PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

BIČIULĖS ŠYPSENA


Vis menu tą saulėtą vaiskų pavasario rytmetį. Už lango bundanti gamta, o mano nuotaika subjurusi – projektas, kurį turiu parašyti, nejuda iš vietos. Mintys pakrikusios, regis, sakinio nesuregsiu. Iš niūrių minčių pažadina telefono skambutis. Pakeliu ragelį – skambina kolegė: "Leiskis žemyn – tavęs laukia Gema!" Galvotrūkčiais lekiu iš trečiojo aukšto į pirmą, o ten stovi ir šypsosi mano mokyklos laikų bičiulė, visiems gerai žinoma žurnalistė Gema Padribonienė. Jos rankose kvepianti mano mėgstamiausių frezijų puokštė. Stoviu ir žiūriu apstulbusi: nei gimtadienis, nei vardo diena... o ji: "Čia tau. Geros dienos ir dar geresnio vakaro." Pasijuntu tarsi ant sparnų – ši savo tarmės visą gyvenimą nepametusi dzūkutė tikriausiai ir pati gal nenujaučia, kokį džiaugsmą man padovanojo. Praėjo keli dešimtmečiai, o geras jausmas liko. 

Gemą aklieji ir silpnaregiai pažįsta iš balso, kuris skamba jos vedamoje laidoje per "LRT plius" programą. Laida "Sutik mane" gyvuoja jau 28 metus, neprarasdama aktualumo. Jautrios temos, menas prakalbinti pašnekovą taip, kad šis pajustų, jog jo siunčiama žinutė klausytojams svarbi ir reikalinga. Ir sugebėjimas pateikti esminius dalykus netuščiažodžiaujant, nenuklystant į lankas. 

Gi mudvi gyvenimas suvedė dar ankstyvoje paauglystėje. Abi lankėme tą pačią fantastiškoje aplinkoje įsikūrusią Veisiejų vidurinę mokyklą. Ežerų apsuptyje, šalia dar grafo Mykolo Oginskio pastatytos nuostabaus grožio ir architektūros mūrinės bažnyčios. Gemutė mokėsi žemesnėje klasėje, bet abi buvome iš daugiavaikių, kaip dzūkai sako, biednų šeimų, abi linkome ne prie tiksliųjų, o prie humanitarinių dalykų. Retkarčiais padėdavau savo jaunajai bičiulei išspręsti vieną kitą matematikos uždavinį. Svajonės irgi panašios: stiebtis į šviesą, pabėgti nuo sunkių kaimo darbų, pajusti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Tą supratau daug vėliau, kai abi buvome mokslus baigusios ir į mėgstamus darbus panirusios. 

Gema 1971 metais Vilniaus universitete įgijo žurnalistės specialybę. Dar studijuodama pradėjo dirbti Lietuvos radijuje. Nepavargstanti žurnalistė čia dirba ir šiandien, veda laidas neregiams ir silpnaregiams. Nuo 1973–ųjų – Lietuvos žurnalistų sąjungos narė. Gema penkerius metus uoliai darbavosi ir LASS garso įrašų namuose redaktore. Pasakojo apie aklųjų ir silpnaregių gyvenimą. Nuo 1996 metų – LASS narė. 

Gemutė moka stebinti. Ne kartą nustebino ir mane. Atvykau į vieną seminarų, jis tęsėsi beveik savaitę, čia sutikau Gemą. Paklausė, kur apsistojau. Kai pasakiau, kad nakvyne pasirūpino organizatoriai, ji mane nutraukė: "Nieko nebus, nakvosi pas mane." Pasijutau nejaukiai, kam jai tas rūpestis – mane reikia ir pasitikti, ir palydėti. O šiandien tas dienas ir vakarus menu, kaip vienus šviesiausių, kokius teko patirti Vilniuje. Susitinkame po seminaro, grožimės vakarėjančiu Vilniumi, užsukame į vieną ar kitą man nežinomą įdomią vietą. Grįžtame – o čia laukia garuojantys koldūnai ar mano mėgstamas kugelis. Patiekalus pagamino tikri kulinarai – vyras Edvardas ir sūnus Povilas. Bet visų smagiausi vakarai: mokyklos laikų prisiminimai, įdomūs ir įvairiaspalviai prabėgusio gyvenimo epizodai. Tarsi susipina šiandiena ir buvusios jaunystės dienos. 

Negaliu nepaminėti dar vieno Gemos siurprizo. Su Kauno aklųjų ir silpnaregių centro liaudiškos muzikos kapela "Bičiuliai" atkeliavome į Lietuvos televizijos laidą "Duokim garo". Mums įsikūrus – plačiai atsiveria durys – jose Gemutė su dideliu rudens gėrybių maišu iš savo sodo. Sako, pati nepanešusi, vyras padėjo. Globojo mus, "sirgo" už mus, padėjo susigaudyti televizijos patalpų labirintuose. 

Tų smagių nutikimų ir siurprizų būta ne vieno ir ne dviejų, bet visko neišpasakosi. Dar ankstyvoje jaunystėje ir dabar, būdama brandaus amžiaus, nepaliauju stebėtis, kiek sielos stiprybės, geranoriško ir atsakingo požiūrio į darbą reikia turėti, kad sukdamasi nepabaigiamų žurnalistikos darbų verpete dar spėtum pasirūpinti ne tik savo šeima, draugais, bet ir atsitiktinai užklydus į kokį Dievo užmirštą Lietuvos kaimą, sutiktu neregiu seneliu ar močiute. 

Beje, apie šeimą. Man regis, kad Gemutės ir jos vyro Edvardo namai atviri visai plačiai giminei. Anot vieno mano gero bičiulio, jos namai gali būti ir stogu virš galvos, ir svetingu viešbučiu, ir jaukia kavine. Gema – tarsi jungiamoji grandis visoje didelėje artimųjų bendruomenėje. Jos nepamainomas ramstis ir užuovėja – vyras Edvardas. Ji yra iš tų žmonių, kuriems svetimas abejingumas, o šeima – šventas dalykas. Ši tiesaus būdo moteris, kartais net tiesmukiška, nevengianti aštresnių kampų, itin pagarbiai atsiliepia ne tik apie savo šeimą. Kai susitinkame, neužmiršta pasidomėti: "Kaip laikosi tavo mama?" Ir priduria: "Tu dar jauna, nes turi mamą. Artėja Vėlinės, ar važiuosi į Šlavantus?" 

Kas pažįsta šią talentingą žurnalistę, jaučia, kad ji netelpa į jokius standartus, nelinkusi pataikauti, turi tvirtą savo nuomonę. Tą akivaizdžiai liudija ir jos dalyvavimas "Mūsų žodžio" redakcinėje kolegijoje. Daug metų abi esame jos narės, bet neprisimenu nė vieno pasitarimo, kuriame Gema nepateiktų naujos idėjos, nepasiūlytų neregiams bei silpnaregiams aktualios temos. Tai nėra noras pasirodyti – pasiūlymuose slypi rūpestis dėl regos neįgaliųjų šiandienos ir rytdienos. Noras kažką daryti, keisti, atrasti dalykus, kurie padėtų gyventi oriau. 

Gemutę gali sutikti daugelyje kultūros renginių, seminarų, susirinkimų. Regis, ji gyvena mūsų gyvenimą, yra svarbiausių įvykių liudininkė. Per keletą dešimtmečių nuveikta aibė darbų, parašyta daug straipsnių, parengta šimtai interviu su mūsų žmonėmis. Jos pasakojimai lakoniški, kalba vaizdinga, turtinga metaforomis, netikėto siužeto vingiais. Gemos iki galo pažinti neįmanoma. Ji gali būti atvira ir slapukė, gaivališka ir santūri. Viena aišku, mums ji Dievo siųstas žmogus. Tačiau ar mokame tai įvertinti, deramai padėkoti... Tiesa, Gema Padribonienė yra gavusi valstybinį apdovanojimą iš Prezidento Valdo Adamkaus rankų. Jai įteiktas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" medalis. Tai didžiausias jos gerų darbų įvertinimas. Nevalia užmiršti, kad ši originali žurnalistė du kartus tapo Lietuvos žurnalistų sąjungos konkursų laureate. 

Gamta, miškas, sodas – tai vietos, kur ji pailsi nuo miesto šurmulio. Sodo derlius, kurį prižiūri ir puoselėja kartu su vyru Edvardu – tikras atsargų sandėlis žiemai! Obuolių sultys, obuolienės, obuolių sūriai – užteks ir šeimai, ir dažniems svečiams. 

Puiki pramoga – kelionės. Neseniai abu su vyru nukako į Bulgariją ir grįžo kupini puikiausių įspūdžių. 

Mane ypač žavi Gemutės pagarba dzūkų tarmei. Aš ją prisimenu tik grįžusi į tėviškę, o ji kasdien, visą gyvenimą. 

Tai tik keli gana padriki štrichai artimos bičiulės, talentingos žurnalistės Gemos Padribonienės portretui. 

Mėgaukis gyvenimu, Gemut! Juk tam jis ir duotas. Neprarask optimizmo, būk sveika ir laiminga! Su jubiliejumi! 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]