NEREGYS DARBO RINKOJE

NEGALIA – KELIAS Į DŽIAUGSMĄ

Neįgalumas ne tiek išorinis kūno veiksnys, kiek vidinė būsena. Kol nežinai, kad esi neįgalus, gyveni kaip sveikas žmogus ir, atrodytų, neįmanomus dalykus priimi ir atlieki kaip savaime suprantamus. Tik sužinojus apie negalią, nusvyra rankos, tampama atsargesniais ir lėpesniais. Tik tuomet susimąstoma, kas galima ir ko ne. Pasitaiko ir kitokių scenarijų: į negalią nekreipiama dėmesio ir gyvenama įprastu ritmu, nekeičiant nieko. Drąsiausieji pasirenka dar ekstremalesnį kelią, jie "savo kailiu" išmėgina, ką reiškia tapti tikrai neįgaliu. Šiuo atveju – kurį laiką pagyventi juodžiausioje tamsoje. Būtent šiuo keliu ir pasuko "Mūsų žodžio" viešnia Galina Markman. 

Moteris – tikra vilnietė, iki pat antro vaiko gimimo nežinojo, kad serga sunkia akių liga. Ji gyveno pilnavertį gyvenimą, mokėsi reginčiųjų mokykloje, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Nors menkai matė ir retkarčiais užkliūdavo už daiktų, bet Galinai tai atrodė įprasta ir ji dėl to nesuko galvos. Po studijų vos matydama išvažiavo dirbti į Angliją slauge. Emigrantės dalia Galinos nesužavėjo. Grįžusi į tėvynę, išmoko praktinio amato, ištekėjusi tapo nepakeičiama savo vyro talkininke. 

"M. Ž." Jus nuo pat gimimo supo artimieji, turintys regos negalią. Kokiais patarimais buvote skatinama ir drąsinama mokytis bei gyventi sveikųjų pasaulyje? 

G. M. Mano senelis buvo neregys, prosenelė taip pat nematė. Mamos regėjimas irgi ne iš pačių geriausių. Jai priklausytų neįgalumas, bet dėl jo nesikreipė. Senelis niekad nesinaudojo baltąja lazdele, kiek save prisimenu, buvau jo palydovė. Senolis nemėgo žarstyti patarimų. Jis manė, kad aš išvengsiu tokio likimo. Esu pirmoji šeimoje, sužinojusi apie diagnozę ir šios ligos paveldimumą. Mano dukra irgi turi tą geną. Manau, jai bus lengviau, nes tikrai patarsiu, ką daryti ir kaip gyventi. 

Iš tikrųjų nuo pat gimimo mačiau gana neblogai. Galėjau lankyti paprastą mokyklą. Teko sėdėti pirmuose suoluose, nes nemačiau, ką rašo mokytoja lentoje. Jau pirmoje klasėje mokytoja pastebėjo, kad kažkas negerai su akimis. Per pertraukas mano akys trūkčiojo. Apsilankius akių specialisto kabinete, paaiškėjo, kad man astigmatizmas. Deja, ši diagnozė nebuvo teisinga. Teko nuolat klijuoti akis tikintis regėjimo pagerėjimo. Kaip vėliau paaiškėjo – šis kelias nebuvo teisingas. Niekados negalvojau, kad neteksiu regėjimo. Dar šiek tiek šviesos yra, bet ar ilgai? Ruošiuosi blogiausiam scenarijui. Žinau viena: nors aplinkinis pasaulis sutems, nenusivilsiu ir nebūsiu našta vyrui ar vaikams. Liga tik nepatogumas, o ne katastrofa ar mirtis. 

"M. Ž." Kada susimąstėte apie tolimesnę savo ateitį ir norimą užimti vietą visuomenėje? 

G. M. Tikriausiai tada, kai sužinojau savo diagnozę. Pradėjau domėtis šia liga ir informacijos ieškoti įvairiuose šaltiniuose. Paieškų rezultatas nedžiugino – aklumas. Man tikslią diagnozę nustatė po antro vaiko gimimo, tada buvau dvidešimt septynerių metų. Tuo pačiu metu sužinojau, kad dar turiu ir įgimtą kataraktą. Pirmoji reakcija – pyktis. Kodėl anksčiau ši akių liga man nebuvo nustatyta, juk nuolat lankiausi pas okulistą. Gal būčiau labiau saugojusi regėjimą ir jis taip drastiškai nebūtų nusilpęs. Na, bet papykau, papykau ir užmiršau. Nusprendžiau, kad tai tik dar vienas mažas nepatogumas. Atsimenu tą džiaugsmą, kuris užplūdo mane, kad aš nors ir nematydama galiu dirbti savarankiškai, nes išmokau praktiško amato ir turiu keturias licencijas, patvirtinančias mano profesionalumą. Nors mokydamasi masažo net negalvojau, kad jis taps tikru gelbėjimosi net ne šiaudu, o plieniniu lynu. Vyras turi įmonę, aš dirbu jo padėjėja, vertėja, sekretore, bet turima savarankiška profesija įkvepia. Aš žinau, kad esu reikalinga ir bet kokios negandos užkluptų, vis tiek liksiu savarankiška ir nenustosiu džiaugtis gyvenimu. 

"M. Ž." Kokius pasirinkote mokslus ir kaip sekėsi studijos bei integracija į sveikųjų aplinką? 

G. M. Įstojau į Vilniaus universitetą. Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Pasikartosiu, iki sužinojau diagnozę, buvau sveika. Tamsoje nemačiau. Apie tai sakydavau savo vaikinams ir jokių problemų nekildavo. Taip pat spardydavau kėdes, vasaromis plaukus "šukuodavau" medžių šakomis. Na, bet tai tokios smulkmenos. Universitete aš nuo kitų beveik niekuo nesiskyriau. Turėjau tris drauges, kurios nešiojo akinius ir visos sėdėdavome pirmame auditorijos suole. Viena nuo kitos nusirašinėjome. Niekaip negalėjome suprasti, kodėl neišlaikome egzaminų. Juk taip stropiai kalėm, atmintinai mokėmės paskaitų konspektus! Tik dabar suprantu – mano draugės, kaip ir aš, nematė, kas rašoma lentoje, konspektavo spėliodamos. Nors aukštojo mokslo diplomo neturiu, bet manau, kad jį baigiau. Išlaikiau visus baigiamuosius egzaminus, tik iki šiol neapsigyniau baigiamojo darbo. Iš pradžių vis laiko trūko, o dabar galvoju, ką tas darbas pakeis? Dar vis esu akademinėse atostogose. Laikui bėgant supratau, kad su lituanistika man nepakeliui. 

"M. Ž." Smulkiau aptarkime jūsų darbo paieškas, kokius teko nugalėti iššūkius ir ar be didesnių sunkumų pavyko užsidirbti kasdieninį duonos kąsnį? 

G. M. Iš pradžių iš dieninių studijų perėjau į neakivaizdines. Nusprendžiau išvažiuoti į Angliją padirbėti slauge. Ten tektų slaugyti suparalyžiuotus ligonius. Kaip tariau, taip padariau. Silpnas regėjimas manęs nė kiek nesuglumino. Suprantama, Londono oro uostas ar geležinkelio stotis – tai miestas mieste, susigaudyti neįmanoma. Bet, kaip sakoma, liežuvis ir iki Romos nuves. Anglijoje dirbau pusę metų. Darbas specifinis ir ypač sunkus psichologiškai. Dirbau dvi savaites ištisomis paromis, o likusias dvi – grįždavau į Lietuvą. Ligonį prižiūrėjau 24 valandas, su juo ir gyvenau. Teko atlikti visus būtiniausius ne tik slaugos, bet ir buitinius darbus. Sunkiausia – vežti ligonį medikų apžiūrai. Kaip minėjau, tamsoje nieko nematau. Įkėlus jį į mašiną reikėjo prisegti saugos diržais. Viduje tamsu, o aš niekaip negalėjau surasti saugos diržo prisegimo vietos. Ilgainiui ligoniai pradėdavo nervintis ir mane plūsti. Aš irgi save koneveikiau. Tik dabar suvokiu, kad paprasčiausiai nemačiau, o žioplumas čia niekuo dėtas. Neiškentusi nuolatinių priekaištų, nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Maniau, norint galima ir tėvynėje sotų duonos kąsnį užsidirbti. Teliko pasirinkti patrauklią profesiją. 

"M. Ž." Ar romantiškos vedybos su užsieniečiu jūsų gyvenimą pasuko kita linkme? 

G. M. Nusprendžiau pamėginti mokytis masažo. Iki galo nebuvau tikra, ar tai man patiks. Tada Vilniuje veikė Mišakovo "Lotoso" akademija. Joje buvo mokoma tradicinio masažo paslapčių. Pradėjusi lankyti supratau, kad atradau savo pašaukimą. Nors į kursus reikėjo eiti dvi dienas, aš eidavau šešis kartus per savaitę. Taip per vienerius metus gavau keturis sertifikatus, patvirtinančius mano masažo žinias. Jei ne masažas, nebūčiau suradusi savo vyro. Tik pradėjusi dirbti sulaukiau jo. Jis vokietis, Lietuvoje turintis statybos verslą. Jam tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, o man... Tik vėliau jam pajutau tikruosius jausmus. Iš Ulfo sužinojau, kad aš prastai matau. Vyrui esu dėkinga, kad negaliu atsipalaiduoti. Kartais galvoju – aš gi nematau, turiu sunkią negalią, gal šito nedarysiu. O vyras visada ragina: tu gali, tu daryk. Ką darysi, paklūstu. Man smagu, kad vyras manęs nelaiko neįgalia ir ko nors nesugebančia padaryti. Su vyru auginame tris vaikus. Tai dar vienas įrodymas, kad neįgalusis gali ir privalo gyventi pilnavertį gyvenimą. 

"M. Ž." Užsiminėte apie gausią šeimą. Po tokios ilgos darbinės pertraukos sunku sugrįžti į darbo rinką? 

G. M. Iš tiesų taip. Tu darbdaviams nesi įdomi. Laimei, turiu susikūrusi savo verslą ir platų klientų ratą. O tai užtrunka ne vieną dieną. Kita kalba, kad aš dirbu dar viename darbe. Išėjus sekretorei, vyrui prireikė mano pagalbos. Jis yra firmos įkūrėjas, savininkas bei vadovas. 

"M. Ž." Dirbate vertėja ir kartu lankote kalbų kursus, papasakokite apie vertėjos kasdienybę ir šio darbo specifiką. 

G. M. Ulfas dirba statybų versle. Jokia paslaptis, kad šiame sektoriuje trūksta specialistų, todėl statybininkus tenka samdyti iš Ukrainos. Vyras nemoka šios kalbos, o aš puikiai kalbu slavų kalbomis. Esu tarpininkė tarp vyro ir statybininkų. Taip pat atlieku kitus biuro darbus. Ypač daug tenka komunikuoti telefonu su verslo partneriais. Vyras nemoka rusų kalbos, čia jį pakeičiu ir derinu verslo klausimus. Laisvu laiku lankau vokiečių kalbos kursus. 

"M. Ž." Nepaisant didelės šeimos, parakinėje dar nuotykių parako yra. Dalyvavote LNK televizijos projekte. Tai jums buvo pramoga ar kas nors daugiau? 

G. M. Svarbiausias tikslas – save išbandyti bei sukaupti unikalios patirties. Troškau išmokti gyventi tamsoje, ją nugalėti. Norėjau išmokti laisvai orientuotis tamsoje ir išmokti ją "prisijaukinti". Dabar man ir blogai apšviesta gatvė yra šviesi. Ne dėl to, kad aš pradėjau geriau matyti, dabar suprantu, kad dar matau ir labai liūdna, jeigu tie nuostabūs vaizdai pranyktų juoduose tamsos ūkuose. Projekto metu siekiau nugalėti savo baimes. Vienas įveikiau, o kitos atsirado. Ypač bijau galutinai prarasti regėjimą. Kita vertus, supratau – praradusi regėjimą puikiai gaminsiu, šoksiu ir plaukiosiu, vaikščiosiu ir bėgiosiu vedama baltosios lazdelės. Toliau šypsosiuos ir būsiu laiminga. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS