NAUJOS KNYGOS

Vytautas GUDONIS

KNYGOS SUTIKTUVĖS

Džiugu, kad naujosios technologijos vis dažniau yra pritaikomos negalių turintiems žmonėms. Tokiu pavyzdžiu gali būti neseniai pradėtos leisti knygos vaikams reginčiųjų ir brailio raštu su reljefinėmis iliustracijomis. Jau išleisti bene penki, visuomenės ir spaudos susidomėjimo sulaukę, tokie leidiniai. 

Šių metų lapkričio 8 dieną Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filiale pristatyta dar viena šio pobūdžio knyga – "Jeigu aš matyčiau", jos autorius – šešiolikmetis Joniškio "Saulės" pagrindinės mokyklos dešimtos klasės mokinys Redas Olšauskas. Knyga originali ne tik dėl joje spausdinamų dešimties tekstų autoriaus jauno amžiaus, bet ir dėl ją kūrusių iliustratorių, kuriais tapo R. Olšausko klasės draugai: keturiolikmečiai Feliksas Rimša, Vanesa Ancionytė, Jonas Paliukas, Ugnė Šilinskaitė, Neda Stankutė, Vilius Kondrotas bei penkiolikmetė Ema Augustauskaitė. Redas iš prigimties nemato, bando rašyti eiles ir turėjo svajonę išleisti savo eilėraščių knygelę. Šią svajonę įprasminti padėjo mokytojo padėjėja Vijolė Vadeckienė, kurią Redas vadina antrąja mama ir skyrė jai vieną iš savo eilėraščių. Kadangi nei eilėraščiai, nei iliustracijos nepretenduoja į profesionalumą, dėmesio vertos šio leidinėlio pasirodymo aplinkybės. Anotacijoje pažymima, kad knygelė išleista labdaros ir paramos fondo regintiesiems ir neregiams "Matau kitaip" iniciatyva. Šis fondas padeda atskleisti regos negalią turinčių vaikų gabumus ir įgyvendina jų svajones. Be šios iniciatyvos, Joniškio "Saulės" pagrindinėje mokykloje prieš šv. Kalėdas buvo paskelbta gerumo akcija "Neregio berniuko svajonė", į kurią įsijungė ir lėšas knygai išleisti rinko visa mokyklos bendruomenė. Šiam tikslui analogiškos akcijos – Pyragų dienos – metu lėšas rinko ir Jono Avyžiaus bibliotekos darbuotojai, prisidėjo ir Joniškio rajono gyventojai. Taigi Joniškio krašto žmonės su pagyrimu išlaikė šį empatiškumo egzaminą. Prieš knygos pristatymą susirinkusiems buvo parodytas Leono Karaliūno ir Ričardo Norkaus sukurtas dokumentinis filmas "Iš tamsos į šviesą", kuriame galima išgirsti informatyvių "perliukų", ypač Redo klasiokų dialoguose: "Nežinojau, kaip su Redu bendrauti" (Ugnė), "Kai išgirdo Redo eilėraščius – visi verkė" (Gustė), "Iš pradžių buvo sunku toleruoti brailio mašinėlės triukšmą. Po to jos net negirdėdavome" (Martynas). 

Beje, anksčiau Šiaulių mokiniai analogišku atveju tolerancijos egzamino neišlaikė – ponai gimnazistai niekaip negalėjo priprasti prie brailio spausdinimo mašinėlės keliamo triukšmo. Neregei merginai teko palikti gimnaziją ir pereiti mokytis į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. 

Žavi ir mokinių bendras darbas kuriant šią knygą. Visa tai rodo, kad kitokį vaiką klasės mokiniai priėmė į savo tarpą. Jiems pakako pakantumo, empatijos ir tolerancijos. Minėtą filmą ir Redo Olšausko knygelę pedagogai naudoja per Baltosios lazdelės dieną, užklasiniuose renginiuose kaip edukacines priemones, skatinančias kalbėti su mokiniais apie pakantumą, toleranciją kitoniškumui, empatiją. 

Galima pasidžiaugti ir neregiui berniukui mokykloje sudarytomis ugdymo sąlygomis. Pirmiausia, vaikų, turinčių negalių, poreikių tenkinimas priklauso nuo įstaigos vadovo, šiuo atveju, nuo mokyklos direktoriaus požiūrio. Šioje mokykloje buvo atrasta galimybė įsteigti mokytojo padėjėjos etatą. Be to Redas gauna ir kvalifikuoto tiflopedagogo pagalbą. Dabar bebaigianti tiflopegagogikos kursus Šiaulių universitete joniškietė mokytoja Loreta Viečienė jau padeda Redui ir dar vienai mergaitei, turinčiai regos sutrikimą. Taigi, ši mokykla turi pagrindo pretenduoti į įtraukiojo ugdymo mokyklos vardą.