano kolegė, bendramintė ir tyrimų bendraautorė. Jai pasiūliau pasidomėti, kokia pas mus situacija. Neišnešiotų naujagimių skyriuje sužinojome, kad minėto svorio vaikučių būna labai retai, o ir jie dažnai neišgyvena.  

Tada kolegei pasiūliau apžiūrėti didesnius neišnešiotukus, sveriančius apie 2 kg. Pradėjome tikrinti. Pas mus, suaugusių akių ligų skyriuje, buvo labai sena kamera akies dugnui fotografuoti, labdaros būdu gauta iš amerikiečių karo laivyno. Ji neveikė, nors vyrai ir bandė atgaivinti, tačiau nesėkmingai. Seselė ją nešė išmesti, bet pamatė R. Sirtautienė ir paklausė: "Ką jūs darote?", o ji atšovė: "Su ta kamera juk niekas nedirba, kažkokia seniena, reikia nurašyti". R. Sirtautienė nedvejodama paėmė kamerą ir kažkaip stebuklingai atgaivino! Pradėjom fotografuoti vaikučių akies dugną, tačiau tiksliai nesupratome, ką matome, neturėjome su kuo pasitarti. Interneto dar nebuvo, nuotraukų niekam nusiųsti negalėjome, tad laukėme – gal kuri važiuosime į kokią konferenciją ir atsiras proga kam nors parodyti.  

Žinoma, lyginau su knygoje esančia informacija. Vis dar neatrodė panašu į NNR, nes mūsų vaikučių svoris didesnis, ir tie pokyčiai nestandartiniai. Fotografavome toliau, kas savaitę, o vaizdas vis keitėsi, kraujagyslės tarsi į randą traukė tinklainę, kol pasidarė lyg koks jungiamasis audinys. Ir tik tada supratome, kad čia – agresyviausia NNR forma, pasibaigusi aklumu.  

Nuotraukas po metų parodėme užsienyje. Visi negalėjo atsistebėti, kur mes tokių vaikų radome, nes šalyse, kur NNR gydymas pažengęs, tokių sunkių formų nebūna, geresnė bendra vaikučių priežiūra. Mūsų nuotraukas graibstė, nes mokslinėje literatūroje tokių niekur nebuvo.  

Kaip pradėjote mažylius gydyti? 

Norint pradėti, mums reikėjo išbandyti esamus metodus. 1987 m. JAV ir Skandinavijos šalių mokslininkai parengė rekomendacijas, kad NNR reikia gydyti už ribos, kur baigiasi blogosios kraujagyslės. Pamėginome, dirbant pagal pateiktas rekomendacijas pavyko išgelbėti daug mažųjų pacientų, tačiau esant agresyviausiai ligos formai, šis gydymas buvo neefektyvus. Tuomet kilo idėja kraujagysles su krioaparatu, vėliau – lazeriu, prišaudyti "draudžiamoje" vietoje. Rezultatai ne tik nustebino, bet ir įgalino išgelbėti vaikus, sergančius net ir sunkiausiomis ligos formomis. 

NNR pasaulyje atsirado labai neseniai – XX a. viduryje, nes iki tol neišnešioti vaikai tiesiog neišgyvendavo arba likdavo akli. Tai sutampa su Jūsų gimimo laiku, bet dar įdomiau, kad pirmąją operaciją atlikote per savo gimtadienį. Prisiminkite ją. 

Tokia gimtadienio dovana – visiškas atsitiktinumas. Kaip tik 1994 m. rugpjūčio 25 d. mergaitei su operuotina abiejų akių NNR forma atlikome vienos akies operaciją. Situacija buvo tokia, kad viena jos akytė buvo lengvesnės, o kita – jau sunkios formos. Negalėjome delsti. Ėmėmės blogosios akytės. Išoperavome, gerosios nelietėme, tikėjomės, kad bent viena akytė liks. Pasirodyti gydytojams liepėme po dviejų savaičių. O tėvai ją atvežė tik po pusmečio... Operuota akyte ji matė, o vadinta "geroji", deja, jau buvo be regėjimo. Tada supratome, kad metodas veiksmingas, ir kad operuoti reikia kuo skubiau. 

Kiek mažylių išgelbėjote ir kokia situacija šiandien? 

Operuota beveik 500 mažylių. Kai pradėjome taikyti gydymą bendradarbiaujant su neonatologais, per metus būdavo 40–50 vaikų, o šiandien – vos vienas kitas, nes stipriai patobulėjo sąlygos, į kurias patenka gimę neišnešiotukai. Nesvarbu, kada gimsta vaikelis, 25 ar 28 nėštumo savaitę, pirmieji ligos požymiai pasirodo 31–32 savaitę, o ligos pikas, kai būtina gydyti, pastebimas 35–36 savaitę, skaičiuojant jas tarsi nėštumas dar tęstųsi. NNR vystosi tik iki 38–40 nėštumo savaitės, tai yra, iki normalaus nėštumo pabaigos. Būna, kad tada pastebime lengvą ligos formą ir ji praeina savaime, o kartais be gydymo neapsieinama. Deja, dar pasitaiko pavienių apakimo atvejų, kai naujagimio būklė sunki ir tenka laukti, o su šia liga ir kelios dienos būna pražūtingos. 

Kokia yra ligos specifika ir kritiniai momentai, nuo ko jie priklauso? 

Vaisiaus akies kraujagyslės pradeda vystytis nuo 4 nėštumo mėnesio ir iki 9 mėnesio pasiekia sveiko žmogaus ribą. Jei kūdikis gimsta anksčiau, kraujagyslės būna nepilnai išsivysčiusios, o organizmas, iš mamos įsčių patekęs į kitą aplinką, patiria stresą. Kraujagyslės pradeda augti ne tolyn, o painiojasi viena ant kitos, pradeda traukti tinklainę ir iš jos, kraujagyslių, jungiamojo audinio už lęšiuko vystosi bendras ligą lemiantis darinys. 

Ne kiekvienas neišnešiotukas suserga. Tai priklauso nuo organizmo atsparumo, priežiūros, ankstyvo gimimo priežasčių ir, žinoma, inkubatorių. Kai jų trūko, vertinome kiekvieną dovaną. Tarkim, šveicarai įsigydavo naujus, o senus mums perleisdavo. Kartą vienas vokietis padovanojo naują inkubatorių, kurį skyriuje vadinome "mersedesu", nes jo kaina kaip automobilio. Mums tai buvo tikras stebuklas. 

Kokiomis sąlygomis pradėjote taikyti savo metodą? 

Sąlygos buvo tokios, kokių geriau neprisiminti. Tarkim, atsiranda vaikelis su NNR, o mums neduoda operacinės (kartu ir reikalingo personalo), nes nesame užsirašę iš anksto. Medikai pradžioje nesuprato, kokia tai liga ir kad reikalinga skubi operacija. Ji trukdavo 1–2 valandas – kol "prišaudai" 1000–2000 reikalingų taškelių ir vis kitoje akytės vietoje. Visą tą laiką reikia mažylį išlaikyti bendrojoje nejautroje. Pradžioje mes tokios "trukdančios" buvom, juk iki tol tokios ligos "nebuvo". Kol įrodėme, kad esame reikalingos, dvejus metus su kolege dirbome vaikų ligoninėje be atlygio. Vėliau davė etatą, jį dalijomės per pusę. Į komandiruotes taip pat vykdavome pasiėmusios neapmokamų atostogų, keliaudavome savo lėšomis.  

Teko pavargti ir su aparatūra. Vaikų ligoninė jos neturėjo, veždavomės iš suaugusiųjų skyriaus. Kartais mašiną duodavo, kartais – ne. Vėliau Rasa įsigijo savo automobilį, susikraudavome ir pačios veždavomės. 

Sunkesnių psichologinių momentų patirdavome ir su tėveliais. Ne kartą yra pasakę: "Jei pagydysit, pasiimsiu, ne – paliksiu". Ir palikdavo... Kai kurios mamos neatveždavo vaikelio patikrai, nes neturėjo pinigų. Ir šiandien yra probleminių šeimų, bet uždelstais atvejais viskas, deja, baigdavosi ligos progresavimu. 

Mes su Rasa niekur negalėjome išvažiuoti ilgiau nei 10–čiai dienų. Paskutinę darbo dieną patikrindavome vaikelius, jei reikėjo kurį operuoti, klaupdavomės ant kelių, kad duotų operacinę, ir tik tada išvykdavome. Kartą, prabuvusios Amerikoje dvi savaites, iš oro uosto iškart važiavome į ligoninę žiūrėti, ar nėra operuotinų vaikų, ir tik po to – namo. 

Negalėdavome atsipūsti ir per šventes. Vienas Kūčias prisimename kasmet. Po konferencijos Tbilisyje vėlavo lėktuvas, ir nebespėjome į antrąjį Kijeve, kuris mus turėjo parskraidinti namo. Apsistojome oro uosto viešbuty, kavinė uždaryta, miestas toli, oras baisus. Mūsų šeimos namuose jau susėdę prie Kūčių stalo. Teturėjome bandelę ir mandariną – pasidalijome vaišes ir pasitikome Kūčias Kijevo oro uoste. 

O kaip atėjo pripažinimas užsienyje, ar ir ten teko stipriai pakovoti? 

Pradžioje mumis niekas netikėjo. Atvykusios į tarptautines konferencijas iš mažos šalies, dar buvusios Sovietų Sąjungos, bandėme kažką įrodyti pažengusių šalių gydytojams... Nebuvo lengva. Visi išpūtę akis žiūrėjo ir sakė, kad čia drastiškas gydymas. 

O situacija buvo paradoksali: išsivysčiusios šalys gydė tuo rekomenduotinu, tačiau nepažangiu būdu. Kad mūsų metodą pripažintų, reikėjo bandymų, kurie truktų daugybę metų. Tam neturėjome laiko. Tuomet buvo pasiūlyta vieną vaikelio akį gydyti tradiciniu būdu, o kitą – naujuoju. Mes, žinoma, nesileidome į kalbas. Tačiau gydytojai iš JAV pakartojo mūsų gydymo metodą, ir rezultatai buvo geresni, negu jie tikėjosi. 

Lengva buvo įtikinti gruzinus, kazachus, uzbekus, o išsivysčiusiose šalyse labai griežtai laikomasi priimtų gydymo rekomendacijų. Ir tik prieš kelerius metus naujagimiui pradėtas taikyti tyrimas, kai į veną suleidžiami specialūs dažai, kurie per kraujagysles pasklinda po visą organizmą, kartu ir į akis. Šis metodas parodė daugybę iki tol nematomų akies kraujagyslių, pagal kurių išsidėstymą ir buvo patvirtinta, kad reikia gydyti ne "tuščioje zonoje", o kuo arčiau blogųjų kraujagyslių, ką mes sėkmingai darėme iki tol. 

Tik mes taip gydėme neturėdamos įrodymų, o dabar visi oftamologai, remdamiesi atliktais tyrimais, turi pagrindą pripažinti mūsų metodiką. Pagaliau pergalė mūsų pusėje! 

Nepaisant išsivysčiusių šalių konservatyvumo, Jūs tarptautinėje erdvėje daug rūpinotės, kad naujasis NNR metodas pasklistų. Kaip sekėsi šviesti gydytojus? 

Pirmiausia reikėjo pasirūpinti, kad apie gydymo galimybes kuo anksčiau sužinotų patys medikai ir galėtų pradėti dirbti. Su R. Sirtautiene išleidome vadovėlį "Neišnešiotų naujagimių retinopatija" lietuvių ir anglų kalbomis, "Akių ligų atlaso" dvitomį, iliustruotą pačių darytomis fotografijomis (jų buvo 3000!), taip pat mokomųjų knygų vidutinio lygio personalui ir informacinių leidinių tėvams rusų, gruzinų, kazachų kalbomis. 

Daug važinėjome į konferencijas ir greitai jau visur buvome žinomos kaip "two Rasas" (dvi Rasos). Pavardžių neištardavo.  

Jau buvome nuėjusios netrumpą kelią, tad geriausi gydytojai mus vertino. Norėdamos dar labiau įtvirtinti NNR gydymą, 2006 m. surengėme I pasaulinį kongresą. Mūsų nuostabai, sulaukėme svečių iš visų penkių pasaulio kontinentų, 50–ies šalių, apie 300 dalyvių. Kongrese leidome pasisakyti ne tik skaitantiems pranešimus. Savo patirtimi ir įžvalgomis dalijosi kiekvienas. Kongresas praėjo su didžiuliu pasisekimu, todėl buvo nutarta juos rengti kas kelerius metus. II vyko Indijoje, III – Kinijoje, Šanchajuje (čia labai maloniai nuteikė pats pirmasis pranešimas, kurį skaitė gydytojas iš Indijos – "Nuo Vilniaus iki Šanchajaus"). IV kongresas vyko Meksikoje. Parašėme organizatoriams, kad dėl audros neskrenda lėktuvai ir negalėsime atvykti. Vidurnaktį gauname jų žinutę, kad 6 val. ryto mūsų laukia naujas skrydis per kitas šalis, ir kad be mūsų kongreso nepradės. Tada supranti, kad ne veltui tiek vargai, aukojai savo jėgas ir laiką. Smagu ir tai, kad visur akcentuojama, jog Lietuva yra pirmoji tokių susitikimų rengėja. 

Esate iš tų gydytojų, kurie palaiko šiltus santykius su savo pacientais. Ką reiškia ši patirtis? 

Kadangi dabar dirbu privačiai, dažnai ateina "neišnešiotukai" ir sako: "Daktare, Jūs turbūt neprisimenate, kai mane dar kūdikį operavot?" Kur čia atseksi, kai ateina mergina ilgom kasom ar aukštas, tvirtas vaikinas. Kai matai laimingus žmones, daug ko siekiančius ir jau daug nuveikusius, šypsosi akys ir širdis. 

Dar daugiau tenka bendrauti su nematančiais, kurie taip pat buvo neišnešiotukai, tik jiems nebegalėjome pagelbėti. Stebiu jų gyvenimus ir be galo žaviuosi. Regintieji turėtų pavydėti jiems tų pasiekimų, atkaklumo, užsispyrimo, gebėjimo orientuotis įvairiose situacijose ir kaip keistai beskambėtų – jų galimybių. Jei taip mokėtų gyventi regintieji... 

 

Pirmoji nuotrauka: autorės Dovilės Zuozaitės portretas. Dovilė santūriai šypsosi. Ji kiek pasisukusi šonu, smakrą parėmusi ranka. Fone – vasaros pieva.  

Antroji nuotrauka: gydytojos Rasos Bagdonienės portretas. Asmeninio archyvo nuotrauka. R. Bagdonienė dėvi baltą chalatą, vos vos šypsodamasi žvelgia tiesiai į skaitytoją. Kaklą puošia stambus ovalo formos pakabukas. Nuotraukos fonas – blankus, vos įžiūrimas pasikartojantis motyvas. Įspūdį palieka šiltas, atviras gydytojos veidas. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]