EUROPOS LINK

Audronė JOZĖNAITĖ

POLITIKOS VĖJAI IR SKERSVĖJAI

Šių metų rugsėjo 28–29 dieną Europos aklųjų sąjungos (EAS) ryšių su Europos Sąjungos institucijomis komisijos nariai, tarp kurių buvo LASS pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė ir LASS respublikinio centro vyriausioji specialistė Audronė Jozėnaitė, rinkosi Obzore, Bulgarijos aklųjų organizacijos poilsio namuose. Tai nutinka labai retai, nes posėdžiai dažniausiai organizuojami konferencijų centruose arba viešbučiuose, kur yra konferencijų salės. Tiesa, būna ir įdomių paįvairinimų, kaip antai, posėdis vienuolyne Italijoje. Šį kartą sprendimą šaukti posėdį Bulgarijoje privertė finansinės aplinkybės. Ne geriausius laikus išgyvenanti EAS yra priversta taupyti ir laikytis griežtos finansinės drausmės. Kuklus biudžetas neleido posėdžio surengti Austrijoje, kaip kad buvo planuota anksčiau – gelbėjimosi ratą metė bulgarai. 

Kas naujo įvyko per metus? Kokiais rūpesčiais gyvena Europos aklųjų sąjunga, likus metams iki suvažiavimo? Juk ši organizacija yra viena didžiausių lobisčių, kovojančių už visos Europos neįgaliųjų teises. Lobizmas ir kampanijos – du ypač dažnai posėdžio metu minėti žodžiai. EAS net parengė savo narėms specialų gidą (leidinį), kuriame yra daug patarimų, padedančių nacionalinėms organizacijoms kokybiškai organizuoti kampanijas ginant savo interesus. Šiais metais EAS priėmė dirbti profesionalų lobistą. Dar vieną profesionalą priėmė Vokietijos aklųjų sąjunga, nes anglams iškritus iš politinio žaidimo, liko žiojėti nemaža skylė. Anglijos nacionalinis aklųjų institutas turėjo labai daug pajėgumų ir ryšių su Briuseliu, gaila, bet Belgijos neregiai nėra tokie aktyvūs. Net kalbama, kad EAS biurą reikėtų perkelti į Briuselį. Reikia pastebėti, kad daugeliui nacionalinių organizacijų vis sunkiau įdarbinti regėjimo negalią turinčius specialistus. Abu naujieji profesionalai yra regintys, laimėję atrankos konkursus. 

Komisijos dienotvarkėje – 10 labai svarbių klausimų, iš kurių bene svarbiausias – Europos prieinamumo aktas, šiuo metu esantis paskutinėje derybų stadijoje. Pirmą kartą apie šią iniciatyvą, taip pat EAS Komisijos posėdyje, išgirdome dar 2013 metais. Europos Komisijos (EK) rengiamas Europos prieinamumo aktas (vėliau jis buvo rengiamas kaip direktyva) numatė bendrus reikalavimus šalims narėms dėl tam tikrų prekių ir paslaugų pritaikymo specifiniams vartotojams. Į prieinamumo direktyvos taikymo sritis buvo įtraukta: kompiuterių įranga ir operacinės sistemos, savitarnos terminalai, telefonijos, audiovizualinės žiniasklaidos, bankų paslaugos, e. knygos, e. prekyba ir kt. Direktyvos rengimo stadijoje aktyviai dalyvavo ir neįgaliųjų organizacijos, reikalavusios žymiai platesnio ir ambicingesnio akto, kuris apimtų privalomą pastatų bei transporto prieinamumo reikalavimą, geresnį skirtingų prekių ir paslaugų prieinamumą, platų direktyvos taikymą kitų ES teisės aktų atžvilgiu, taip pat viešuosius pirkimus, ES fondų naudojimą ir t.t. Šio labai svarbaus neįgaliesiems dokumento svarstymas jau nuėjo ilgą kelią dalyvaujant EK, Europos Parlamentui (EP) ir Europos Tarybai (ET). Paskutiniu metu išryškėjo neigiamos ir neįgaliesiems nepalankios tendencijos. ES vidaus reikalų komitetas, išleisdamas ataskaitą dėl Prieinamumo akto, visiškai susilpnino Komisijos pateiktą teksto siūlymą atsisakant reikalavimo jį taikyti fizinės aplinkos prieinamumui, viešiesiems pirkimams, nedidelėms įmonėms, kurios sudaro 92 proc. visų įmonių. ET nėra palanki neįgaliesiems. Būtent čia yra blokuojami daugelis neįgaliųjų reikalavimų. Keletas didžiųjų šalių griežtai pasisako prieš ambicingą Europos prieinamumo aktą teikdamos, kad tai jų institucijoms bei verslui yra neproporcinga našta. 

O kokia Lietuvos pozicija? Lietuvos neįgaliųjų forumas dar 2017 metais kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei Neįgaliųjų reikalų departamentą dėl Prieinamumo akto prašydamas išreikšti stiprią ir neįgaliųjų reikalavimus palaikančią poziciją. Tenka tik apgailestauti, kad rugsėjo pabaigoje iš Europos neįgaliųjų forumo atskriejo žinia, jog Lietuva taip pat kaip ir Nyderlandai, Vokietija, Suomija, Danija, Latvija, Čekija ir Slovakija nepalaiko EP pozicijos dėl platesnės akto aprėpties apimant privalomą pastatų prieinamumo ir transporto reikalavimą, stiprinant skirtingų prekių bei paslaugų prieinamumą asmenims su negalia. Užklausus ministerijos, kokios vis dėlto pozicijos laikosi Lietuva, buvo gautas abstraktus atsakymas, kad Lietuva yra išsakiusi poziciją, jog iš esmės pritaria direktyvos aktui ir mato šį dokumentą kaip teigiamą veiksmą įgyvendinant JT Neįgaliųjų teisių konvenciją. Šitaip susiklosčius aplinkybėms, iškilo pavojus, kad trialogo (Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Europos Tarybos) metu visoms šalims neradus bendro sutarimo, Europos prieinamumo akto priėmimas gali būti nukeltas neribotam laikui. Posėdžio metu kilo diskusijos, kokios pozicijos turėtų laikytis EAS. Ar sutikti su mažesniais reikalavimais ir užsitikrinti ES aktą jau artimoje ateityje, ar griežtai siekti savo reikalavimų? Taigi, ar žvirblis rankoje, ar gervė danguje? Bendro sutarimo taip ir nerasta, bet atrodo, kad jau per vėlu jo siekti. Visai neseniai mus pasiekė žinia, kad paskutinis trialogo svarstymas vyks gruodžio mėnesį, beveik nepaliekant erdvės NVO kampanijai. 

Kiek linksmiau posėdžio dalyviai kalbėjo apie Marakešo sutartį. Čia didieji darbai jau yra nuveikti. Trumpai priminsime, kad 2014 m., ratifikavus sutartį, ES 2017 m. priėmė direktyvą, kuri bus taikoma ES šalims ir reglamentą, taikomą ne ES šalims. Šių metų spalio 1 d. ES ratifikavo Marakešo sutartį, šiek tiek anksčiau negu buvo tikėtasi. Greičiausiai tai atsitiko todėl, kad nustatyta data, iki kurios visos ES šalys turėjo direktyvos nuostatas perkelti į nacionalinę teisę, buvo spalio 11 d. Tikimasi, kad visos šalys laikysis duoto termino. Kalbant šiuo klausimu su Lietuvos kultūros ministerija, buvo paaiškinta, kad tekstas dar derinamas ir jeigu bus vėluojama, tai tik labai nežymiai. Kokie yra šios sutarties ypatumai? Nuo pat pradžių buvo baiminamasi, kad kai kurios šalys pasinaudos direktyvoje palikta galimybe leidėjams prašyti kompensacijos už leidinius regėjimo neįgaliesiems prieinamu formatu. Taip neatsitiko, bet kelios šalys visgi iš dalies ja pasinaudojo. Tai Danija, Austrija, Suomija ir Vokietija. Greičiausiai, tokių šalių bus ir daugiau. Džiaugiamės, kad Lietuva nepasinaudojo direktyvoje palikta galimybe. Tam tikrų neaiškumų yra su Didžiąja Britanija dėl jos išstojimo iš Europos Sąjungos, bet tikimasi, kad visi politiniai nesklandumai nesutrukdys šios svarbios sutarties ratifikavimo šalyje, kol ji dar priklauso ES. 

Posėdžio metu buvo aptarti viešųjų tinklalapių prieinamumo neįgaliesiems direktyvos įgyvendinimo rezultatai. Labai daug šalių skundėsi per mažu progresu, nesikonsultavimu su nevyriausybinėmis organizacijomis. Austrijos ir Vokietijos atstovai informavo, kad direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę yra sustojęs. Švedijoje situacija kiek geresnė, bet šioje šalyje direktyvos nuostatos nebus taikomos švietimo institucijoms. Slovakijos aklųjų sąjungos prezidentas buvo bene vienintelis iš dalyvių, sakęs, kad slovakai yra patenkinti įvykių eiga. Austrai taip pat informavo, kad jų vyriausybė iš karto pareiškė, jog jie laikysis pačių žemiausių standartų, kuriuos leidžia direktyva. Informacija apie tai, kaip viešųjų tinklalapių prieinamumo direktyva įgyvendinama EAS šalyse, bus renkama dar ne vienerius metus ir, tikėtina, ši tema dar ilgai bus aktuali visų šalių neregiams. 

Atrodo, visoje Europoje bręsta nauja negalios vertinimo koncepcija. Kalbama, kad ANED (Europos neįgalumo ekspertų tinklas) yra paruošęs struktūrinės reformos projektą, bet tai dar konfidenciali informacija. Šis klausimas labai jautrus, nes yra susijęs su išmokomis. Labai tikėtina, kad šis klausimas gali būti iš esmės svarstomas Europos aklųjų suvažiavime jau kitais metais. 

Komisijos nariai taip pat išklausė jos pirmininko Rudofo Katani informaciją apie EK siūlomą Europos Sąjungos biudžetą 2021–2027 m. laikotarpiui, aptarė EAS vykdomus 2018 ir 2019 m. projektus.