MINTYS

Pranas PLIUŠKA

TOBULUMO LINK


Nors jau seniai gyvename žiemos nuotaikomis ir ateinančių metų laukimu, kalbėsiu apie rudenį. Ruduo – derliaus metas ne tik ūkininkams, žemdirbiams, bet ir tiems, kas nesusijęs nei su žemės ūkiu, nei su pramone. Kultūros renginių rudenį beveik kaip lapų ant šaligatvių po vėjuotos nakties. Gali rinktis, kur važiuoti, nueiti, pamatyti ar išgirsti. Ne išimtis ir neįgaliųjų organizacijos. Metų pradžioje jos dar laukia pinigų, pavasarį intensyviai rašomos naujos programos, scenarijai, rengiami nauji repertuarai. Ir štai ateina ruduo, visi susiskaičiuoja pinigų likučius ir pirmyn vieni pas kitus ar į kokius respublikinius festivalius arba konkursus! Štai neįgaliųjų mėgėjų teatrai spalio 20 dieną rinkosi Kupiškyje į festivalį "Akimirkų lietus", lapkričio 16–ąją – Vilniuje į "Begasą", o lapkričio 23–ąją – į Kauną, kur vyko festivalis "Repriza". Dar teko dalyvauti keliolikos bendruomenių rengiamose šventėse su įvairia kultūrine programa. Norėčiau pasidalyti patirtimi ir mintimis, kurios kilo po šio kultūrinio maratono. Šiame rašinyje išdėstysiu kai kuriuos savo, kaip neregio, pastebėjimus apie tokių renginių organizavimą bei vyksmą. Kai kurie dalykai nuo sveikatos ar fizinės būklės nepriklauso, todėl vienodai svarbūs gali būti ir kitiems neįgaliesiems ar sveikiesiems. 

Renginio pradžia. Jei koncertas, spektaklis ar festivalis paskelbtas 10 valandą, tai jis ir turi prasidėti 10.00, o ne 10. 20 ar net 10. 30! Pateisinti galėčiau tik tuos, kurie organizuoja renginį pirmą kartą ir nežino, kokie netikėtumai laukia, ką būtina numatyti ir apgalvoti iš anksto. Kartais organizatoriai net visai salei praneša, kad laukiama vėluojančio vieno ar kito "aukšto" svečio. To daryti nereikėtų. Nei pranešti žiūrovams, nei to svečio laukti, kokio aukščio, pločio ar įmitimo jis būtų. Tariama pagarba valdininkui, politikui ar funkcionieriui virsta didžiule nepagarba visai salei žiūrovų bei scenoje pasirodyti turintiems kolektyvams. Tegul svečias jaučiasi nejaukiai pavėlavęs į renginį ir daro išvadas. Švenčiant mano vadovaujamos neįgaliųjų humoro grupės "Molėtuvka" 15 metų sukaktį, taip ir atsitiko. Garbūs svečiai iš Vilniaus pavėlavo ir įėjo į salę jau šventei prasidėjus ir niekam dėl to "galvos neskaudėjo". Nebent patiems pavėlavusiems. Kalbant apie vėlavimą visada prisimenu tokią frazę – jei pavėlavote bent minutę, tai tą laiką padauginkite iš jūsų laukiančių žmonių skaičiaus. Jei salėje 60 žmonių, tai ta pavėluota minutė virsta visa valanda, pavogta iš kitų žmonių. O jeigu vėluojate 5 minutes ir daugiau? Abiem rankom pritarčiau, kad ateityje atsirastų įstatymas, numatantis administracinę atsakomybę už laiko vagystę! Juk ne veltui sakoma, kad laikas – pinigai. Kitas dalykas – renginio trukmė. Jei būdamas neregys, paprašysite kokio prieteliaus, kad tas po renginio ateitų pagelbėti grįžti į namus pagal laiką, kuris numatytas programoje, būkite tikras, kad teks išeiti nepasibaigus koncertui ar spektakliui. Jau geriau paprašyti, kad ateitų kokia valandėle vėliau nei numatyta pabaiga ir jei netyčia renginys pasibaigtų laiku, luktelėti. Geriausia į kultūrinius renginius eiti su šeimos nariu, draugu ar bendraminčiu, kurio geras regėjimas. Jei tokios galimybės nėra, galima prašyti organizatorių skirti savanorį, nes pastaruoju metu be jų neišsiverčiama. Vertėtų prašyti organizatorių, kad savanoris ne tik pasitiktų prie durų, palydėtų iki sėdimos vietos, o po renginio – iki gatvės, bet ir renginio metu būtų visą laiką šalia bei pasakotų, kas vyksta scenoje. Teatrų festivalių metu dažni pantomimos pasirodymai, tad neregiui informacija apie tai, kas ir kaip vyksta scenoje, tiesiog būtina. Kuklintis neverta. Išreikšti savo pageidavimus – ne priekaištas! 

Išmokau toleruoti bendruomeninių renginių metu demonstruojamas skaidres, kitas naudojamas vizualizacijos priemones, bet stebina, kai visa tai daroma žinant, jog renginiai skirti specialiai neįgaliesiems. Juk neregiai taip pat yra neįgalūs ir toks informacijos pateikimas be įgarsinimo nepriimtinas. Tarp kitko, tokių grynai vizualinių dalykų neretai pasitaiko net ir Neįgaliųjų reikalų departamento, negalios organizacijų forumo ar net LASS organizuojamuose seminaruose. Organizatoriai būsimus lektorius turėtų perspėti, kad dalis susirinkusiųjų bus ne žiūrovai, o klausytojai. 

O kaip reikalai atrodo stebint iš organizatorių varpinės? Pirmiausia, vėl iškyla laiko drausmės klausimas. Kai turintis pasirodyti kolektyvas atvyksta likus iki renginio pradžios vos 15 minučių ir dar pageidauja išbandyti, kaip balsai skamba šioje scenoje – tai jau reikalauja iš organizatorių antgamtinių galių. Vis tik didžiausias galvos skausmas – kolektyvų programų trukmė. Jei tarp mūsų atsirastų Japonijos, Vokietijos ar kitos drausmę vertinančios šalies pilietis, jis nustebtų, kad Lietuvoje tiek daug beraščių. Ar lietuviai neskaito nuostatų, ar jų nesupranta? Pirmas variantas atkrinta, nes neperskaitęs nuostatų, nežinosi kur ir iki kada atsiųsti paraišką dalyvauti, kur ir kada tas renginys vyks? Lieka antras variantas – silpnaprotystė! Štai nuostatuose aiškiai įrašyta, jog pasirodymo trukmė – iki 20 minučių. Užfiksuoji pasirodymo pradžią ir po pusvalandžio imi galvoti, jog tavo laikrodis sugedo. Na, gerai, sakykim, kad lietuviai, kultūros veikėjai, dirbantys pusvelčiui ar visuomenininkai, visai negaunantys atlygio, neturi už ką nusipirkti laikrodžio, bet suskaičiuoti iki dešimt – reikėtų mokėti. Nuostatuose parašyta – 3 kūriniai. Skaičiuok pirštais ar kalkuliatoriumi, vis vien daugiau nei 3! Faktas, kad nemokame skaičiuoti, bet ar dėl šito kalta švietimo sistema? Pasitaiko, kad prieš pat koncertą keičiami kūriniai. Tada pranešėjas anonsuoja vienus, o kolektyvas atlieka kitus. Nereti nesusipratimai dėl dalyvių sąrašų, kai organizuoji maitinimą. Taigi būnant organizatoriumi ir norint išvengti nesusipratimų, tenka po kelis kartus skambinti kiekvienam kolektyvui ir tikslintis, ar viską teisingai suprato. Renginyje svarbų vaidmenį atlieka vedėjai. Jei jie jaučiasi svarbesni ir vertesni didesnio dėmesio nei kolektyvai ar atlikėjai – šventė gali būti sugadinta. 

O dabar pažvelkime į renginius iš kolektyvo ir jo vadovo varpinės. Susipažinęs su nuostatais, užpildai paraišką dalyvauti ir lauki kvietimo. Būtų gerai tą kvietimą su numatoma programa gauti anksčiau nei likus savaitei iki renginio. Juk reikia pasirūpinti transportu. Čia vėl užkliūname už tos pačios varčios – kuriam laikui tą transportą užsisakyti? Jei numatysime pagal programos laiką, tai gali tekti išvykti nesulaukus vaišių ir pabendravimo. Nesilaikome programoje mums nustatyto laiko limito, tada renginys užsitęsia ir visi liekame nepatenkinti. Jei kelionė tolima, sunku tiksliai numatyti jos laiką, o atvykus anksčiau, nemalonu, kai reikia laukti prie dar užrakintų durų. Įtampą kelia ir garso bei šviesų operatoriai, kai jų tenka ieškoti nežinomose patalpose. Ne itin maloniai nustebina ir atvykus įteikta programa, kuri gerokai skiriasi nuo iš anksto atsiųstosios. 

Taigi jei mano šie pamąstymai padės kam nors organizuojant renginį ar jame dalyvaujant išvengti bent kiek nemalonių akimirkų, nuo to bus geriau ir dalyviams, ir organizatoriams, ir žiūrovams. O pabaigai – desertas. Iš visų šį rudenį vykusių renginių, kuriuose teko laimė dalyvauti, ilgam įsiminė Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro organizuotas neįgaliųjų teatrų festivalis "Repriza". Viskas apgalvota nuo pirmo iki paskutinio žingsnio, nuo pirmo iki paskutinio akordo. Prie durų pasitiko savanoriai, kurie čiupo sceninius drabužius, atributiką ir kitus nešmenis iš mūsų rankų, palydėjo iki persirengimo kambario. Po minutės prisistatė pati centro direktorė ir išdėstė visą reikalingą informaciją, išklausinėjo, kokių kliūčių gali kilti atskiriems grupės nariams? Netrukus atėjo vyras, atsakingas už ryšį su grupių vadovais bei režisieriais ir už tai, kad operatyviai spręstų su spektakliu susijusius klausimus: įgarsinimą, apšvietimą, papildomą atributiką. Įspūdinga pradžia, leidžianti pasijusti tikro teatro dalimi, profesionalūs atlikėjai per pertraukėles tarp pasirodymų, kol, padedant savanoriams, bus pakeistos dekoracijos. Ne mažiau įspūdinga festivalio uždarymo ceremonija ir maloniai nustebinusios dovanos kolektyvams. Buvome pamaloninti kokybišku ir net, sakyčiau, prabangiu karštu maistu, gurmaniška kava. Po tokio renginio dar ilgai būni pakilios nuotaikos, nes jautiesi laukiamas, svarbus, reikalingas. O, kad iš kiekvieno renginio išsineštume panašius jausmus, kurie dar ilgai šildytų niūriomis rudens dienomis! 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]