PROJEKTAI

Julija PAŠKEVIČIŪTĖ

PALIESTI, PAJUSTI, SUPRASTI

Lietuvos dailės muziejaus padalinys Palangos gintaro muziejus 2018 metais įgyvendino Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuojamą projektą "Išvažiuojamosios kūrybinės dirbtuvės akliesiems ir silpnaregiams vakarų Lietuvoje". Projektui vadovavo patyrusi muziejininkė Regina Makauskienė, kartu su muziejaus edukatorėmis jame dalyvavo ir meno kūrėjo statusą turintis gintaro meistras Albertas Bukauskas. Į projekto veiklą įsitraukė daugiau nei 200 aklųjų ir silpnaregių bei jų šeimų narių. 

Muziejus ant ratų 

Jau nebe pirmi metai Palangos gintaro muziejaus specialistai daug dėmesio skiria negalių turintiems žmonėms. Po 2015 m. atliktos kompleksinės renovacijos muziejus gali priimti lankytojus neįgaliųjų vežimėliuose. Klausos sunkumų turintiems svečiams siūlomi audiogidai, kuriuose galima pasirinkti lietuvių gestų kalbą. Deja, žmonės su regėjimo negalia vis dar jaučia socialinę ir kultūrinę atskirtį, nes atvykti į Palangos gintaro muziejų daugeliui yra pernelyg sudėtinga. Taip yra ne vien dėl atstumo, bet ir dėl patiriamo nuovargio bei streso: ne vienas neregys turi papildomų ligų ar sveikatos sutrikimų, žmonėms per sunku keletą valandų išbūti kelionėje ir renginiuose. Tad muziejus nusprendė pats imtis iniciatyvos pas šiuos žmones atvykti, o kartu palaikyti 2012 m. lapkričio 21 d. LR Vyriausybės patvirtintą neįgaliųjų socialinės integracijos programos siekiančią sukurti palankią aplinką ir sąlygas oriam ir visaverčiam neįgaliųjų gyvenimui Lietuvoje. 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga – didžiausia ir seniausia Lietuvos regėjimo neįgaliuosius vienijanti organizacija. Ji buria daugiau nei 6 tūkst. narių, turi filialus visoje Lietuvoje. Muziejus jau ne vieneri metai bendradarbiauja su Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centru. Akliesiems ir silpnaregiams sukurta edukacinė programa "Pažinkime gintarą pojūčiais". Į kai kurias aklųjų organizacijas muziejaus darbuotojos vyko jau pernai. Šių metų projektas įtraukė didelį būrį vakarų Lietuvoje gyvenančių aklųjų ir silpnaregių. 

Dirbtuvės su gintaro meistru 

Muziejus šiemet keliavo net į 8 vakarų Lietuvos miestus. Išvažiuojamosios kūrybinės dirbtuvės surengtos LASS filialuose Telšiuose, Plungėje, Gargžduose, Klaipėdoje, Kretingoje, Šilutėje, Skuode ir Mažeikiuose. Svarbiausiu projekto akcentu tapo kūrybinė veikla, kurios metu drauge su muziejaus specialistėmis ir gintaro meistru aklieji ir silpnaregiai darė papuošalus. Projekto dalyviams ypač didelį įspūdį paliko tai, kad į didžiąją dalį susitikimų muziejaus darbuotojas atlydėjo tikrų tikriausias gintaro meistras, palangiškis tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Palangos sekcijos vadovas Albertas Bukauskas. Jis ne tik iš anksto parengė gintaro ruošinius, bet atsigabeno ir gręžimo prietaisą demonstruodamas, kaip ši žaliava apdirbama, duodamas užuosti ir palyginti skirtingų spalvų bei tekstūros gintaro gabalų kvapus. Meistras papasakojo apie gintaro ypatumus, papuošalo kūrimo subtilybes ir padėjo gamintis darbelius. Neregiai noriai uždavinėjo klausimus, kad iš meistro lūpų išgirstų juos dominančią informaciją apie gintaro panaudojimą bei savybes. Dalyviai sužinojo, kad gintarinį papuošalą nešioti rekomenduojama dėl kelių priežasčių. Visų pirma, kiekviename gintaro gabalėlyje, ypač mažiau poliruotu paviršiumi, yra gintaro rūgšties, kuri per odą patenka į kraują ir skatina ląstelių atsinaujinimo procesus, medžiagų apykaitą. Gintaras taip pat turi antiseptinių savybių ir jį liečiant veikia raminamai. Galų gale nuo seniausių laikų manyta, jog gintaras gina nuo nelaimių, todėl gintariniai amuletai niekada nestokojo populiarumo. Tuoj visi kibo į darbą: kas ėmėsi kurti kaklo vėrinį, kas apyrankę, juos verdami iš neapdirbto gintaro gabalėlių ant pasirinktos juodos ar odinės virvutės. Prieš tai rekomenduota patiems gintarus apšlifuoti, poliravimo kempinėmis suteikti norimą formą. Kadangi šiuo atveju naudotos geriau apčiuopiamos stambesnės virvutės – iš anksto pragręžtos platesnės pravaros, kai kurie gabalėliai paruošti kaip sagos, su dviem skylutėmis. Taip pat naudotos ir kitokios dekoravimo detalės iš metalo ar medžio, naujam gyvenimui prikeltų senų papuošalų fragmentai. Neregiai supažindinti su meistro ar edukatorių parengtais ruošiniais, kuriais jie galėjo vadovautis kurdami savo darbelį. Stengtasi į gintarą pažvelgti netradiciškai ir atsisakyti įprasto sunkiasvorio "karolių" modelio kuriant individualų šiuolaikišką dizainą. Įkvėpimo ieškoti siūlyta etninėje kultūroje, pavyzdžiui, nevengti mazgų, bet priešingai – pažvelgti į jų rišimą kaip į tam tikrą ritualą, kalbą, palinkėjimą, kurį ypatingai jautriai gali perskaityti nematantis žmogus. Kiekvienas naudojosi proga paprašyti patarimų, kokį akcentą panaudojus padaryti savo papuošalą išskirtinį ar tiesiog jaukesnį. Kuriant kartu pavyko bent iš dalies perprasti papuošalo kūrimo principus ir pasiekti gražių rezultatų. 

Staigmena – taktiliniai atvirukai 

Kad šis edukacinių dirbtuvių ciklas būtų dar informatyvesnis ir išliktų atmintyje, visiems aklųjų filialams vakarų Lietuvoje ir dirbtuvių dalyviams išdalinti taktilinių atvirukų komplektai. Konsultuojantis su projekto partnere Daina Vitkauskiene, buvo atrinkti muziejaus objektai, kuriuos tokie atvirukai galėtų pristatyti. Nutarta paruošti keturis atvirukus skirtingomis temomis: inkliuzai – tai gyvūnai ir augalai gintare; gintarinės žmonių ir gyvūnų figūrėlės; amuletai–skridiniai; kuršiai ir gintaras. Juose galima paliesti po 4–5 figūrėles, atkurta amuletų ornamentika. Kitoje atviruko pusėje brailio raštu galima perskaityti trumpą turinio aprašymą ar komentarą. Atvirukų eskizus su eksponatų piešiniais parengė muziejaus vyriausioji edukatorė Miglė Jonaitienė konsultuodamasi su grafikos dizainere Gražina Eimanavičiūte. Taktilinės priemonės leidžia neregiams papildomai susipažinti su gintaro susidarymu, panaudojimu, žymiausiais muziejaus eksponatais, perprasti jų formas. 

Dalyvių nuostabai, baigiantis projektui, gruodžio 14–ąją, Palangos gintaro muziejuje vyko šventinis renginys – aklųjų ir silpnaregių sukurtų darbų parodos pristatymas. Dirbiniai paimti laikinai ir autoriai noriai sutiko juos eksponuoti, nors kai kurie prisipažino, kad su savo pačių sukurtu papuošalu tegu ir trumpam laikui nebuvo lengva išsiskirti – norėjosi kuo greičiau jį parodyti namiškiams. Pasak Dainos Vitkauskienės, nemažai jos vadovaujamos organizacijos narių, kurie taip susigyveno su savo papuošalu, kad jį nešioja kiekvieną dieną. Tai dar kartą paliudija projekto reikalingumą, išliekamąją kultūrinę vertę. Baigiamojo renginio metu neregiai turėjo progos parodyti ir kitokius savo meninius sugebėjimus: LASS Klaipėdos rajono filialo meno kolektyvas "Asablyvi" surengė koncertą. Kūrybinėse dirbtuvėse pasigamintų papuošalų paroda džiugino ne tik Advento laikotarpiu, bet ir per šv. Kalėdas bei sutinkant Naujuosius metus. Tikimasi, jog šis Palangos gintaro muziejaus bei Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro bendradarbiavimas taps tradicija.