MINTYS

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

GIRIOS KLAUSYMAI

Pasislėpei... – nuo blogų kvapų, nuo triukšmo, nuo netikrumo... Klausaisi tylos ir netikėčiausių įsivaizdavimų kaleidoskopas sumirguliuoja kviesdamas fantazuoti, improvizuoti. O girios tyla – šlama, treška, čežena, krebždena ir dar visaip kitaip gyvastingus garsus skleidžia. Ir supranti, jog ne šiaip sau, jog tai gamta savo nepaliaujamą ratą suka. Labai smalsu jį stebėti: kiekviename medyje, už kiekvieno krūmo, išpuvusio kelmo užkaboriuose, samanų pataluose – paslapčių paslaptys. Glaudiesi jaukioje girios trobelėje, mažus langelius praveri ir prieš tave – girios žiema, pavasaris, vasara, ruduo. Jos rytas, vidudienis, vakaras, naktis. Šviesa ir tamsa. Personažai keičia vienas kitą: prabėga vilkas, stirna; šmėsteli besidarbuojančios miško pelės, porelė barsukų. Čiulba, kalena, kranksi sparnuotieji. Aidi galingas bliovimas, atkartojamas tankmėje jau kito žvėries, truputėlį tylesnis, patiniškai grėsmingas. O štai tarp traškesio ir įnirtingo brovimosi pasigirsta niršulingas šnopavimas, aišku, tai stambaus girios gyventojo pasirodymas. Įdomu klausytis to neišgalvoto pasaulio garsų. O virš girios – dangus, siunčiantis vėją, laužantį medžius; šaltį, pokšintį per visą mišką; griaustinį, dundantį taip, jog gyvūnai ir augalai gūžiasi; lietų, šlamantį lapuose ir žolynuose. Jaukioje trobelėje, pačioje tankmėje, langeliai praviri... Klausaisi slėpiningos girios kalbos nuščiuvęs ir sužavėtas. Puikiai nuteikia ir šnabždesys: džiugus, kartais nustebęs, o dažnai priblokštas regimų vaizdų. Kužda tiesiai į ausį: apie skraidžiojančius šikšnosparnius; apie gandrų šeimynėlės gyvenimą; pelėdžiukų drevės reikalus; siaubūnės gyvatės medžioklę... Žodžiu, šnibždėti reikia apie tai, ko negali išgirsti, – jei negali matyti. Šnabždesiai pilni įvairiausių emocijų ir jaukumas dar didesnis... Šypsaisi. Nori klausinėti, tačiau tramdai save, kad neišbaidytum pasakos... Režisierius irgi sakė, jog "Sengirė" – pasaka, sudėliota iš skirtingų gabalėlių. Tai kodėl gi neįsivaizdavus savosios pasakos versijos?.. Juk tikrai nuostabu sėdint kino salėje, vaizduotėje ją paversti girios glūdumoje besislepiančia jaukia trobele. Juo labiau, kai ekrane karaliauja "Sengirė". O dar linksmiau, greta sėdintį mielą bičiulį, tyliai tau pasakojantį, kas vyksta ekrane, pavadinti geranoriškų šnabždesių nykštuku... Juo gali tapti kiekvienas, panorėjęs neregiui padėti geriau susivokti stebuklingame filmų pasaulyje. Ar tai lengva – ne. Ar įdomu? – taip. Ar reikalinga? – nepaprastai... "Sengirėje", be garsinio vaizdavimo neregiui apsilankyti verta jei nori pajusti tikrą malonumą kurdamas savosios pasakos versiją. O garsinis apibūdinimas pateiks tikrąją, režisieriaus sekamą senosios Lietuvos girios pasaką. 

Plačiai atveri trobelės duris, patogiai įsitaisai ant slenksčio ir, vedamas balso, pasineri gamtos karalijoje. Dabar jau žinai, kas ir kodėl šlama, čiurlena, šiugžda, brazda, zvimbia, krankia, mauroja... Žinai viską, iki smulkiausių detalių, kurios nebūtinai bus pastebėtos net reginčiojo. Bet jei pasigestum gamtos šnekos, ją rasi filme be komentarų. Jis lyg specialiai sukurtas neregiui: žmogaus balso čia neišgirsi, todėl laiko komentarams – į valias. Kas ką veikia, kokia išvaizda, kas vyksta aplinkui. Po režisieriaus pasidalinimo mintimis apie filmą suvoki, kad daugybė plevenančių švieselių, užbūrusių nakties tamsą, ne žibantys jonvabaliai, o mirusiųjų "dūšelės", susidėliojančios į labai gražiai švytinčias, amžinąsias žvaigždes, nepaliaujamai besisukančias visatos rate...