ORIENTACIJA IR MOBILUMAS

APIE GRAIKIŠKUS ŠUNIS

Lietuvos spaudoje ar kitose informacijos priemonėse vis kyla diskusija apie šunis vedlius. Svarbiausia tų pašurmuliavimų tema – kodėl nėra šunų vedlių Lietuvoje? Šį rudenį Graikijoje viešėjo studentė, radijo laidų kūrėja Irma Jokštytė. Ten ji šunų vedlių temai skyrė nemažai laiko. Bendravo su jų rengimo instruktoriais, pati bandė vaikščioti su keturkoju vedliu. Savo įspūdžiais ir įžvalgomis ji pasidalijo su žurnalo "Mūsų žodis" skaitytojais. 

"M. Ž." Teko susipažinti su graikų patirtimi ir išbandyti vaikščiojimą su šunimi vedliu. Ar po to kilo noras atsisakyti baltosios lazdelės? 

I. J. Baltąją lazdelę padėti į šalį būtų neįmanoma. Pirmiausia reikėtų rasti rėmėją, kuriam galėčiau sakyti: "Važiuojam į Graikiją, ten yra šuo vedlys ir tu jį man nupirk, nes Lietuvoje šunų būti vedliais niekas nemoko". Lazdelės nemesiu dar ir dėl to, kad turint šunį vedlį, lazdelė vis tiek yra reikalinga. Einant su šunimi ja nesinaudojama, bet turėti būtina. Šuo ne viską gali paaiškinti. Pavyzdžiui, pastebėjęs tavo veido aukštyje kliūtį, į kurią gali susižaloti, šuo užtveria kelią ir neleidžia toliau eiti, tačiau be baltosios lazdelės sunkiai suprasi, kas tai per kliūtis. Todėl pravartu turėti lazdelę ir su ja išsiaiškinti situaciją. 

"M. Ž." Kuo sužavėjo šunys vedliai? 

I. J. Šuns vedlio vedama ėjau pirmą kartą gyvenime. Pirmą kartą dalyvavau ir šunų mokymo procese. Trūko laiko, todėl per tą kelių valandų susitikimą graikai stengėsi man suteikti kuo daugiau informacijos. Iš paskaitų supratau, kad bendram darbui turi būti pasiruošęs ne tik šuo, bet ir neregys. Jei lygintume vaikščiojimą su lazdele ir šunimi, tai, manau, su šunimi vaikščioti galima žymiai greičiau. Ypač tai pasakytina apie ėjimą į visiškai naują, dar nelankytą vietą. Manau, kad vaikščiojimas su šunimi vedliu yra saugesnis; galima nesusižalojus išvengti didesnio kiekio ir įvairesnių kliūčių. Tiesiog jaučiausi saugiau. 

"M. Ž." Su baltąja lazdele vaikštote greitai ir gerai orientuojatės. Ar tikrai trūksta greičio? 

I. J. Greičio niekada nebus per daug, nes neregiui viskas vyksta žymiai lėčiau, nei gerai matančiam žmogui. Manau, kad su šunimi būtų greičiau nei su lazdele. 

"M. Ž." Kuo skiriasi naudojimasis šunimi ir lazdele? 

I. J. Reikia nepamiršti, kad šuo nėra pagalbinė priemonė mums visiems įprasta prasme. Šuo yra gyvūnas, už kurį prisiimi atsakomybę. Jis yra kaip neregį lydintis asistentas. Nors asistentui moki už jo paslaugas, jis netampa prietaisu. Jis yra žmogus su savo charakteriu ir poreikiais, turi fizines, dvasines savybes, gali pavargti, išalkti, negaluoti. Panašiai yra ir su šunimis vedliais. Negali į jį žiūrėti, kaip, pavyzdžiui, į baldą. Turi atsižvelgti į jo poreikius. Šuo gali pavargti, būti blogos nuotaikos, norėti ėsti. Tai nėra lazdelė, kuri tarnauja kiekvienąkart, kai tik paimi ją į ranką. Prie šuns reikia prisitaikyti, jį suprasti, pažinti, tada vaikščiojimas bus greitesnis. Be to, kaip jau sakiau, šuo padės išvengti kelyje esančių stulpų ir visokių kaktą, veidą žalojančių kliūčių. 

"M. Ž." Ar Graikijoje šunys vedliai populiarūs? 

I. J. Tai nėra masinis reiškinys. Šunys Graikijoje ruošiami viename centre. Juos ruošiant neregiams daug darbo padaro savanoriai. Jie šunis augina, prižiūri. Šunų vedlių treneriai sakė, kad jų darbas galėtų būti finansuojamas geriau. 

"M. Ž." Ar šunų mokytojai – taip pat savanoriai? 

I. J. Ne. Jie pastoviai dirba darbą gaudami už tai atlygį. Specialios mokymo programos universitete ar kokioje nors mokykloje nėra. Pradžią graikai gavo iš olandų. Dabar čia yra net keli specialistai, galintys šunį tinkamai paruošti dirbti vedliu. Norint tapti specialistu, reikėtų pradėti nuo savanorystės auginant šunis. Tada tektų susirasti specialistą, kuris sutiktų perduoti sukauptas žinias. 

"M. Ž." Ar galima įvardinti kokius nors konkrečius skaičius? 

I. J. Mano žiniomis, per nepilną dešimtmetį Graikijoje yra paruošta daugiau nei dvidešimt šunų vedlių. Dvylika iš tų šunų turi šeimininkus neregius. Laisvų šunų vedlių yra. Taip atsitinka todėl, kad turi sutapti šuns ir jo šeimininko temperamentas bei charakteris. Neregys turi būti pats aktyvus ir mobilus kasdieniniame gyvenime. Vedlys yra toks pats šuo, kaip ir visi kiti šunys. Jį reikia vesti pasivaikščioti, jis turi atlikti gamtinius reikalus, jį reikia maitinti, prižiūrėti. 

"M. Ž." Ar būnant Graikijoje, pavyko surasti savo šunį? 

I. J. Vaikščiojau su vienu šunimi. Man jis labai patiko. 

"M. Ž." O jūs ar jam patikote? 

I. J. Vienareikšmiškai atsakyti negaliu, bet, manau, antipatijos nesukėliau. Buvo daug naujų jausmų. Kai pabandžiau eiti su šunimi be lazdelės, tai visą laiką norėjosi prisidengti veidą, lyg stokočiau saugumo. Buvo labai keista, kad tave veda kažkas labai žemas. Atrodo, kad tuoj tuoj visu ūgiu į kažką atsitrenksi. Be to, vaikščiojant su šunimi, reikėjo prisiderinti prie jo žingsnio: man rodėsi, kad tuoj ant jo užlipsiu ir sumindysiu. Taip yra todėl, kad reikia eiti labai arti šuns. Kartu reikia ir nelipti ant savo vedlio. Kaip jaučiame mus vedantį žmogų, taip reikia išmokti pajusti ir šunį. Priėjęs gatvę šuo savo kūnu atitveria tave nuo jos. Esu kažkada sakiusi, kad aklumas yra nuolatinis dialogas su pasauliu. Filmuose, teatruose yra garsinis apibūdinimas. Su aplinkiniais bendraujame kalbėdami. Kompiuteris kalba, telefonas kalba. Vien žodžiai, žodžiai, žodžiai... Labai retai būna galimybė su žmogumi bendrauti kūno kalba. Naudojantis šuns vedlio paslaugomis, yra daug neverbalumo – didžiąją informacijos dalį šuo perduoda savo kūnu, ne lojimu. Tas neverbalus bendravimas yra nauja, neįprasta ir labai subtilu. 

"M. Ž." Norint šuns vedlio, gal pirmiausia reikia mylėti šunis? 

I. J. Pirmiausia reikia turėti, kur tą šunį laikyti. Be to, su šunimi vedliu Lietuvoje ne visur įsileidžia. O ir teisinę sistemą reikėtų peržiūrėti. Manau, kad pirmiesiems šunų vedlių savininkams gyvenimas nebūtų labai paprastas. Ir šuns vedlio paruošimas bei išlaikymas nėra pigus dalykas. Toje pačioje Graikijoje neregiai neturi šuns vedlio ne vien tik todėl, kad nesutampa charakteriai. Kitiems paprasčiausiai trūksta lėšų tokiam pagalbininkui išlaikyti. O šuo vedlys yra nemažas! Dažniausiai vedliais būna labradorai. Tokiam šuniui reikia pakankamai erdvės namuose. Gyvenant viename kambaryje su trimis sesėmis ar broliais, vargu ar vietos atsirastų dar ir šuniui vedliui. 

"M. Ž." Ar įgyto susižavėjimo pakaks, kad Lietuvoje atsirastų šunys vedliai? Ar mes ir toliau pirmenybę teiksime lazdelei? 

I. J. Žinoma, kad lazdelei. Reabilituojant neregius pas mus nuveikta pakankamai daug, o su šunimis vedliais mums nori patalkinti graikai. Bandžiau juos gąsdinti blogu mūsų oru, bet jie neišsigando ir sakė, kad nori pamatyti sniegą ir lietuvišką žiemą. Jie sako, kad nuo graikiškos saulės apsiginti negalima, o nuo šalčio padeda rūbai. Graikai sakėsi galėtų surengti panašias pažintines pratybas, kokias patyriau aš. Tam jie net ir žmonių turi. Todėl neatmeskime bendro projekto galimybės. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį.