SUKAKTYS

Arvydas MARKEVIČIUS

UŽBŪRUSI KLAUSYTOJŲ ŠIRDIS

Dar viena sukaktis, kuri daugelį LASS narių nukels į praėjusias dienas - jos linksmos, nuotaikingos ir įsimintinos. Tai Janinos Pipirienės gyvenimas ir kūryba, jos devyniasdešimtmečio sukaktis. Gerus penkis dešimtmečius Janina buvo mūsų organizacijos meno mėgėjų pasididžiavimas, įvairiausių renginių, susitikimų, vakaronių siela. Visokiausių švenčių organizatoriams buvo tikras išsigelbėjimas turėti tokią žodžio burtininkę, žiūrovų kerėtoją, nuo pat pirmųjų akimirkų juos įtraukiančią į nuostabų poezijos, etnografinių pasakojimų pasaulį. Ir jaunus, ir vyresnius priversdavo suklusti Janinos deklamuojamas eilėraštis ar linksma istorija. Puikus artistiškumas ir gimtojo krašto tarmė klausytojus įtraukdavo ir nebepaleisdavo tol, kol šie Janinai "negrąžindavo" visų jai skirtų aplodismentų. 

Nuo pat mažų dienų Janiną paviliojo gimtojo Anykščių krašto spalvos ir harmonija. Ją jaudino viskas - pirmiausia, žmonės su savo išvaizda, charakterio bruožais, bendravimo ypatumais, išmintimi ar keistenybėmis. Ryškiomis spalvomis per gyvenimą lydėjo bažnytinė aplinka su seserų vienuolių - kryžiečių - pamokymais, atlaidų procesijų smilkalais ir barstomų gėlių kvapais, vyskupo paslaptingumu ir jo rankos užburiančiu palaiminimu. Paslaptingą grožį kūrė ir jauną širdį svaigino senolių pasakojimai apie Karalienės liūno paslaptis, Puntuko akmenio ir Biliūno laimės žiburio stebuklingas galias. Jaunystę lydėjo žibuoklėmis pražystančios Šventosios pakrantės, gūžinėjimai su draugais tarp šilelio pušynų ir viliojančios kelionės miestan siauruku, kur žmonės sakydavo: "Daktarai geresni..." Taip, reikėjo ir daktarų patarimo, pagalbos. Kad paryškintų pasaulio spalvas, suteiktų vilties prasmingam ir gražiam gyvenimui, pilnam meilės ir šviesos. Gyvenimo siaurukas atvedė miestan, bet, deja, akių šviesos nuo to nepadaugėjo, tačiau spinduliuoti meile niekas nesutrukdė. Ir gaubė ja pirmiausia mažuosius: sūneliui ir jo draugams darželyje dalijo savo eilėraštukus kreipdama jų širdeles į gerumą ir jautrumą, pasaulio gražumą ir draugystę. Greitai menišką sielą pastebėjo ir bendradarbiai. Janina ir čia negailėjo širdies. Dalijo ją dainos posmais, šmaikščiomis istorijomis ir tėviškės legendomis. Laisvalaikio beveik nebeliko. Jeigu ne darbas, tai etnografinio ansamblio, moterų trio, choro repeticijos. O kai vienu metu supuola koncertai ir renginiai, tai tik spėk suktis! Kūrybingą moterį pastebėjo ir pakvietė prie Aklųjų bibliotekos prisiglaudęs literatų būrelis. 

Prasidėjus būrelio vadovės poetės Elenos Mezginaitės konsultacijoms, Janinos parašytas žodis įgijo sodrumo, skambesio ir profesionalumo. Teko atiduoti duoklę ne tik meno saviveiklos, bet ir literatų susibūrimams. Ir kur tik jų metu nebūta! Prasidėjusi nuo Panevėžio bibliotekų, darželių ir mokyklų, susitikimų geografija išsiplėtė po visą Lietuvą. Jos skambius eilėraščius greitai pastebi kompozitoriai, pagal poetės eiles sukurtas dainas įtraukia į savo muzikinius rinkinius. Dar ir šiandien jas dainuoja "Dainų dainelės" mažieji dainininkai. Panevėžietės kūryba susidomi knygų leidėjai. Miesto leidyklos "Magilė" vadovai su poete randa bendrą kalbą: išleidžiamos jos eilėraščių knygelės "Kiškio slidės" (1996), "Monikos mokyklėlė" (1998) ir "ABC Monikos mokyklėlė" (1999). Janina palieka mums ir savo balsą: Lietuvos aklųjų biblioteka į garso juostelę įamžina jos nuostabius pasakojimus. Vos išgirdus tokį gyvą, jautrų, įtaigų balsą, oi, kiek visko atgyja, ypač ją pažinojusių atmintyje. Nuostabus pasaulis atsiskleidęs širdies šviesoje! Vaikai mėgo deklamuoti skambius, paprastus, nuotaikingus Janinos eilėraštukus. 

Vilkas valgyti norėjo, 

Tad pas aviną nuėjo. 

Avinėli, avinuk, 

Tu man geras draugas būk! 

Aš keliu didžiulę puotą - 

Reikia man žvėries raguoto, 

Kad pasaugotų vartus, 

Nes kitaip tvarkos nebus. 

Avinukas patikėjo, 

Girion su vilku išėjo, 

Tvarką saugot pasiryžo 

Ir namo jau nebegrįžo.