NEREGIAI UŽSIENYJE

 

KONTAKTŲ BEIEŠKANT


Lapkričio 6–13 dieną Graikijoje lankėsi, bendradarbiavimo ryšių ieškojo, reportažus laidai "Aklas pasimatymas" rengė, kūno kalbos mokė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos respublikinio centro kultūros ir meno projektų koordinatorė Lina Puodžiūnienė ir studentė, laidų kūrėja Irma Jokštytė. Su žurnalo skaitytojais įspūdžiais pasidalijo ir į redakcijos klausimus atsakė Irma Jokštytė. 

 

"M. Ž." Ką naujo, įdomaus radote Graikijoje? 

I. J. Graikijoje lankiausi pirmą kartą, todėl viskas buvo nauja ir įdomu: antikinis menas, graikiškas maistas, tradicinė gatvės muzika ir nuoširdūs, norintys bendrauti graikai. Ši mūsų kelionė – tai Lietuvos ir Graikijos neregių bendradarbiavimo galimybių paieška. 

LASS sukaupė nemaža patirties beveik dešimtmetį organizuodama neregių kūno kalbos mokymo stovyklas. Norime, kad šios stovyklos taptų tarptautinėmis, todėl ieškome partnerių, su kuo galėtume pasidalyti patirtimi. Prieš porą metų "Erazmus" programa suteikė galimybę aplankyti Bulgariją: ten tarptautinės jaunimo stovyklos dalyviams surengėme pažintinį kūno kalbos seminarą. Sulaukėme labai gerų įvertinimų. Tai privertė rimčiau pagalvoti apie platesnę turimos patirties tarptautinę sklaidą. Tokios kryptingos veiklos kaip Lietuvoje, mano žiniomis, kitose šalyse nėra. Vadinasi, reikia veikti. Kalbėjome jau ir su latviais, jie taip pat labai susidomėjo. Dabar pabandėme su graikais: surengėme jiems keletą kūno kalbos seminarų. Graikijos neregius mūsų darbas nustebino ir paliko gerą įspūdį. Beje, dirbome pasunkintomis sąlygomis: man Linos pasakojimą teko versti į anglų kalbą, o iš jos dar buvo verčiama angliškai nemokantiems graikams. Graikijos neregiai sakė, kad jie su kūno kalba ir jos mokymu susidūrė pirmą kartą ir mano, kad jos labai reikia. Tai mus paskatino dar atkakliau siekti turimą idėją paversti realybe, todėl tikiu, kad tarptautinis kūno kalbos seminaras bus. Pirmasis turėtų vykti Lietuvoje. Graikai nori jį daryti kartu. Į tarptautinę stovyklą pakviestume tuos, kas moka angliškai. Kartu tai būtų dar viena priežastis patobulinti savo anglų kalbos žinias. 

"M. Ž." Pas ką važiavote į Graikiją? 

I. J. Projektą organizavo ir mus priėmė "Balkan Hotspot" savanorių bendruomenė. Lankėmės Atėnuose ir Salonikuose. 

Apžiūrimi muziejaus eksponatai"M. Ž." Kaip gyvena Graikijos aklieji? Ar jie turi savo organizaciją, įmones, centrus, mokyklas? 

I. J. Susidariau įspūdį, kad viskas labai panašu į mus. Jie taip pat turi dvi aklųjų ir silpnaregių mokyklas. Jos vis labiau tampa daugiafunkciais centrais. Nustebino tai, kad mokyklose besimokančių mokinių skaičius panašus kaip pas mus. Bet šalis daugiau nei tris kartus didesnė. Mokyklos yra sostinėje Atėnuose ir antrajame pagal dydį mieste Salonikuose. Graikijoje yra taip, kad mokiniai tuose centruose įgyja tik pradinį išsilavinimą, toliau mokomasi integruotai. Pas mus gi griežtų rėmų nėra. Salonikų, antrojo pagal dydį Graikijos miesto, mokykloje mokosi tik 35 moksleiviai. Tarp jų yra ir daugybinę negalią turinčių vaikų. Galime daryti išvadą, kad dauguma Graikijos neregių mokosi integruotai. Lankėmės abiejose mokyklose. Turiu pasakyti, kad mūsų mokyklų pastatai yra geresni. Jų mokyklos yra seniai remontuotos, teritorijos turi nedaug. Nustebino tai, kad abiejų teritorijose yra po bažnyčią. Mūsų mokyklų aplinka sutvarkyta ir pritaikyta geriau, turime daugiau ir naujesnių vaizdinių priemonių. Graikai turi visko mažiau. Tai, ką turi – įspūdis, lyg būtų gavę prieš gerą dešimtmetį. 

Salonikuose ir Atėnuose visur yra reljefinės plytelės ir vedamieji takai – taktilinės neregių vedimo linijos. Tik jie – ne nauji: plytelės apskilinėję. Galiu manyti, kad aplinkos pritaikymas Graikijoje prasidėjo anksčiau nei pas mus ir jau tapo visiems įprastu dalyku. 

"M. Ž." O ką graikai veikia įgiję išsilavinimą? 

I. J. Mums daugiau rūpėjo švietimas ir kultūrinio bendradarbiavimo galimybės. Tačiau iš nuotrupų galiu spręsti, kad daug graikų dirba masažuotojais ar skambučių centrų darbuotojais. Beje, tos neregių mokyklos įdomios dar ir tuo, kad čia gausiai renkasi mokyklas baigę, studijuojantys ir jau studijas baigę neregiai. Supratau, kad jie ir rengia įvairius projektus, vykdo veiklas, bendrauja su darbingo amžiaus neregiais. 

"M. Ž." Ką galima būtų pasakyti apie Graikijos aklųjų visuomeninę veiklą? 

I. J. Manau, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos struktūra yra labiau išbaigta ir vieninga. Lyderiauja Atėnai ir juose esantis mūsų aplankytas centras. Salonikų centras turi trumpesnę istoriją. Tai yra vienintelis centras šiame Graikijos regione. 

"M. Ž." Koks Graikijos neregių laisvalaikis, kultūrinis gyvenimas? Ar jie turi savų menininkų, dainininkų, poetų? 

I. J. Salonikų centre yra meno mėgėjų – šokėjų, dainininkų. Tačiau mėgėjų kolektyvai nėra stiprūs, jie užsiima tik menine raiška ir nekoncertuoja visuomenei. Bandėme klausti, ar neregiai atlikėjai yra žinomi Graikijos visuomenei kaip kad pas mus? Ar yra profesionalų? Pasirodo, kad dainuojančių yra, tačiau konkretaus visų žinomo atlikėjo ar menininko jie neįvardijo. Beje, graikai rengia tarptautinį projektą "Teatras kaip kalbų mokymosi priemonė". Čia puiki galimybė ieškoti ryšių mūsų teatralams. 

Reikia nepamiršti, kad graikai yra graikai: jie viską daro atsipūtę, niekur neskuba. Vėluoti pas juos įprasta. Viską lydi nuolatinis neapibrėžtumas. Mes įpratę laikytis darbotvarkės. Pas juos visi darbai daromi lėčiau ir laisviau. 

"M. Ž." Kaip tada su jais galima rengti kažką bendro? 

I. J. Manau, jei pirmas bendras renginys vyks Lietuvoje, tai jie pakraups. Juos išgąsdinsime gerokai. 

Apžiūrimi muziejaus eksponatai"M. Ž." Ar yra ką Graikijoje pamatyti visiškai nematančiam žmogui? 

I. J. Ką žiūrėti tikrai yra. Labai krinta į akis tai, kad visur yra vedamieji takai. Viešoji aplinka yra aptvarkyta. Kita vertus, šiek tiek trukdo graikiškas atsipūtimas: pilna ne vietoje, kartu ir ant vedamojo takelio, paliktų mašinų. Gausu mūsų akimis žiūrint betvarkės. Nors jiems tai gal ir tvarka... Visiškos tvarkos pasiekti neleidžia nei jų ekonomika, nei būdas. Salonikuose mes daugiau dirbome, todėl šalies ir jos gyvenimo būdo pažinimui nebuvo laiko. Atėnuose tuo pasidomėti laiko buvo kiek daugiau. Čia lankėmės Graikijos meno taktiliniame muziejuje "Lighthouse". Jame neregiams pristatoma turtinga Graikijos meno istorija ir kultūrinis paveldas. Muziejuje galima rankomis apžiūrėti Akropolio, Olimpo kalnus, Partenoną ir daug kitų dalykų. Mane sužavėjo muziejaus gidė Kalliopi Gkika. Muziejuje lankėmės dvi dienas, o ji visą laiką turėjo ką įdomaus papasakoti. Šiam muziejui dviejų dienų maža. Susidariau įspūdį, kad muziejus įsikūręs sename pastate. 

"M. Ž." Ar daug lankytojų buvo? 

I. J. Į jį dažniausiai ateina turistų grupės, iš anksto užsisakiusios ekskursijas. Mums pasisekė, kad tuo metu grupių nebuvo, todėl gidė visą dėmesį galėjo skirti tik mums. Aišku, Homero muziejui šis neprilygsta, bet žiūrėti tikrai yra ką. Būnant Atėnuose, manau, šiam muziejui reikėtų skirti bent tris dienas. Nuo jo ir reikėtų pradėti pažintį su Graikija. Kai užsukome į Akropolio muziejų, tai mums nieko neleido liesti ir pasiūlė: "Eikite į taktilinį muziejų "Lighthouse" ir ten galėsite viską liesti". Aš pradžioje pabuvau Akropolyje, o tik paskui muziejuje jį apžiūrėjau. Kitaip tariant, prie reikalo priėjau iš atvirkštinės pusės. 

Turiu pasakyti, kad į visus kultūrinius objektus, kuriuose lankėmės, buvau įleista nemokamai. Manau, kad taip yra visoje Graikijoje. 

"M. Ž." Ačiū už įspūdžius. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]